Nes nei jų nuostatos, nei kompetencija nedera su deklaruojamu darbu vardan Lietuvos. Su premjeru Algirdu Butkevičiumi teko darbuotis dvejus metus, 2013-2014 metais buvau jo patarėjas finansų klausimais. Šiek tiek nustebau, kai jis pakvietė dirbti į šias pareigas. Maniau, kad reikės sukauptos patirties finansų srityje, tačiau po kurio laiko paaiškėjo, kad reikėjo ko kito – dar vieno propagandinio sraigtelio jo komandoje. Tokiam vaidmeniui netikau ir vietoje to siūliau nuveikti kai ką rimtesnio.
Pvz., iš esmės pertvarkyti valstybės kapitalo bendrovę „Būsto paskolų draudimas”, iš kurios ne vienerius metus pinigus begėdiškai siurbė 2009-2010 metų ekonominę krizę sukėlę bankai. Taip pat jau tada siūliau tinkamai sutvarkyti antrąją pensijų sistemos pakopą. Tuometinis premjeras atsisakė daryti ir viena, ir kita. Kuomet jo paklausiau, kodėl nieko nedaroma dėl pensijų sistemos pertvarkos, atsakė, kad jį „suės”.
Suprask, kritikuos jį žiniasklaidoje pensijų fondai ir jų valdytojai komerciniai bankai. Kuomet po ilgo delsimo ką nors nuspręsti dėl Visagino atominės elektrinės projekto pasidomėjau, kokia tikroji jo pozicija, atsakymas buvo maždaug toks: „kodėl turėčiau prisiimti atsakomybę sakyti taip arba ne”. Tai – tipiškas A. Butkevičiaus elgesys. Galų gale, kuomet per dvejus metus taip nieko ir nebuvo padaryta su „Sodrai”, o netiesiogiai ir visiems iš jos pensijas gaunantiems senjorams užkrauta akivaizdžiai neteisėta skolos našta, su premjeru teko atsisveikinti.
Todėl suprantama, kuomet po 2016 m. LVŽS laimėtų rinkimų, buvo renkama nauja Seimo vadovybė, negalėjau balsuoti už A. Butkevičiaus kandidatūrą į Seimo pirmininko pavaduotojus. Taip jau sutapo, kad būtent vieno balso jam ir pritrūko. Na, o kitą dieną LVŽS frakcijos posėdyje buvo kalbamasi, kodėl nepakako balsų patvirtinti A. Butkevičių į naujas pareigas. Frakcijos kolegos, įskaitant ir Ramūną Karbauskį, gerai žinojo apie mano požiūrį į buvusį premjerą ir jokių pretenzijų nereiškė. Tačiau tuomet atsistojo jaunasis Seimo narys Virginijus Sinkevičius ir, girdint frakcijos vadovybei, pradėjo skambiais žodžiais mane gėdinti: kaip galėjau taip pasielgti!
Štai kaip šis vaikinas darys politinę karjerą, pagalvojau tuomet. Kaip žinome, padarė, tapo komisaru. O buvęs premjeras ir socialdemokratų partijos pirmininkas, po nesėkmingų 2016 m. Seimo rinkimų palikęs LSDP, praėjusiose rinkimuose dalyvavęs su Lietuvos žaliųjų partija, tačiau iš karto po jų svarstęs galimybę jungtis prie Liberalų sąjūdžio frakcijos, mano manymu, dabar bus tikrasis naujosios partijos simbolis ir „kokybės ženklas”. Kažkada publikacijoje jį esu pavadinęs „politiniu chameleonu”, matyt, tai ir apibūdina tikrąsias jo vertybes.
