Partizanai daugybę laiko praleisdavo laukdami kito mūšio, kitos dienos ar kito susitikimo. Jų kasdienybė, nežinia ir skurdžios gyvenimo sąlygos buvo dar viena kova apie kurią mes beveik nieko nežinome. Istorikė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantė ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vyresnioji istorikė Enrika Kripienė domisi partizanų buitimi ir jų meilės santykiais, nes, pasak jos, svarbu pasakoti istoriją tokią, kokia ji buvo, o ne tokią, kokią mes įsivaizduojame.
Dažnai manome, kad partizanai buvo išimtinai vyrai. Kiek partizaniniame judėjime buvo moterų? Kokie buvo moterų ir vyrų santykiai?
Prieš dešimt metų buvo atliktas tyrimas, skaičiuotos moterys partizaniniame judėjime, žiūrėta, ką jos ten veikė. Pagal gautus duomenis, kurie gali būti ir negalutiniai, partizaniniame judėjime galėjo būti apie pusę procento moterų. Tiesa, tai moterys, kurios buvo Genocido ir rezistencijos tyrimo centro bazėje, ir tos, kurios turėjo kovotojos statusą. Realiai skaičiai nebuvo smarkiai didesni, nes miškas ir bunkeriai nėra tinkama vieta moterims. Dažniausiai moterys buvo ryšininkės, rėmėjos, pagalbininkės, bet ne kovotojos. Tos, kurios buvo partizanės, gyveno su vyrais bunkeryje, taip pat atliko daugiau buities darbus, o ne aktyviai kovojo. Jos atsiminimuose rašo, kad bunkeriuose skalbdavo, darydavo valgyti arba eidavo per žmones ir rinkdavo maistą.
Kartais kur nors einant joms duodavo ginklą, bet taip nutikdavo retai. Žinoma, tokių, kurios aktyviai dalyvavo karinėse operacijose, sovietinių aktyvistų naikinamuose, buvo, bet tikrai nedaug. Iš viso partizanų, manoma, buvo apie 50 tūkst.
Kokie santykiai siejo vyrus partizanus ir kaimo, miestelių moteris, ryšininkes, pagalbininkes? Būta meilės romanų, vestuvių, pramogų?
Buvo dvi rūšys santykių, vieni – neįpareigojantys, nes tai patogu. Sąlygos tam buvo itin palankios, partizanai vaikščiojo per kaimus, laikėsi konspiracijos. Merginoms darė įspūdį tai, kad vyras yra partizanas, dėvi uniformą. Taip pat daug kas priklausė nuo būrio vado, būrio moralės ir mikroklimato. Jei būrio vadas turėjo žmoną, būryje buvo daugiau rimties, bet jei vadas buvo jaunesnis ir vaikščiojo pas merginas, tai ir jo būrio vyrai drąsiau ėjo lankyti merginų.
Taip pat buvo ir pastovių santykių, dažniausiai tai poros, kurios draugavo iki vaikinams išeinant partizanauti, arba sutuoktiniai. Būdavo ir sužadėtuvių, vestuvių. Žinoma, santuoka buvo laiminama tik kunigo. Sovietinės valdžios atžvilgiu tokios santuokos buvo nelegalios ir neegzistuojančios, bet bažnyčios ir artimųjų akyse jos buvo tikros.
Dažnai santuokos vykdavo naktį bažnyčiose arba net pamiškėse, nebuvo registruojamos, tik kartais kunigai slapta įrašydavo į bažnytines knygas tarp kitų pavardžių. Štai Adolfas Ramauskas-Vanagas su žmona susituokė vėlai vakare bažnyčios koplyčioje, vestuvėse dalyvavo tik keli artimi žmonės.
Šeimynykščių leidimo tuoktis reikėjo, tokia buvo tradicija, jos buvo laikomasi. Man yra tekę matyti dokumentus, kai susituokė du vieno būrio partizanai, vaikinas ir mergina, o leidimus tuoktis jiems davė būrio vadas, nes moters šeima buvo ištremta. Prie tos baudžiamosios bylos buvo pridėtas ir laiškas, kuriame naujas vyras rašė merginos tėvams į Sibirą. Laiške jis prisistatė, dėkojo už gerai išaugintą dukrą ir prašė priimti į šeimą. Tai buvo graži tradicija, išlaikytas formalumas.
Tos merginos, kurios bendravo su partizanais, gal ir neturėjo tėvų palaiminimo, bet apie santykius, bendravimą, matyt, žinojo visa šeima. Remiama buvo šeimomis, todėl ir apie santykius buvo žinoma daugiau nei porai žmonių. Žinoma, tėvai kartais žiūrėjo praktiškai, galvojo apie dukters ateitį, svarstė, ką jai gali duoti vyras partizanas. Visgi aš nesu girdėjusi apie griežtus bendravimo draudimus ar bandymus išsiųsti merginą.
