Pažeminimas ir paaukštinimas tampa reikšmingi tiems, kurių mąstymas yra stipriai hierarchinis. Tokiems žmonėms aiškiai matyti, kas ir kaip pažemina ar pakelia kitus, nes jie visais laikais buvo valdovais arba revoliucionieriais. Šis hierarchinis žaidimas traukia tik tam tikrus prigimtinius mentalitetus arba, galima sakyti, charakterius, o kitiems jis atrodo svetimas ir neturi didelės įtakos gyvenimui.
Kartais girdime žmones sakant „mane žemina“. Šis žodis, „žemina“, yra kilęs iš hierarchijos kalbos. Tokiose struktūrose jis dažnai vartojamas, kai kalbama apie pareigas, t. y. kaip žmogus yra „pažemintas“ ar „paaukštintas“ savo bendruomenėje. Tačiau ne kiekvienas siekia hierarchijos viršūnės. Iš tiesų, pagal Pareto principą, tik apie 20 procentų žmonių domisi hierarchiniais klausimais.
Tuos 20 procentų prigimtinių kovotojų galima atpažinti net vizualiai. Tam, žinoma, reikia nišinių žinių ir įgūdžių, kurie formuojasi per laiką ir sukauptą patirtį. Moku tai pamatyti, todėl šiandien šia tema ir rašau. Nuskaitant žmogų nereikia jokių psichologinių testų, nes testus galima apgauti, o įgudusios akies – niekados. Ups, pasitaisau, galima apgauti pasinaudojus plastine chirurgija! Bet čia yra atskira tema, kuri netelpa net į vieną lengvai pakeliamą knygą. Tai yra terabaitai informacijos, su pakankamai slaptomis ir pavojingomis žiniomis, nes ne vienam nurovė stogą! Tokia realybė…
Aš nenustoju sakyti, kad visi esame skirtingi. Ar pastebėjote, kad tuos pačius žodžius iš skirtingų žmonių Jūs priimate skirtingai? Pavyzdžiui, Jums vienas pasakys tuos pačius žodžius, Jūs nekreipsite dėmesio. Kitas pasakys – Jūs įsižeisite. O pasakius trečiam – Jūs išgirsite ir paklausysite. Jeigu Jus „žemina“ vaikas, Jūs praleidžiate tai pro ausis, jeigu Jūs esate panašūs pagal hierarchijos laiptus, tai Jūs priimsite tai kaip įžeidimą. Na, o jausdami, kad žmogus turi kompetencijos Jums patarti, Jūs išklausysite. Mes skirstome žmones į tuos, kurie turi kompetenciją mums patarti, ir kurie ne. Kadangi jie yra skirtingi, todėl ir poveikį mums daro skirtingą. Klausysim to žmogaus patarimo, kurio žodis mums atrodys svarus ir vertas mūsų dėmesio bei pastangų.
Tačiau kyla svarbus klausimas: kaip nustatyti, ar mus iš tiesų pažemino, ar galbūt mes patys save pažeminome? Daugelis žmonių mąsto „čia ir dabar“ principu ir nesistengia pažvelgti už horizonto ribų. Išminčiai, mokydami savo mokinius, visada akcentavo, kad perspektyva „čia ir dabar“ yra vien pažeminimas. Kai žmonės fokusuoja dėmesį tik į dabartį, jie greitai užpyksta, nesiekdami suprasti, kas slypi toliau. Pasižvalgykite į sporto pasaulį: sporte niekas, nors prašoma ir maldaujama, neparuošia čempionų. Treneris žino, kad tik iššūkis veda prie pergalės.
Net ir toks treneris kaip Šarūnas Jasikevičius bei daugelis kitų, žinomi savo tiesmuku elgesiu ir laikomi vieni geriausiais. Jų metodas –„garsiai ir įtaigiai kalbėti“, tai išjudina sportininkus. Pavyzdžiui, frazė „tu vyras ar ne vyras?“ gali skambėti žeminančiai, bet vienas gali ją vertinti kaip abejojimą savo vyriškumu, o kitas, kaip raginimą parodyti drąsą. Taip pat prisiminkite, kaip vaikystėje jūsų tėvai kai ką pasakydavo. Tada tai atrodė kaip pyktis, bet suaugus supranti, kad jie teisingai ir, kad laiku tai ištarė.
