Portalas tv3.lt tęsia interviu ciklą su kandidatais į prezidentus. Šįkart savo nuomonę svarbiausias šalies klausimais pristato prezidento posto siekiantis Europos Parlamento narys Valentinas Mazuronis.
Jeigu būsite išrinktas prezidentu, kokį savo vaidmenį matote formuojant šalies vidaus politiką?
Manau, kad prezidentas turi formuoti valstybės ateities viziją. Būtina įvertinti situaciją, kokia yra šiandien. Aš ją įvertinau vienu žodžiu – užkniso. Užkniso tai, kas dabar vyksta Lietuvoje. Tokia suvaržymo ir draudimų atmosfera, kuri vis stiprėja ir stiprėja.
Mes turime stiprinti savo valstybę, kurią mes pražiopsojome tiek metų. Mes čia gyvenome po Europos Sąjungos ir NATO sparneliu, įsivaizdavome, kad šimtą metų niekas nepablogės. Mes netvirtinome esminių dalykų savo valstybėje. Pradedant kalba, kultūra, švietimu ir visais kitais dalykais, baigiant ekonominiu savarankiškumu. Žmonės bėga daugiausiai dėl ekonominių priežasčių, bet didelė dalis žmonių bėga tarsi keršydami mūsų valstybei, mums patiems už tai, kad jie čia blogai jaučiasi, su jais nesiskaitoma.
Valstybę reikia stiprinti nuo pamatų, o pamatai yra istorija. Mes neturime valstybinio požiūrio į istoriją, net ir į čia pat buvusius įvykius. Kalbu apie prieškario istoriją, Antano Smetonos valdymą, jo pasitraukimą, lietuvių kolaboravimą karo metu. Visi dabar vykstantys lentų daužymai... Mes nesugebame savo valstybėje sukurti pasididžiavimą keliančios istorijos.
Tas pats su miško broliais. Dabar tokia situacija, kad mes turime pasakyti, kad ant šitų pamatų mes statome savo valstybę, nes kitaip nieko nebus. Lygiai tas pats turi būti su mūsų kultūra. Aš apie švietimą net nekalbu, mes kažką makaliojame, įsivaizduojame, kad darome.
Niekas pasaulyje mumis nepasirūpins, jeigu mes patys nesirūpinsime, o iki šiol to nebuvo. Reikia keisti atmosferą, žmonių požiūrį į valstybę, entuziazmą ir pasididžiavimą savo valstybe.
Antras dalykas, yra teisingumas ir teisėtumas. Šiandien, mano nuomone, teisėtumas nuo teisingumo gana stipriai skiriasi. Gal viskas vyksta ir teisėtai, bet toli gražu neteisingai. Ir žmonės tą jaučia vidumi.
Trečia, mes turime sukurti sąlygas, kurias įvardijau kaip klestinčią valstybę. Laisvų žmonių, laisvos iniciatyvos erdvė, kuri pradėtų auginti kūrybingumą. Mums, kaip mažai valstybei, yra labai svarbu turėti tokį laisvumą. Mes turime sugriauti visą perteklinės biurokratijos sistemą, kuri šiandien akivaizdžiai yra per didelė, pati sau gaminanti įstatymus, pati sau kontroliuojanti, pati smaugianti.
Mes turime, mano supratimu, pusę ar du trečdalius teisės aktų panaikinti, kurie išvis nereikalingi. Atidarykime vartus pačiam procesui, kad viskas vystytųsi, judėtų ir eitų į priekį. Kitaip mes nepasidarysime pačia populiariausia valstybe savo regione.
Visus tuos punktus sudedi, štai tau ir atsakymai, kodėl žmonės pyksta, kodėl žmonės išvažinėja. Visą tai reikia keisti ir tas pagrindines kryptis, kaip viską keisti, prezidentas turi turėti. Prezidentas turi kreipti valstybę savo turimos vizijos link, pasitelkęs visuomenę, savo autoritetą ir žinodamas, kur valstybė turi eiti. Prezidentas turi keisti situaciją. Keisti orą ir aplinką (juokiasi).
Jeigu būsite išrinktas prezidentu, jums su šia dabartine valdančiąja koalicija reikės dirbti dar maždaug pusantrų metų. Kaip įsivaizduojate bendradarbiavimą tarp Prezidentūros ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei Lietuvos socialdemokratų darbo partijos koalicijos?
