Yra labai daug žmonių, kurie mėgsta žinoti. Aš taip pat mėgstu žinoti, bet nesu visų žinių kolekcionierius. O jais vadinami tokie, kurie nori žinoti viską. Įsivaizduoja, kad jų smegenys – ta vietą, į kurią reikia sukrauti VISKĄ, kas galbūt kada nors bus verta prisiminti ir šalia nebus galimybės pasiimti iš „debesų“. Tarsi nebūtų naujai sukurtų informacijos kanalų, kur visos žinios yra atrandamos per kelias sekundes. Atkreipkite dėmesį, asmeniniuose kompiuteriuose ir telefonuose atminties kiekis vis didėja, bet ne informacijai, o nuotraukoms ir video failams kaupti. Tad jei jūsų vardas ne „Google“, nustokite apsimesti, kad žinote viską ir sudaryti jai konkurenciją. Pasaulis jau pasikeitė.
Paėmus visą Lietuvą, kiek žmonių prikaupia nereikalingų žinių, kurios seno seno ir paseno? Kiek laiko iššvaistyta, kai keturis metus mokiniesi to, kas jau pasenę ir praktikoje seniai nenaudojama. Visada galite prisiminti ir man priminti išimtis, bet juk žinote ir suprantate, apie ką aš čia. Dabar man žinių kaupikai panašūs į kietąjį diską, kuris prijungiamas šalia kompiuterio ir jame tiek daug visko įrašyta. O jei jis dar ir nenaudojamas, su laiku informacija dingsta. Bet kompiuteriuose ir žmonių galvose esmė yra informacijos apdorojimo greitis ir mokėjimas palaikyti sudėtingas programas. Mes dažnai sakome „mano kompiuteris nepaveža“, bet kartais nepaveža ir dažno mūsų galvos. Informacijos kaupikai man primena tuos, kurie viską neša į namus. Kur per televiziją rodo kaip iš mažo buto išveža 3 sunkvežimius daiktų, labiau primenančių ne daiktus, o šiukšles. Kažką jie turi bendro.
Sako, kad mokėjimas kalbėti tarp eilučių, sarkazmas, ironija būdinga irgi ne visiems. Ne kiekviena galva paveža tai. Ypatingai taip matoma senukams, kuriems pasibeldžia demencija ar Alzheimeris. Šie žmonės sarkazmo ir ironijos nesupranta. Šiam įgūdžiui reikalingas, kaip minėjau – „greitas katiliukas”. Na, o tiesiog žinių kaupikai, jau praeitis. Taip, jie turėjo daug vertės, kai žinios nebuvo taip greitai ir lengvai pasiekiamos. Dabar svarbu kaip tu tas žinias išnaudoji ir kaip greitai sugebi perprasti naujas. Niekas neprisitaikęs prie dabarties, nei mokykla, nei senas profesijų sąrašas. Dabar svarbu tik greitis. Ir gaila, ne visada aukščiausia kokybė. Žmonės nenori ir nemėgsta mokėti brangiau, geriau vėliau vėl pirks antrą kartą. Jie dabar nebemėgsta prisirišti. Net sako, kad „man greičiausiai greitai atsibos“.
Sutinku, be žinių blogai, kai jų per daug – irgi negerai. Taigi ar žinias kaupt, ar kiek turi tik panaudoti? Dabar, kai žinios ypatingai greitai sensta, kai kasmet YouTube video įrašų ir visko, kas tūno internete gausa didėja geometrine progresija, kam viską kišti į savo mažą galvą? Dar ims ir išbėgs per ausis. Aš už greitą žinių panaudojimą. Neverta ilgai laikyti, nes jos vis tiek pasens. Jei esi kolekcionierius, žinios dažnai virsta informacine šiukšle. Tartum daug žino, bet kas iš to? Pas žmogų viskas taip akivaizdu, jei žinai, kad vienoje terpėje viskas, kas nenaudojama, atrofuojasi, tai patikėkite, kitoje – lygiai taip pat. Dabar, baigę mokslus prieš dešimt metų girtis tomis žiniomis yra lygiai tas pats, kaip baigus baleto mokyklą ir niekad nepradėjus šokti teatre sakyti, kad aš esu balerina. Dabar ne žmonės, o pačios žinios išeina į pensiją. Žmonės ilgiau, o žinios greičiau, ypač – nepanaudotos.
Sako, kad atmintį reikia lavinti. Bet tai nereiškia, kad reikia į galvą krauti viską iš eilės, tereikia lavinti proto greitį. Ne kaupti mintis, o optimizuoti jų panaudojimą. Įdomus faktas – galvojant galima netgi numesti svorį. Žmonės, kurie patiria tam tikrą stresą, negeba atsipalaiduoti ir nuolat galvoja. Smegenys reikalauja daug kalorijų, dėl to strese kai kurie kemša viską iš eilės. Bet tai jau atskira tema. Ramybės būsenoje, sklandžiam mąstymui smegenys naudoja 9% energijos, bet kada jis yra intensyvus – naudoja net 25% ir duok Dieve tokioje įtampoje patemps dvi savaites.
Blogiausi mano akimis žinių imitatoriai, jie tarytum kartotuvai, bet be savų pamąstymų ir asmeninių išvadų. Jie kaip tos garso kolonėlės, be grotuvo. Tokie žmonės dažnai nesuriša vienos minties su buvusia kita. Jie bando atkartoti, dažnai dar tai daro bloga, žaidimo „Sugedęs telefonas“ kokybe. Na, kur išsirikiuoja eilė vaikų ir pirmajam pasakomas žodis (dar geriau – frazė) ir jis tai turi pakuždėti į ausį pirmam po savęs, tada tas – kitam ir t.t., kol grandinė nueina iki paskutinio. Taip ir plinta nebūtos istorijos.
Seniau buvo mažai galvojančių, dabar jų yra daug mažiau. O kam galvoti? Kiti už tave pagalvos. O atvirai, tai su mintimis viskas taip paprasta. Paimti vieną, sujungti su kita ir gaunasi trečia. Ir ta trečia, greičiausiai – tavo. Taip padaryti visi didžiausi atradimai, iš atidumo ar kartai kaip tik – neapdairumo, sujungus dvi paralelias mintis. Ne man jus mokyti kaip atsiranda vaikai, bet mintys gimsta taip pat kaip žmonės – iš dviejų. Tik „vaisingų katiliukų“ yra mažai. Bet visgi, kaip gera su tais, kurie žino kiek daugiau, nes buka aplinka visiškai veda į neviltį.
O čia tiems, kurie išties nori būti sėkmingi ir laimingi. Laimė yra įvairi. Vieniems laimė žinoti, kitiems – nežinoti. Ar pastebėjote kiek daug žmonių, kurie tikrai mažai žino, bet jų veide šypsena matosi dažniau? Jie sako – „Nežinai ir širdies neskauda“. Jiems didžiulė laimė yra NEŽINOTI. Na, bet čia „ne kiekvienam katiliukui“, nes kai kurie net norėdami negalėtų tokiais tapti. Negali primesti žmogui savų laimių, nes jos visiems skirtingos. Tai jeigu norite, sėkmės, mažiau žinokit ir panaudokit tai, ką žinote. Bet jeigu tavo laimė ir kelias eiti link išminties, tai ir domėkis išmintimi ir nesistenk prikaupt tiesiog žinių. Nes žinios ir išmintis sensta visiškai skirtingais tempais.
Bus tęsinys.
