Jūros upės krantinė ir palei ją besidriekianti Meilės alėja galėtų būti mūsų, tauragiškių, pasididžiavimas. Tačiau užžėlę krantai, griūvantys, šiukšlini šlaitai, sulaužyti suoleliai, suniokotos, neprižiūrimos liaudies meistrų skulptūros tik daro gėdą prieš miesto svečius ir įsimylėjėlių į šią vietą tikrai nevilioja. Vaikštinėdami Meilės alėja nuo kalno galėtume grožėtis puikiu peizažu, ateiti ten atokvėpio ar atsivesti oficialias miesto delegacijas. Deja, šiandien tauragiškių Meilės alėja tokia, kad svečiams jos geriau nerodyti.
Iš apžvalgos aikštelės – bjaurus ir nykus vaizdas
Renaldo Malycho nuotr.
Reikėjo ne priešokiais tvarkyti, o kasdien prižiūrėti
Kaip Tauragės 500-ojo jubiliejaus proga išleistoje knygoje „Tauragės kraštas“ rašo Tauragės kultūros paveldo tarnybos vadovas Edmundas Mažrimas, Jūros krantinės kairiajame krante poilsio zona – Meilės alėja įrengta dar 1934-1936 metais. Iki šiandien ji kapitališkai tvarkyta buvo vienintelį kartą. Per daugybę metų Meilės alėja ne vieną potvynį, audrą atlaikė, tačiau labiausiai širdį spaudžia dėl mūsų pačių abejingumo - netvarkos ir nepriežiūros.
Daug darbo ir laiko krantinei gražinti paaukojęs septyniasdešimt devynerių metų buvęs MSMV darbuotojas, Jūros krantinės darbų vykdytojas Leonas Gecas sako, kad norint meilės alėją išsaugoti reikėjo kasdien, o ne priešokiais ją prižiūrėti. „Tauragės kurjerio“ korespondentei L.Gecas rodė per daugelį metų išsaugotus tuometinius rajono laikraščius, kurių straipsniuose gvildentos labai į šiandienines panašios problemos.
Atlikti projekte nenumatyti darbai
Viename L.Geco saugomų laikraščių radau aprašytus krantinės atnaujinimo darbus. 1972 metų gruodžio 3 dienos „Leniniečių balso“ numeryje kolegė Jovita Strikaitienė rašė: „Pakrante vaikšto būrys vyrų, apžiūrinėja sutvarkytą Jūros krantinę, šlaitus. Tai priėmimo komisija vertina melioratorių darbą. Šį sykį melioratoriams pasitaikė darbas visai ne pagal specialybę, teko ne tik melioruoti, bet ir krantinę plokštėmis iškloti, įrengti poilsio vieteles. Darbų darbas nudirbtas, graži tauragiečių poilsio vieta sutvarkyta. Darbams vadovavo darbų vykdytojas Leonas Gecas.
Atvyko ir projekto autoriai – vandens ūkio projektavimo instituto projektų vyriausiasis inžinierius Edvardas Grigelis ir to paties instituto hidrotechnikos skyriaus viršininkas Povilas Garbauskas. Autoriai ir komisija atliktą darbą įvertino gerai, atkreipė dėmesį į gražiai įrengtas poilsio vieteles, kurios nė projekte nebuvo numatytos.
Įrengti ir Geco žadėtieji „sveikatos“ laiptai, kuriais šaltinėlis čiurlena, fontanai, baseinėlis suoliuko atramoje – „žuvytėms laikyti“, laipteliai žvejams, „Žuvis“ skalbėjoms. Slinkęs šaltinėtas šlaitas rudenį jau nebežliugo vandeniu, velėna apdėtas“.
Deja, nieko iš šių grožybių Jūros krantinėje nebėra. Kai kas sunyko dėl nepriežiūros, kai kas – nuo piktų žmonių rankos. Daug ką sugadino į drenažą prasiskverbusios suvešėjusių medžių šaknys. Apie tai prieš trisdešimtį metų tuometinius valdininkus buvo įspėjęs vienas projekto autorių E.Grigelis: jis tikino, kad medžius ant šlaito reikia iškirsti, nes jų šaknys sugadins drenažą ir visas didelis darbas nueis niekais.
Per krūmus upės nematyti
Pavaikštinėti Meilės alėja ir Jūros krantine išėjau prieš pat Šv. Valentiną ir ilgąjį savaitgalį, kai ruošėmės švęsti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Nors šaltukas nespaudė ir oras labiau priminė pavasarį, pasidžiaugti neturėjau kuo, niekaip negalėjau ir negaliu suprasti, kodėl turėjusi būti viena gražiausių miesto vietų šitaip apleista.