Prezidentui teks dirbti ir su šita dauguma, ir su kita. Jei perrinks, ir su trečia, ir penkta. Toks darbas. Prezidentas turi turėti savo viziją ir pagrindinius taškus, kur link turi vystytis valstybė. Toliau įsijungia bendradarbiavimo mechanizmas.
Kur yra problema? Prezidentinė rinkimų programa su rinkimais ir pasibaigia. Ji neįgauna jokios juridinės galios jokiomis formomis. Politinių partijų programos, jei jos laimi Seimo rinkimus, pereina į vyriausybės programą, kurią tvirtina Seimas, ir įsivažiuoja visas tas mechanizmas.
Prezidento programa pasibaigus rinkimams nesitransformuoja į jokį teisės aktą. Jam lieka, bendradarbiaujant su politinėmis jėgomis, su valdančiąja dauguma, su premjeru, remiantis visuomenės nuomone, stengtis valstybę lenkti savo vizijos link.
Tą ir daryčiau su valstiečiais, su konservatoriais, su bet kuria politine jėga. Reikia sėstis ir kalbėtis. Reikia įjungti visus prezidento turimus mechanizmus. O didžiausias turimas mechanizmas yra konsoliduoti ir jungti tiek politines, tiek visuomenines jėgas. Jeigu prezidentas iš tikro žino, ko nori, išmintingai to ir siekia.
Dabar prašysiu jūsų pateikti savo poziciją apie keletą visuomenėje daug diskusijų sukeliančių klausimų. Ar pritariate tos pačios lyties asmenų santuokoms?
Ne, nepritariu. Aš pritariu jų teisei gyventi, kaip jie nori. Pritariu, kad jų santykiai turėtų būti viena ar kita forma teisiškai įforminti. Bet aš vadinti to santuoka negaliu, todėl, kad aš laikausi bažnyčios požiūrio šioje vietoje. Manau, kad santuoka, kaip, beje, parašyta mūsų Konstitucijoje, yra tarp vyro ir moters.
Aš tikrai tikiu, kad tie žmonės gali gyventi, kaip jie nori, jų teisės turi būti apsaugotos toje plotmėje, kur to reikia. Kaip tas vadinsis, ar partnerystė, ar dar kažkaip kitaip, čia atskira tema. Bet prilyginti tai santuokai, tuo pačiu vardu vadinti, sakyti, kad čia tas pats, yra neteisinga. Ir Dievui, ir Bažnyčiai, ir man atrodo, kad tai neteisinga.
Ar pritariate lengvųjų narkotikų dekriminalizavimui?
Aš esu prieš narkotikų vartojimą, išskyrus medicininiais tikslais. Manau, kad kiekvienas nusižengimas turi būti visuomenės ir valstybės baudžiamas adekvačiai. Priešingu atveju, bausmė netenka prasmės.
Šioje vietoje aš būčiau už tai, kad jaunimas, kuris, vaizdžiai sakant, vakarėlyje užtraukė dūmą ar tuos lengvuosius narkotikus pavartojo, turėtų būti baudžiamas, bet neturėtume jų bausti tame pačiame lygyje kaip narkotikų platintojų ar prekeivių. Todėl, kad tai neteisinga.
Aš už dekriminalizavimą dalies veikų, pavyzdžiui, nedidelio kiekio turėjimo. Jaunimas, kaip ir mes visais laikais, bando, tai, kas uždrausta, ko negalima. Šioje vietoje visuomenė turi reaguoti, bet reaguoti su protu.
Ar pritariate dvigubai pilietybei?
Nepritariu. Man atrodo, kad mes turime turėti ryšius su labai didele žmonių grupe, ypač, kurie išvažiavo po 1991 metų, nes kurie prieš tai išvažiavo, jie ir taip išsaugojo pilietybę. Reikia su jais palaikyti santykį ir parodyti, kad jie mums reikalingi. Tuo labiau, kad didžiąją dalį mes ir išvarėme. Niekas kitas, o Lietuvos valstybė.