Tiesą sakant, tik silpnas ir pažeidžiamas asmuo dažnai jaučiasi pažemintas. Žmogus, turintis aiškų savo vertės suvokimą, retai jausis taip, lyg kas nors jį pažemino. Silpnumas čia pasireiškia kaip aukos mentalitetas, kur žmogus mato save kaip nuolatinį pažeidžiamą objektą. Priešingai, stiprus asmuo, susidūręs su aukos tipo pažeminimu, dažniausiai nesureikšmina tokio elgesio, laikydamas jį nereikšmingu ar netiksliai atspindinčiu realybę. Mūsų reakcija į pažeminimą ir hierarchiją yra stipriai susijusi su kontekstu.
Paimkime gamtos pavyzdį: šunys retai konfliktuoja su akivaizdžiai stipresniais arba be šeimininko priežiūros. Pvz., rotveileris nereaguos į jorkšyro lojimą, tiesiog ignoruos, mąstys „tegul loja“. Taigi kyla klausimas, kodėl ir su kuo mes, žmonės, konkuravome? Svarbiausia yra tai, kad mes reaguojame tik į tai, kas mums yra svarbu, kas kelia abejones ar verčia ieškoti patvirtinimo.
Požiūris ir matymo kampas yra lemiamos sąlygos, tačiau kartais, net ir praėjus ilgam laiko tarpui nuo pažeminimo, atmintyje šie įvykiai gali išlikti ilgus metus. Apibūdindami pažeminimo patirtį, žmonės dažnai kalba apie paralyžiuojančius, sunaikinimo, bejėgiškumo ar pykčio jausmus. Kai kurie sako, kad jaučiasi tarsi sumažėję, arba tarsi jiems būtų smogta tiesiai į širdį. Noriu su jumis pasidalinti keletu minčių, kurios padės susidoroti su pažeminimo skausmu ir gėda. Pirma, ne visi patirti pažeminimai iš tiesų yra pažeminimai. Svarbu suvokti, kad kiekvienas asmuo mato situaciją skirtingai. Kartais pažeminimo jausmas gali tapti galios ir pranašumo šaltiniu gyvenime, nes tai veikia kaip motyvacija. Po pažeminimo atsiranda noras įrodyti kitiems savo vertę, o tai gali tapti stipria motyvacine jėga.
Gyvenime dauguma mūsų yra patyrę pažeminimo jausmą, ir dažnai ne tik iš vienos pusės, bet ir būdami abejomis konflikto šalimis. Pažeminimo patirtis neretai paralyžiuoja žmogų, prarandamas gebėjimas veikti. Atlaikyti pažeminimo sukeltą emocinį spaudimą gali būti itin sudėtinga, ypač kai smegenys perpildytos baimės ir vienintelis noras – tiesiog išnykti. Tačiau, jei pavyksta mobilizuoti savo protą, atsiranda galimybė rasti tinkamą būdą reaguoti į tokią situaciją. Susidūrus su pažeminimu, dažnas jaučiasi pasimetęs arba instinktyviai ima gintis kontraataka. Tačiau tai nėra vienintelis kelias. Egzistuoja alternatyva!
„Žemi“ žemina, nes jiems nepatogu, kai Jūs esate aukščiau už juos, todėl ir mėgina Jus pažeminti iki savo lygio. Tai daroma iš nepatogumo, matant kažką, kas yra aukštesnėje pozicijoje. Esu pastebėjęs, kaip tam tikri asmenys patiria pažeminimą. Tokiose situacijose sakau: „Nesijaudink, tik tie, kurie jaučiasi maži, bando žeminti kitus“. Šis paprastas patarimas dažnai padeda sutvarkyti mintis. Įsivaizduokite situaciją, kai tvirtai stovintis žmogus susiduria su žemesniu asmeniu, kuris nori pažeminti aukštesnįjį, kad galėtų bendrauti akis į akį. Silpnam asmeniui yra nepatogu matyti pasaulį iš savo ribotos perspektyvos, todėl jo pirmasis instinktas yra pažeminti kitą. Tačiau dažniausiai pažeminimo veiksmai vyksta tarp asmenų, kurie hierarchijoje yra artimiausiose pozicijose.
