Portalas tv3.lt pristato pokalbį su kandidatu į prezidentus A. Juozaičiu, kuriame aptariamos pagrindinės jo nuostatos vidaus ir užsienio politikos temomis.
Kokį savo vaidmenį, kaip prezidento, regite vidaus politikos formavime?
Pirmasis uždavinys yra darnus, įmanomai darnus Seimo ir vyriausybės veikimas, sąveika, kas ne visada pasitaiko ir ne visiems prezidentams pasiseka. Kartais prezidento veiksmai sąlygoja padidintus konfliktus tarp vyriausybės ir Seimo, per daug kritikuojant vyriausybę arba per daug aktyviai darant įtaką partijoms Seime. Tai yra atsitikę ne vieną kartą. Svarbu, kad darna būtų efektyvios veiklos labui – įstatymų kokybiškam priėmimui ir vyriausybės veiklai, kuo produktyvesniam įstatymų vykdymui.
Labai svarbu yra atskiros sritys. Aš prerogatyvia sritimi nusimatęs švietimą ir mokslą. Vidaus politikoje būtų tokia naujovė, kad iš keturiolikos ministerijų, vieną palikti be kvotinio dalijimosi. Tam siekčiau nacionalinio partijų susitarimo. Tai kai po rinkimų pagal kvotas dalinamos ministerijos, tai šiuo atveju, Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją ir ministro skyrimą palikti Švietimo tarybai, kurią būtų galima įkurti prie Prezidentūros. Ji siūlytų ministrą ir prezidentas tada teiktų kandidatūrą naujos vyriausybės sąstatui.
Taip pat reikia inicijuoti įvairių būtinų įstatymų leidybos kokybę gerinančių institucijų atnaujinimą. Pavyzdžiui, antikorupcinių įstatymų kontrolės tarnybų. Jos dabar yra apsilpusios ir nepakankamo dydžio.
Jei tapsite prezidentu, bus likę maždaug pusantrų metų iki Seimo rinkimų ir jums reikės dirbti kartu su dabar valdančia Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Kaip įsivaizduojate, kaip jūsų santykiai su ja klostysis ir kokį matote bendradarbiavimą su šia partija?
Pirmasis bendradarbiavimo išbandymas ir būtų šita švietimo, mokslo ir sporto ministro skyrimo tvarka. Kadangi pirmas parašas prezidento yra į darbą grąžinti Vyriausybę. Tikiu, kad tuo laiku nebus Švietimo tarybos prie Prezidentūros, nebent jie (valdantieji – aut. past.) negalės pateikti savo kandidatūros, bet esamas ministras Algirdas Monkevičius, man atrodo, turi pakankamai kvalifikacijos, galima jį palikti. Didelių naujienų nesiimčiau, ką pateiks dauguma, reikėtų tvirtinti.
Švietimas yra mano prerogatyva, bet šiuo metu ministras jau su prezidento įsikišimu paskirtas ir jis ketvirtą kartą ministras, tikrai patyręs. Šitoje srityje turi dirbti tikras specialistas, negali būti atsitiktinių, kaip yra atsitikę ne kartą.
O kokių kitų darbų pirmiausia imtumėtės?
Kalbos tarybos [įkūrimo]. Taip pat prie Prezidentūros, tai yra Latvijos prezidentūros pavyzdžiu. Tokia taryba labai veiksminga, ji padėtų VLKK (Valstybinė lietuvių kalbos komisija – aut. past.). Darbai susiję ir su užsienio kelionėmis. Pirmoji būtų į Latviją būtinai, antroji į Lenkiją. Kelis įstatymų projektus esu numatęs. Pavyzdžiui, reikėtų grąžinti urėdijas, bet ne visas 42. Urėdijų įstatymas dabar yra išprovokavęs masišką plyną kirtimą ir labai nuostolingą Lietuvą, nes parduodama žaliava į užsienį už centus. Tad reikalingas šio įstatymo grąžinimas. Ir savivaldos įstatymo ruošimas, vietos įstatymo būtina nauja redakcija, nes iki savivaldos rinkimų ir jį galima priimti.
Kokias esmines permainas Lietuvoje norėtumėte matyti po savo pirmosios kadencijos?
Ryškiai sustabdyta emigracija ir atgaivintas regioninis gyvenimas. Po savivaldos naujo įstatymo, kuris turėtų leisti bendruomenėms ir renkamiems seniūnams atviriau bendradarbiauti biudžeto pagrindu, bendruomenių gyvenimas turėtų pagerėti gerokai. O socialinio verslo įstatymas, kuris taip pat būtų šalia tų dviejų projektų paruoštas, leistų daugybę naujienų regionuose įveiksminti virš buvusių žemės ūkio mokyklų, kurios dabar virtusios įvairiais vos gyvuojančiais mokymo centrais. Taip pat mokestinė sistema – visa tai būtų nukreipta į regionų gaivinimą. Tai šitą aš norėčiau matyti: sumažėjusią emigraciją ir atgaivintus Lietuvos regionus.
Dabar prašysiu pasakyti savo požiūrį į keletą visuomenei jautrių klausimų. Ką jūs manote apie tos pačios lyties asmenų santuokas?