Bet dvigubos pilietybės, lygiavertės žmonėms, kurie gyvena Lietuvoje, ir tiems, kurie gyvena kitose valstybėse, ypatingai tuo lygmeniu, kuriuo pateikta referendume, įteisinimas būtų neteisingas žingsnis. Visų pirma, mes ne visiems piliečiams siūlome pilietybę, tik daliai, kurie gyvena Europos Sąjungos ir NATO valstybėse. Aš manau, kad mes turėtume į visus piliečius žiūrėti vienodai. O čia skirstome į dvi grupes: jeigu gyvena kažkur Australijoje ar Baltarusijoje yra vienokie lietuviai, o jei gyvena Belgijoje ar Amerikoje – kitokie.
Taip pat būtų neteisinga, kad žmonės, kurie gyvena visą laiką užsienyje, nesvarbu kokioje valstybėje, kad jie balsuotų ir rinktų valdžią mums, gyvenantiems Lietuvoje. Toks dvigubos pilietybės įdiegimas, koks dabar siūlomas, man kelia daugybę klausimų.
O yra ir kitokių formų. Aš grįžtu prie vadinamojo „Lietuvio paso“. To dokumento surišimo būtinumą aš matau ir su labai paprasta sąlyga: jei žmogus, turintis „Lietuvio pasą“, grįžta į Lietuvą, jam automatiškai per trumpą laiką atstatoma Lietuvos pilietybė ir jis gyvena kaip Lietuvos pilietis su visomis teisėmis, jeigu jis gyvena Lietuvoje.
Jeigu ne, mes turime padaryti tokį ryšį, tokią sistemą, su kažkokiomis privilegijomis ar panašiai. Aš būčiau už tą variantą. Nes tokia dviguba pilietybė, kokia dabar siūloma, man atrodo, tolimoje perspektyvoje bus nenaudinga Lietuvos valstybei.
Kartu su prezidento rinkimais ir referendumu dėl dvigubos pilietybės vyks ir dar vienas referendumas, kuriame Lietuvos piliečiai turės išsakyti savo nuomonę dėl Seimo narių mažinimo. Ar jūs pritariate, kad reikėtų parlamentą sumažinti iki 121 nario?
Tai politikų bandymas rinktis balus, nes, iš esmės, nuo to gyvenimas nepasikeis. Bet kadangi šis referendumas jau yra paskelbtas ir žmonės turės spręsti, aš nematau didelės tragedijos ar didelio blogio, jei Seimo narių skaičių sumažins. Matau referendume pliusą, kad žmonėms duodamas pasirinkimas: kaip jūs nuspręsite, taip ir bus. Kaip žmonės nubalsuos, taip ir turi būti, taip ir bus teisinga.
Manau, kad čia yra toks politinis žaidimėlis, šaškių pastumdymas ir tiek. Bet kaip žmonės nuspręs, taip ir turi būti. Pats referendumo faktas, nors jis ir atsakys, mano nuomone, ne į patį svarbiausią klausimą, yra gerai. Gal truputėlį pereisime prie rimtų klausimų sprendimo referendumais.
Ar pritariate vardų ir pavardžių rašymui asmens tapatybės dokumentuose ne lietuviškomis raidėmis?
Pritariu, bet greta rašant ir valstybine kalba. Kur čia blogis? Aš nematau didelio blogio. Juolab, kad tai nėra invazija į lietuvių kalbą. Kiek turiu informacijos, abėcėlė nebus papildyta tomis raidėms. Čia grynai emocinis, politinis daiktas, ant kurio keliolika metų sveikatą gadiname, o nuo to mūsų gyvenimas iš esmės nesikeis.
Lietuvos prezidentas yra ir vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Kokių pokyčių norėtumėte šalies krašto apsaugos sistemoje?
Mūsų pagrindinis saugumo garantas yra akivaizdus – NATO. Manau, kad nieko geresnio šiandieniniame pasaulyje mes neturime ir neatrasime. Turime daryti vidinius pasirengimus, kad galėtume kažkiek laiko gintis patys, turime būti parengę logistinę bazę. Čia kažkokių ypatingų pokyčių neturėtų būti.
