Miškų ūkio tvarkymo alternatyvos iš esmės yra dvi – valstybinė ir privati. Trečiasis variantas, kai šis ūkis iš principo paliekamas likimo valiai, nesvarstytinas, nors ir gali pasirodyti, kad esant devynioms auklėms vaikas lieka be galvos.
Atidžiau pažvelkime į valstybinio reguliavimo alternatyvą – privatų miškų ūkį. Svarbu atkreipti dėmesį į keletą svarbių dalykų. Kai kalbame apie miškų ūkį, visų pirma mastome apie jo pramoninę vertę, apie medieną, kaip žaliavą ir ekonomines tokios veiklos pasekmes. Išleisdami šį aspektą iš akių rizikuotume pasiklysti gražiose kalbose apie lapuose besigaminantį chlorofilą ar rekreacinę gamtos funkciją. Pabrėžiu, kalbame visų pirma apie pramoninį mišką, o ne apie parkus ar rezervatus.
Antras svarbus momentas yra tas, kad efektyvaus ūkininkavimo kriterijumi turi būti laikomas gebėjimas auginti daugiau ir kokybiškesnės pramoninės miško medžiagos, nenualinant paties miško. Vertinant šiuo aspektu atsiveria vaizdas, kuris anaiptol nereiškia, kad bet kuris privataus miško savininkas savaime yra pranašesnis už valstybinio miško valdytoją.
Veikiau pastebėtina, kad geresnius rezultatus rodo didesnius miško plotus valdančios bendrovės (jų savininkai). Taip pat labai svarbus dalykas, ar miško savininkui jo turimas miškas yra pagrindinis, ar šalutinis verslas bei pajamų šaltinis. Kitais žodžiais tariant, atsiremiame į elementarią tiesą, kad geresnių rezultatų pasiekia tas, kuris turi didesnius išteklius jiems siekti ir atkaliau bei nuosekliau jų siekia. Minėtos studijos autoriai (žr. „Medinuko balsas“ I dalį ) pagrįstai tvirtina, kad geresnių rezultatų galima tikėtis išskirstant funkcijas taip, kad valstybinėms institucijoms liktų ūkinės veiklos priežiūros bei informacinės funkcijos, tuo tarpu pati ūkinė veikla laipsniškai pereitų į privačias rankas.
Darniai sustygavus priežiūros procesą galimas ne tik ženklus brangiai kainuojančių valdininkų armijos sumažinimas, bet ir žymiai supaprastinti miškotvarkos procesai ir ypač jų apskaita, kadangi ūkiniai veiklos rodikliai savaime atsispindėtų privačių miško savininkų bei medienos apdirbimo įmonių finansinių rodiklių ataskaitose, o nevengiant šmaikštesnių pastebėjimų – ir jų sąskaitose. Kas trukdo žengti šiuo keliu, ir toliau lieka viešai neatsakyta, nors nujaučiamai aišku bemaž kiekvienam.
Daugiabalsiam chorui nepaliaujamai linksniuojant žodį „krizė“ problema ir toliau atkakliai nesprendžiama. Gal sulauksime mėginimų „krizę“ asmenuoti? Būtų ganėtinai originalu: aš „krizėju“, tu „krizėji“, mes visi „krizėjame“. O gal kaip tik nieko originalaus, paprasčiausia kasdienybės grimasa ir tiek?..
Kaip gi kitaip vertinti išsamias mokslines analizes, fundamentalius tyrimus ir argumentais pagrįstas mokslininkų rekomendacijas, į kurias „amžinai atsakingi“ asmenys atsainiai numoja ranka, o gal net nesiteikia žinoti apie jas? „Krizėjame“, ne kitaip...
Galima sugadinti tonas popieriaus (beje, popierius - tai tas pats miškas), galima „užkimšti“ straipsniais internetą, tačiau kas gali pajudinti negyvai sumedėjusį valdininkų monolitą, koks kirvis įveiktų šią tvirtovę, taip ir lieka neaišku. Laimei, pats gyvenimas įneša neišvengiamų korekcijų, kurioms tarsi audrai praūžus jei ir neįvyksta realios reformos, tai bent jau atsiranda jų galimybės ir šiokia tokia viltis.
Nėra nė mažiausios abejonės, kad pradėjus reikštis realiai politinei valiai yra kaip tik miškų ūkis. Visos prielaidos, mokslinė analizė, netgi programa faktiškai paruoštos, tereikia vieno realiai suvokiančio padėtį, problemas ir sprendimo siūlomas galimybes ryžtingo žmogaus ir Lietuvos miškams prasidėtų nauja era. Tikėtina, jų pavyzdžiu netruktų pasekti ir kiti ūkio subjektai. Žinoma, šiuo atveju nei iš valdančiosios daugumos, nei iš Vyriausybės kažin ko tikėtis vargu ar verta, tačiau dar yra Prezidentūra, kurioje atrodo baigėsi saldaus miego periodas. Jei tai tikrai kažko naujo pradžia, o ne tik veiklos imitacija ar dar viena iliuzija – galima tikėtis, kad visuotinis „krizėjimas“ vis dėlto pasibaigs. Miškų ūkio reforma galėtų tapti vykusia šio proceso pradžia.
Šarūnas Navickis