Jei jaučiatės pažeminti, pirmiausia atitrūkite nuo savęs ir pamąstykite, kodėl žmogus ištarė žeminančius žodžius. Taip išvengsite keršto reakcijos ir galėsite įvertinti, ar tai buvo tikras pažeminimas, ar galbūt paskatinimas. Svarbu įvertinti, kas tai pasakė ir kodėl.
Kartais net lengva ironija ar sarkazmas gali atrodyti kaip pažeminimas tiems, kurie nesupranta humoro. Tačiau sarkazmas yra intelektualus įrankis, ir jeigu jis jums nesuprantamas, tai neturėtų būti priežastis pykti. Pavyzdžiui, žemesnės futbolo lygos nepyksta ant aukščiausios lygos žaidėjų, nes supranta jų meistriškumą ir skirtingą treniruočių lygį. Žodžiai iš futbolo žvaigždžių kaip Lionelio Mesio yra vertinami kaip patarimas, o ne įžeidimas dėl jų pasiekto meistriškumo. Sporto pasaulyje viskas yra aiškiai suskirstyta į lygius: yra aukščiausias lygis, ir yra gatvės lygis. Taip pat ir gyvenime: diskutuodami tam tikra tema, vienas gali turėti aukščiausio lygio žinias, o kitas – tik pagrindinio lygio. Jei žmogus nesupranta, kas jam sakoma, jis gali manyti, kad bandoma jį pažeminti, nors iš tiesų tai gali būti tiesiog skirtingų žinių lygių priešprieša.
Mes kartais įsižeidžiame, kai nesuprantame, ką mums sako. Kai žmogus nesuvokia pranešimo turinio, jis gali interpretuoti tai kaip įžeidimą, net kai tai yra išmintinga kalba. Pavyzdžiui, asmuo su ribotu žodynu ir kitokia socialine patirtimi gali suvokti sudėtingesnį pašnekovo žodžių rinkinį kaip įžeidimą, nes nesupranta esmės. Net komplimentas gali būti suprastas kaip pažeminimas, kai žodžiai yra interpretuojami klaidingai dėl skirtingų žodyno spektro.
Todėl nereikėtų įrodinėti savo tiesos tiems, kurie mėgina jus pažeminti, nes jie gali to nesuprasti. Toks elgesys tik pažemina jus pačius. Asmuo, kuris žino savo vertę, neieško patvirtinimo. Tuo tarpu aukštesnėje hierarchijos vietoje esantys žmonės retai laiko save pažemintais; jie gali su humoru pasakyti: „Stengiasi, bet nepavyksta“. Tačiau asmuo, užimantis aukos poziciją, niekada nepraleis progos skųstis, kad buvo pažemintas.
Kalbėdami apie tai, jie tik patvirtina savo vietą hierarchijoje. Svarbu prisiminti, kad mus „užkabina“ tik tie komentarai, kurie mus žeidžia. Kai žinome savo vertę ir suprantame, kaip yra iš tiesų, neigiami komentarai tiesiog praeina pro šalį. Na o pabaigai – apmąstymui dar keli aforizmai iš būsimos knygos. Tik sutariam: jeigu cituojate – cituokite. Tai svarbu, nes nemaloniai nustebu matydamas savo mintis, pristatomas kaip svetimas idėjas. Ir tai tik bendros strateginės mintys, o taktika yra individuali, ir joje yra pagrindinė esmė. Reikėjo daug metų, kad galėčiau išreikšti sudėtingas mintis keliais dislektiškai-iškalbingais žodžiais:
Žemam yra patogu pažeminti. G. S.
Jeigu darbe liepia ir žemina, tai pasimėgauk kaip mazochistas arba rinkis kitą darbą. G. S.
Jei nėra motyvacijos, niekas nenutiks savaime. G. S.
Didžiausias iššūkis sėkmingiems – gebėjimas išlikti žmonėmis. G. S.
Bendros žmonių taisyklės yra teroras prieš skirtingas žmogiškas prigimtis. G. S.