Man kelia abejonių visuotinės karinės tarnybos sistema. Teoriniame lygmenyje lyg ir turime jas, bet praktiškai mes tokios neturime. Gaunasi tokia sistema labai neaiški. Kažkokią nedidelę dalį žmonių kviečiame, didelės dalies nekviečiame, nes neturime galimybių. Mano nuomone, turėtų būti diskusija dėl profesionalios kariuomenės.
Jeigu dabar sudėtume tuos savanorius ir tuos, kuriuos mes pakviečiame tarsi pagal pareigą, kviečiamų juk labai nedidelis skaičius. Profesionalią kariuomenę nėra taip sunku padaryti, pagerinant šiek tiek sąlygas, kad ateitų žmonės, kuriems mokėtume atlyginimus.
Greta turėtume sukurti sistemą, kurios dabar nėra, kad visi žmonės, ir vaikinai, ir merginos, kaip reikalauja Konstitucija, būtų pasirengę tėvynės gynybai. Kad žinotų, kas yra šautuvas, praeitų pagrindinius pasirengimus. Tokiu būdu turėtume mobilią ir profesionaliai parengtą kariuomenę, ir visą tautą, kuri parengta ir pasirengusi tėvynė gynybai. Manau, kad toks principas būtų teisingesnis. Čia turėtų kariniai ekspertai diskutuoti, bet man tokia strategija atrodytų aiškesnė.
Pakalbėkime apie vieną svarbiausių prezidento prerogatyvų – užsienio politiką. Kokią matytumėte santykių su Latvija ir Estija strategiją?
Visi mes broliai, visos Baltijos valstybės. Skiriasi kalba, religija, bet pagal istorinį kontekstą esame Baltijos valstybės, visame pasaulyje mes traktuojami kaip bendras Baltijos regionas. Bet broliai nereiškia, kad kiekviena valstybė nesirūpina savo interesais. Kaip šeimoje broliai: gyvena viename kambaryje, draugauja, bet turi atskirus batus, atskiras maikes.
Manau, kad mes be reikalo susiskaldėme. Norėjome vieni kitiems paspardyti į kūno dalis, į kurias spardyti nereikėtų. Santykiai, mano nuomone, dabar yra prasti. Manau, reikėtų juos maksimaliai atstatyti ir tvirtinti. Mes kartu būtume žymiai įdomesni visam likusiam pasauliui kaip regionas. Būtinas ne skirtumų ryškinimas, kaip premjeras pasakė, bet kažkokių bendrų iniciatyvų darymas.
Su kuriomis valstybėmis, jūsų nuomone, Lietuva palaiko nepakankamai stiprius ryšius ir su kuriomis šalimis jūs stiprintumėte bendradarbiavimą?
Mes turime stengtis turėti kuo daugiau draugų visuose lygmenyse, priešų reikia turėti kuo mažiau. Svarbiausi, aišku, artimiausi kaimynai. Neabejotinai Lenkija, nes tai mūsų vartai į Europą. Esame diskutavę su lenkų europarlamentarais, su buvusiu užsienio reikalų ministru Radoslawu Sikorskiu, kad čia abiejose pusėse būta visko. Nepaisant to, mūsų interesas – radikaliai gerinti santykius.
Būdami Europos Sąjungoje, turime suprasti, kad Lietuvos interesai turi būti pirmoje vietoje. Sprendžiant vienus klausimus draugauti su vienais, kitus – su kitais. Turi būti kuriamos koalicijos, kurios padėtų ginti Lietuvos žmonių interesus. Mums svarbi Vokietija? Taip. Prancūzija? Taip. Mums svarbios Višegrado valstybės? Taip. Su visais draugaukime.
Kartu su visa Europos Sąjunga reikia keisti mūsų santykį su Baltarusija. Manau, kad toks izoliavimas Baltarusijos, kažin, ar buvo teisingas žingsnis. Mes pasiekėme rezultatą, kai Putino Baltarusijoje pasidarė žymiai daugiau. Mes oficialiu parlamentiniu lygiu nebendraujame su Baltarusija, nors su kitomis valstybėmis, pavyzdžiui Azerbaidžanu, kur irgi galima visko rasti, bendraujame.
Baltarusijoje pasidarė daugiau Putino valdžios, o Lietuvai tai nenaudinga. Taip, Lukašenka žaidžia. Bet nepaisant to, toks santykių nebuvimas, nebandymas ieškoti vienokių ar kitokių sprendimų, paprasčiausiai pasiekė rezultatą mažiau naudingą mūsų valstybei ir Europos Sąjungai.