Kito ekspremjero, Sauliaus Skvernelio, vertybės taip pat gana aiškios. Tai – šeima. Sava šeima. Vienas iš to įrodymų yra tai, kad po rinkimų į Europos Parlamentą jis, dar būdamas premjeru, manęs bent du kartus prašė įdarbinti savo žmoną. Teko mandagiai atmesti šį premjero prašymą. Vis tik kartu su S. Skverneliu pavyko kai ką nuveikti. Panaikinome nelemtą „Sodros” skolą, nukirpome ydingą finansinę virkštelę tarp jos ir pensijų fondų. Tam tikrai reikėjo daugiau ryžto, nei turėjo dabartinis S. Skvernelio bendrakeleivis A. Butkevičius. Tačiau tuo pat metu buvo bandoma ir įsiteikti verslui, siūlant dviem procentiniais punktais sumažinti „Sodros” įmokų tarifą. Tam, kad neva, nepabrangtų kaupimas antrojoje pakopoje.
Kaip paaiškėjo po kurio laiko, šis, pasak jo autorių, „grakštus” mokestinis siūlymas gimė verslo asociacijoje „Investuotojų forumas”, kurioje iki tapdamas premjero S. Skvernelio patarėju darbavosi Lukas Savickas, dar vienas naujosios partijos steigėjas. Per jį, matyt, ir atkeliavo šis verslo atstovų pasiūlymas. Kategoriškai tam paprieštaravau ir „Sodra” buvo apsaugota nuo reikšmingo pajamų sumažėjimo. Kiek L. Savicko ir jo buvusio darbdavio pažiūrose yra „kairiosios politikos”, man visiškai aišku – lygiai nulis. Kaip ir komisaro V. Sinkevičiaus, kuris ankstesnės Seimo kadencijos metu taip pat aktyviai siūlė mažinti mokesčius verslui. Ir neatsitiktinai, nes iki atklysdamas į LVŽS rinkimų štabą 2016 m. vasarą jis, pasak kolegų Briuselyje, bendravo su liberalais, nuo kurių sumaniai pasitraukė, kuomet partijos vadovas E. Masiulis įkliuvo su įžymiąja „paskola” degtinės butelio dėžutėje. Maža to, tiek L. Savickas, tiek V. Sinkevičius yra susiję su įtakingiausia pasaulyje verslo lobistų organizacija „Pasaulio ekonomikos forumu”, kuriam jau kelis dešimtmečius vadovauja įžymusis Klausas Schwabas.
Akivaizdu, kad apie jokią kairiąją ar tautinę politiką ir šioje, globalioje verslo asociacijoje kalba nevyksta. Skaitmenizavimas, robotizavimas, ketvirtoji pramonės revoliucija, na ir kova su klimato kaita – šias klišes lietuvių ir anglų kalbomis kaip papūgos kartoja jaunieji liberalai, K. Schwabo mokiniai. Kokius sudėtingus ir neigiamus padarinius šie procesai sukels socialiai ir ekonomiškai pažeidžiamoms gyventojų grupėms bei ištisoms valstybėms, taip pat ir Lietuvai, jiems nesvarbu.
Apie R. Karbauskį pripasakota ir prirašyta nemažai, daugiausia – neigiamai ir tendencingai. Suprantama jis nėra šventasis, tačiau niekada iš jo ar kitų LVŽS kolegų neteko girdėti nieko panašaus į tai, ką didelei savo nuostabai išgirdau iš S. Skvernelio. Buvęs premjeras kartą, man esant šalia, paskambino į Seimo posėdį vėlavusiam ir darbotvarkės klausimą turėjusiam pristatyti tuometiniam finansų ministrui Viliui Šapokai ir, trykšdamas pykčiu, jo paklausė: „kur esi, idiote?”. Toks, pasirodo, yra tikrasis naujosios „demokratų” frakcijos Seime ir, matyt, būsimosios partijos vadovo demokratiškumas. Tokia jo reali, o ne apsimestinai deklaruojama tolerancija ir pagarba kolegoms bei pavaldiniams. Belieka palinkėti sėkmės visiems jo bendrakeleiviams, būsimosios „demokratų“ partijos nariams.
Stasys Jakeliūnas, Europos Parlamento narys
Tai yra autoriaus nuomonė, nebūtinai sutampanti su redakcijos