Gamtovaizdį bjauroja ne tik potvynio apnašos, tuntais sukritusios vėjo nulaužtos šakos, bet ir šiukšlės – buteliai, traškučių pakuotės, cigarečių pakeliai, maišeliai, besimėtantys seni skudurai... Nenupjauti krūmai, likę senos žolės stagarai užstoja vaizdą į upę. O, rodos, dar taip neseniai ir suaugę, ir vaikai upėje vasarą turkšdavosi, ne tik miesto pliaže prie vandens prieiti galėjai. Ne mažiau bjauresnis vaizdas netoli Vasaros estrados - šlaituose gilios keturračių vėžės.
Labiausiai Meilės alėja šiukšlina atkarpoje nuo apžvalgos aikštelės iki estrados, kur individualūs gyvenamieji namai.
Mena su nostalgija
Netoli tilto pakalbinau šaltame upės vandenyje skalbinius skalavusią senyvo amžiaus moterį. Aštuoniasdešimt trejų metų tauragiškė Elena su vyru Tauragėje, netoli autobusų stoties, gyvena apie 25 metus. Elena pasakojo, kad būdama maždaug dvylikos metų Tauragėje dirbo aukle – prižiūrėdavo mažą mergaitę.
- Išsiveždavau mergytę vežimėliu ir važinėdavau krantine. Čia buvo labai gražu. Daug gražiau nei dabar. Ir švariau, - su nostalgija kalbėjo Elena.
Meta viską kur papuola
- Pažiūrėkit, kas čia dedasi: žolė nenupjauta, skardžiai negrėbti. Seniau krantinė buvo daug tvarkingesnė, labiau prižiūrima, o dabar kur pažiūrėsi - vien tik šiukšlės. Žmonės labai nekultūringi, viską meta kur papuolė. Jaunimas viską laužo, - piktinosi netoliese gyvenantis septyniasdešimt ketverių metų Kazimieras.
Vyras į krantinę dviračiu atvažiavo pasirinkti po potvynio išlaužytų medžių šakų krosniai pakūrenti. Kazimiero įsitikinimu, seniau Jūros krantinė būdavo dažniau tvarkoma todėl, kad Vasaros estradoje vykdavo daugiau masinių renginių. O dabar esą nei renginių, nei tvarkos...
Stengiasi nematyti
Eidama toliau Meilės alėjoje, vienoje aikštelėje, pastebėjau skaitančią moterį. Kaip pakalbinusi sužinojau, iš Skaudvilės atvykusi keturiasdešimt aštuonerių metų Elena ruošėsi darbo susirinkimui.
- Tekantis vanduo ramina. Atvažiavusi į Tauragę dažnai čia ateinu pailsėti, pamedituoti. Šiukšlinos pakrantės stengiuosi nematyti. Tikiuosi, kad pavasarį bus surengtos talkos ir krantinė bus išvalyta, - vylėsi Elena.
Skaudviliškė pasakojo Vilniuje su šeima prie Neries turinti butą, tačiau ten krantinė ir žiemą, ir vasarą daug tvarkingesnė.
Pranašauja katastrofą
Kiek paėjėjusi sutikau į pašales besidairantį vyrą. Aiškiai buvo matyti, kad jis ne šiaip pasivaikščioti į pakrantę išsiruošė. Mano pašnekovas prisistatė esąs Juozas Montvilas, buvęs hidrotechnikas. Po potvynio į krantinę atėjęs pasivaikščioti vyras domėjosi šlaitų būkle ir kritiškai vertino situaciją. Su nerimu J.Montvilas pasakojo apie nuošliaužas, krantų eroziją, šaltinių ardomą betoną, rūgstančius tvenkinius prie Vasaros estrados.
- Jei ir toliau taip niekas nesirūpins krantine, galime sulaukti katastrofos. Gali nukentėti ne tik gamtovaizdis, bet žmonės. Reikia viską laiku daryti, tuomet ir milijonų nereikės, - aiškino J.Montvilas ir rodė vietas, kurias kol kas dar nebrangiai galima pataisyti. Kai kur, anot jo, šiandien tereikia kibiro betono.
Hidrotechnikas prisiminė, kad prieš keletą metų buvo parengtas ne vieną dešimtį tūkstančių litų kainavęs techninis projektas Jūros krantinei mieste rekonstruoti, pagal jį numatyta pakeisti asfaltą, bortelius, įrengti apšvietimą, sutvarkyti želdinius, išvalyti upės dugną. Deja, brangus projektas dūla valdininkų stalčiuje.
Daiva SITNIKIENĖ