Dažna tema, kalbant apie Lietuvos santykius su Baltarusija, yra Astravo atominė elektrinė. Ar, jūsų nuomone, tai yra problema? Jei taip, kaip ją spręsite, jei būsite išrinktas prezidentu?
Astravas yra problema, kurią susikūrėme mes patys. Niekas kitas, kaip mes, Lietuvos valstybė, arba, tiksliau, tuo metu, kai reikėjo daryti vienus ar kitus sprendimus, valdžiusios jėgos, yra kaltos, dėl tos situacijos, kurią turime šiandien.
Tai, kad Baltarusija pasinaudojo mūsų kaimišku žioplumu, nesugebėjimu žiūrėti į priekį, tai čia ne jų problema, o mūsų. Pirmas dalykas, mes užleidome erdvę, kai uždarėme Ignalinos atominę elektrinę, kuri dar galėjo dirbti. Kol ji dirbo, niekas nebūtų statęs kitos elektrinės. Galėjome pasistatyti vienokį ar kitokį bloką, nes mūsų visa infrastruktūra buvo. Tada nebūtume padovanoję šios ekonominės ir energetinės erdvės.
Mes palikome tuščią erdvę, po to, keliolika metų trypčiojome ir nieko nesugebėjome padaryti turėdami visą infrastruktūrą. Antra, mes galėjome reaguoti. Pagrindinis klausimas yra ne dėl elektrinės statybos. Kiekviena valstybė turi teisę spręsti savo energetines problemas taip, kaip mato esant reikalinga. Niekas negali nei mums nurodinėti, nei mes galime Baltarusijai.
Pagrindinis klausimas – dėl vietos, kur ji pastatyta. O ji tikrai pastatyta pavojingai arti Vilniaus. Bet šią problemą reikėjo kelti tada, kai buvo pirminiai projektai. Kada mūsų premjeras važinėjo dviračiu ir grįžęs į parlamentą visiems aiškino, kad nepergyventumėme, čia nesąmonė, nieko jie ten nestatys, mus specialiai gąsdina, politinė provokacija. Nors tuo pačiu metu saugumo departamentas pateikė nuotraukas, kur situacija atrodė visiškai kitaip.
Dabar, elektrinė pastatyta, sertifikuota pagal visus tarptautinių atominės energetikos organizacijų reikalavimus. Tai mūsų tie bandymai uždaryti, neprekiauti, dar kažką padaryti yra vidaus politiniai žaidimai, bandant nusiplaut savo nuodėmes, kurias kai kas padarė ir bando dabar savo nuodėmes pateikti kaip dorybes, kaip kokia Šventa Magdalena.
Ką dabar galime padaryti, tai reikalauti, kad elektrinė būtų maksimaliai saugi. Šitą reikia spausti ir daryti iki galo. O kai kam reikėtų nueiti prie bažnyčios, padaužyti galvą į šaligatvį ir prieš mus visus atsiprašyti, kad tą elektrinę ten patupdė per savo abejingumą ar žioplumą.
Kokią matytumėte santykių su Rusiją strategiją?
Bendravime su Rusija reikia laikytis bendros nuostatos su Europos Sąjunga ir Jungtinėmis Valstijomis. Rusija – pavojų kelianti valstybė, o tiksliau, ją kontroliuojanti valdžios piramidė. Sankcijos, reagavimas ir spaudimas yra teisingas.
Jeigu Vakarų pasaulis bus nugalėtas Ukrainoje, tai Lietuva, kaip ir visos Baltijos valstybės, nepasijus saugesnės. Atsitiks priešingai. Aš nesakau, kad puls mus čia kažkas ir tuoj su tankais suskubs važiuot. Bet tada mes tapsime žymiai mažiau saugūs. Rusija nesugeba spręsti savo vidaus problemų, tad bando iškelti tą imperinį, didžiarusišką nacionalizmą.