Esu skaičiusi vienos merginos dienoraštį, kuriame ji rašo, kad pas juos ateidavo daug ir įvairių partizanų, kurie ją kibindavo, mėgindavo pabučiuoti. Žinoma, prie tėvų to nebuvo daroma, bet vos jiems nusisukus... Tėvai apsimesdavo, kad to nemato.
Ar nepasitaikydavo seksualinės prievartos? Pokaris buvo sunkus laikas, o ir tarp partizanų buvo visokių žmonių, ar esate girdėję tokių atvejų?
Partizanų teisiniuose dokumentuose yra reglamentuojama, kad už moters prievartavimą gresia mirties bausmė. Visgi aš nesu aptikusi realių dokumentuotų atvejų, nors A. Ramanausko-Vanago atsiminimuose skaičiau apie vieną partizaną, kurį karo lauko teismas nuteisė mirties bausme už plėšikavimą ir prievartavimą. Visgi man nepavyko „išvynioti“ šios istorijos.
Teoriškai, visko galėjo būti, nes partizanai buvo ginkluoti ir turėjo galios monopolį, bet masinių prievartavimų nebuvo. Partizanai labai rėmėsi kaimu ir jo pagalba, todėl nusikaltimai skambėjo plačiai, taip buvo lengva netekti rėmėjų.
Kaip partizanai matė moteris? Kaip jas vertino, kokius santykius mezgė?
Pogrindinėje partizanų spaudoje buvo puoselėjamas tradicinis lietuvaitės, vaikų augintojos ir šeimos moters portretas. Visgi 1949 metais susikūrus Lietuvos laisvės kovų sąjūdžiui buvo priimti dokumentai, kuriuose sakoma, kad reikia vengti priimti moteris į partizanų būrius, nes jos kelia papildomų problemų. Net jei į būrį priimdavo partizano seserį arba draugę, buvo ieškoma išeičių, mėginama rasti kitą gyvenamąją vietą, kur ji galėtų prisiglausti.
Moteris būriui galėjo būti balastas, nes visgi tai buvo vyriška kompanija, kuri kartu miegojo, kartu prausėsi. Kartą dokumentuose radau partizanų nusiskundimą aukštesniems vadams, kad „turime moterį, dėl jos kyla daug nepatogumų buityje, o einant į operacijas ją vestis kartu nėra saugu, palikti vienos stovykloje taip pat negalima“.
Tarp partizanų rėmėjų buvo nemažai moterų, o aukščiausių partizanų vadų ryšininkės buvo beveik vien tik moterys. Taip buvo todėl, kad moterims keliauti buvo daug lengviau, jos kėlė mažiau įtarimų. O ryšininkėms, ypač aukštųjų vadų, keliauti teko daug ir po visą Lietuvą.
Ar mylėti partizaną buvo pavojinga? O gal moterys kėlė pavojų patiems kovotojams? Juos išduodavo?
Pavydo ir meilės nesėkmių partizanams taip pat pasitaikydavo. Yra tekę girdėti apie atvejus, kai partizano palikta mergina, kankinama pykčio sovietų valdžiai, įskųsdavo visą būrį. Nors toks žingsnis buvo gana rizikingas. Visgi, kai pavydas užtemdydavo protą, pasitaikydavo visokių nutikimų.
Meilės santykiai su partizanais buvo pavojingi dėl pavydo, šantažo, mėginimo užverbuoti. „Prispausti“ merginą, kuri palaiko meilės santykius su partizanu, tikrai mėginta ir ne vieną kartą, tai buvo mėgiama sovietinių saugumiečių taktika.
Pasitaikydavo atvejų, kai merginos pasikviesdavo į vakarėlius partizanus ir juos užmigdydavo. Į gėrimus įmesdavo nuodų, migdomųjų. Partizanų žmonoms taip pat buvo itin sunku, jas sekė, jomis manipuliavo. Sugautus ir tardomus vyrus buvo mėginama paveikti kalbant apie šeimą, grasinant žmonai ir vaikams. Buvo toks aukštas partizanų vadas Jonas Kimštas, jis buvo suimtas pasipriešinimo pabaigoje. Vyras buvo sugautas gyvas ir norėta jį palaužti, priversti bendradarbiauti.
Buvo aiškinama, kad „mes žinome, kur tavo šeima, visi, kurie padeda tavo šeimai yra mūsų agentai ir net žmonos giminaičiai dirba mums“. Per šeimą ir artimuosius itin dažnai buvo mėginama palaužti partizanus, o nepavykus užverbuoti mylimosios, buvo imamasi jos šeimos narių.
Gyventi miške, bunkeriuose sunku, o kartais ir nuobodu. Kaip pramogavo partizanai tomis retomis ramybės akimirkomis?
Partizanai buvo jauni žmonės, jiems nebuvo svetimos pramogos, jie eidavo į šokius, susibūrimus. Matyt visi girdėjo istorijų, kai partizanai atėjo į kaimo šokius ir pagal muziką ėmė šaudyti, liepė muzikantams groti jų mėgstamas melodijas.