Bet iš kitos pusės, aš nemanau, kad mums reikia bijoti susitikti ir kalbėti. Dabar visi diskutuoja apie tai, kad su Putinu susitikti nuvažiavo Estijos prezidentė. Matau blogumą ne jos nuvažiavime. Kalbėjome jau apie mūsų Baltijos bloko vidines problemas, mes viduje nesusitariame. Mano nuomone, turėjo susitikti trijų valstybių prezidentai ir apsitarti.
Tegu važiuoja Estijos prezidentė, bet ji galėtų išdėstytų visų mūsų vieningas nuostatas. Taip būtų žymiai stipriau. Dabar tas nesusikalbėjimas duoda kozirius Rusijai skaldyti Baltijos valstybes. Bet mes patys kalti, mes tarpusavyje nesišnekame. Šioje vietoje turėtume laikytis oriai, vieningai, turėti savo poziciją, bet ne drebėti ir nesižegnoti iš baimės susitikus Putiną kur nors koridoriuje. Kiek suprantu, Lietuva drąsi valstybė, taip bent sakė kažkas (šypsosi).
Į kurią šalį vyktumėte pirmojo savo prezidentinio užsienio vizito?
Lenkija, būtent dėl tų NATO atgrasymo pajėgų išdėstymo. Lenkija neabejotinai svarbi valstybė, jeigu kalbame apie europinį lygmenį. Jungtinės Valstijos, neabejotinai, ne mažiau svarbios geopolitiniame ir saugumo lygmenyje. Nematyčiau didelio skirtumo, ar vizitas į Vašingtoną, ar į Varšuvą, ar vizitas į Baltijos valstybes. Į visas reikia važiuoti. Ir kaip galima greičiau.
Neseniai Lietuvoje į viešumą iškilo didžiulė teisėjų korupcija. Nuo tada labai stipriai smuko visuomenės pasitikėjimas teismais ir teisine sistema. Jei būsite išrinktas prezidentu, kaip stengtumėtės atstatyti pasitikėjimą šalies teisine sistema?
Kažkodėl visi labai stipriai sureagavo į tą teisėjų vykstantį procesą. Tai normalus procesas, tik jo sprendimo būdas buvo padarytas kaip šou elementas. Kai buvau Briuselyje, mano prancūzų kalbos mokytoja atnešė prancūzišką laikraštį ir klausė, kas čia pas mus darosi.
Kad korupciniai dalykai sprendžiami – gerai. Bet greta to, pažiūrėkite, pasirodė prokurorų pareiškimai, neanoniminių, o konkrečių ir užimančių gana aukštas pareigas prokuratūroje, kuriuose kalbama apie tiesioginį politikų kišimąsi į prokuratūros darbą. Korupcija yra dviguba. Vienoje yra perkamas ir parduodamas teisingumas. Bet matau ir antrą didelį korupcijos dėmenį – politinę korupciją. Kai politikai ar patys, ar per patarėjus, bando paveikti ir pasakyti, ką kviesti į apklausas, ką apkaltinti, o ko ne. Toks bylų su politiniu atspalviu buvimas yra pavojingas valstybei. Abi tas korupcijos formas reiki naikinti iš pagrindų.
Jeigu kalbame apie politinį nesikišimą, tai čia nuo prezidento labai daug priklauso. Santykiai su teismais, teisėjais, prokuratūromis, tiriančiomis tarnybomis. Čia jis užduoda didelį toną. Jei jis pradeda naudoti slaptas pažymas, kurios neaišku, kokią juridinę teisę turi, ką mes matom dabar Lietuvoje. Tai yra blogai, tai pavojinga demokratinei valstybei. Taip pat būtinas teismų atvirumas, teisėjų atrankos sistema.
Reikalingas visas blokas priemonių: pradedant tarėjais, sprendimų motyvų paviešinimu. Teismai turi būti visiškai nepaveikiami, bet jie turi būti atskaitingi visuomenei. Reikia eiti keliu, kuriame naikinama politinė ir piniginė korupcija, didinamas nepriklausomumas, didinamas skaidrumas, didinamas teismų atskaitomumas visuomenei. Negali būti, kad Lietuvoje virš Konstitucinio Teismo tik dangus. Taip, jis turi būti nepriklausomas, bet visuomenė turi žinoti, ką jis daro, turi jį kontroliuoti. Kitaip, net ir geri dalykai išsigimsta.
Ačiū už pokalbį.