Būdavo, kad ir patys partizanai rengdavo vakarėlį ar susibėgimą miške, bet tai nutikdavo pirmaisiais kovos metais, kai buvo mažesnis sekimas. Būdavo susitikimų tarp būrių, į kuriuos pasikviesdavo ištikimiausius rėmėjus, merginas. Žinoma, buvo švenčiamos religinės šventės, Kalėdos, Velykos. Skaitant partizanų dienoraščius matosi, kad gyvenimas nebuvo lengvas, o kartais ir nuobodokas. Tarkime, randama įrašų, kuriuose fiksuojama kasdienybė: „Šiandien 29 diena – nieko neveikėme, 30 diena – ėjome į kaimą, susitikome su bičiuliais, 31 diena – girdėjome, kad gretimame kaime vyko susišaudymas“.
Gyvenimas buvo monotoniškas, todėl dienoraščiuose galima užčiuopti, kad bet koks išėjimas į kaimą, pas merginas ar net pabuvimas pirtyje buvo nemenkas įvykis. Pasipriešinimo pradžioje buvo vykdomos didelės karinės operacijos, miestelių puolimai. O nuo 1946 metų ir vėliau partizanai gyveno mažuose būriuose ir lindėdavo, slapstydavosi. Būrius sudarydavo iki dešimties žmonių, bet dažnai dar mažiau – žieminėse gyvendavo apie 5–6 vyrus. Kartais vienas būrys susitikdavo su kitu, ką kalba susitikę jauni vyrai? Apie politiką ir moteris. Radau dienoraščiuose minima, kad štai buvome susitikę su kitu būriu, aptarėme politinius įvykius, o vėliau kalbėjome apie merginas, svarstėme, kurios yra gražios ir geros.
Pasitaikydavo, kad atskirų būrių ir kuopų vadai leisdavo įsakymus liepiančius į stovyklas nesivedžioti moterų ar patiems nelakstyti į kaimą pas merginas. Jei vadas žiūrėdavo atlaidžiau, tai moralė būdavo laisvesnė. Taip pat buvo ir su alkoholiu. Visko pasitaikė.
Buvo meilės, matyt, buvo ir vaikų? Ar gimdavo partizanų vaikų, kur jie gimdavo?
Būdavo, kad partizanai „užstatydavo“ vaiką kaimo merginoms, tokie atvejai nebuvo lengvai priimami, partizanui siūlydavo išeiti iš kovotojų tarpo. Pasitaikydavo, kad bunkeriuose būdavo nėščių moterų, žmonų, būta ir gimdymų. Partizano Jono Kadžionio vaikas gimė bunkeryje, tėvai atidavė vaikelį auginti pažįstamiems. Buvo susitarta, kad mes paliksime vaiką štai ten, o jūs pasiimsite. Po to jie abu buvo suimti, bet viskas baigėsi gerai, po kalėjimo jie augino savo vaiką.
A. Ramanausko-Vanago žmona vyko gimdyti į Vilnių, taip pat buvo susitarta, kas ją priims, padės. Partizanų poetė Diana Glemžaitė buvo susituokusi su partizanu, ji gyveno bunkeryje, laukėsi, o gimdyti vyko į Klaipėdą. Tiesa, vaikelis ilgai negyveno, stresas ir sunkus nėštumas, matyt, padarė savo.
Kokia buvo partizanų buitis ir kasdienybė? Kaip gyvenimas miškuose atsiliepė jų sveikatai?
Kasdienybė buvo sunki, skurdas badė akis, net aukščiausi vadai skundėsi prastomis sąlygomis, užklupusiomis ligomis. Buvo itin prastas maistas, trūko vitaminų, daug laiko jie praleisdavo drėgnose žieminėse, todėl skaudėdavo sąnarius, byrėjo dantys.
Partizanai nebuvo karžygiai iš paveiksliuko, tai buvo paprasti žmonės, kurie sunkiai gyveno ir kovojo. Mes dažnai pamirštame sunkios kovos ir buities pusę. Valgė partizanai taip pat skurdžiai, pagrindinį meniu sudarė bulvės, kopūstai, duona ir pienas. Mėsa būdavo retenybė. Tiesa, jei partizanai buvo įsikūrę greta sodybos arba sodyboje, šeima galėjo dalintis savo valgomu maistu. Tada jie gaudavo šilto viralo.
Pačioje pasipriešinimo pradžioje buvo kiek kitaip, pasitaikydavo, kad partizanai rekvizuodavo gyvulius ar į mišką išsivesdavo karvę. Buvo ir geresnių etapų, bet pasipriešinimo kovos pabaigoje buvo labai sunku.
Bunkeriuose vyrai skaitydavo, žaisdavo kortomis, ruošdavo atsišaukimo lapelius. Daugelis rašė dienoraščius, o štai radijas jau buvo prabanga. Buvo vienas aukšto rango partizanas Bronius Krivickas, kuris sėdėdamas bunkeryje vertė Johano Volfgango Gėtės veikalus.