Aš nemanau, kad tai visuomenei jautrus klausimas. Tai yra gerokai provokuojamas klausimas akcentuotų visuomenės grupių ir iš dalies Europos Sąjungos nuostatų. Bet po Europos Parlamento rinkimų, manau, tos nuostatos irgi keisis, sudėtis Europos Parlamento bus gerokai kitokia. Bet čia antraeilis dalykas. Svarbiausia, mums patiems neįsivaizduoti, kad čia yra labai svarbus klausimas. Jis nėra nuėjęs taip toli, kad čia būtų galima įžvelgti homofobijos apraiškas, jei jos ir kyla, tai visiškai pavienių asmenų tarpe, kurie prieštarauja vienos lyties asmenų įvairiausioms sugyvenimo formoms. O tai vyksta, dėl to, kad per daug agresyviai elgiasi būtent tos bendruomenės, kurios nežabotai nori išplėsti savo teises tradicinės visuomenės terpėje.
Matote, čia yra tokia problema, mažumų yra daug daugiau ir jos yra labiau nuskriaustos. Neįgaliųjų mažumos, kurčiųjų mažuma ypač, aklųjų mažuma. Jos daug daugiau nuskriaustos nei LGBT. Todėl, aš manau, reikia lygybės kažkokio balanso. Jeigu kelti LGBT teises kažkiek, nežinau kiek tai įmanoma, reikėtų pasigilinti, bet neprovokuoti tradicinės krikščioniškos visuomenės, tai lygiagrečiai reikia kelti teises ir neįgaliesiems, jų socialines teises. Matau šiame kontekste kelių mažumų grupių problemą.
Bet jei būtų toks įstatymo projektas, numatantis vienalyčių porų santuokas, jūs, kaip prezidentas, tam pritartumėte?
Santuokų nebūtina, užtenka partnerystės.
Kitas klausimas – lengvųjų narkotikų dekriminalizavimas. Ar tam pritartumėte?
Nepritarčiau.
Dviguba arba daugybinė pilietybė. Ar jūs pritariate jos įteisinimui?
Čia bus pavėluotas klausimas, jis dabar svarbus, o jis tą pačią dieną bus sprendžiamas.
Bet jūs, kaip žmogus, ar pritariate tam?
Aš pritariu visų pasaulio lietuvių ir Lietuvos piliečių lygiateisiškumui pilietybės atžvilgiu. Dabartinis referendumas, kaip jis sumanytas, jis savyje turi paslėptą klausimą. Tas paslėptas klausimas – nėra paskelbta referendumo klausimo formuluotė. Kiek žinau, formuluotė bus susijusi su tuo, ar gali išsaugoti Lietuvos pilietybę, keičiant Konstitucijos 12 straipsnį, įgyjant kitos šalies pilietybę, jei tos šalys yra Europos Sąjungos, NATO narės arba transatlantinės orientacijos. Mes išbraukiame didžiąją pasaulio dalį iš šio referendumo galiojimo ir pasekmių. Reiškia, mes sukuriame dviejų rūšių realybę ir lygybę tarp lietuvių užsienyje. Dėl to, aš manau, kad referendumas yra neparuoštas ir neišdiskutuotas.
Jis yra primetamas visuomenei nepateikiant, koks bus klausimas, ir nepaaiškinant, ką reiškia dviguba arba daugybinė pilietybė. Vienoms šalims taip, kitoms – ne. Tai segreguoja lietuvius užsienyje. Todėl sakau, kad referendumas neparuoštas, o dėl vieningos lietuviškos arba lietuvių erdvės, tai mes esame seniai paruošę „Lietuvio pasą“. Jis yra užsregistruotas įstatymo projektu... (kalbėdamas A. Juozaitis iš švarko kišenės išsitraukia „Lietuvio pasą“ – aut. past.) Mes čia Jonui Basanavičiui davėme, nes jis buvo ir Bulgarijos pilietis. „Lietuvio pasas“ leidžia grąžinti Lietuvos pilietybę mainais į šitą pasą ir jis visiems pasaulio kampams, visoms valstybėms galioja.
Taip pat bus rengiamas referendumas dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo. Ar jūs pritariate šiai idėjai?
Pritariu. Aš matau plačiau, bet ką darysi, kad dabar toks referendumas paruoštas. Aš manyčiau, kad galima mažinti dar daugiau. Bet turiu galvoje tokį strateginį reikalą – reikia įvesti aukštesniuosius parlamento rūmus arba Senatą. Tada Seimo narių galima mažinti ir iki 100 ir įsteigti 50 Senato narių korpusą. Aš tik šiame kontekste įžvelgiu. Senatas reikalingas, nes dabar Lietuva įbrido į logistinių ir korupciškai paruoštų įstatymų, galima sakyti, pelkę. Įstatymų apimtis yra milžiniška – netoli 2 tūkst. įstatyminių aktų per metus, kai Anglijoje, neseniai pasižiūrėjau, 304 per metus. Tai įrodo, kad nėra kontrolės ir įstatymai priimami urmu. Kad ir Vaiko teisių apsaugos įstatymas, kurį jau du kartus reikia taisyti po priėmimo. Senatas kontroliuotų tą įstatymų griūtį.
Ar pritartumėte elektroninio balsavimo įvedimui?
Nepritarčiau. Nepasirengę esame. Grėsmės yra tokios, kad yra daugybė poveikio formų. Pavyzdžiui, girdėjau iš autoritetingų asmenų, kad Estijoje, kurioje įvestas elektroninis balsavimas, pavyzdžiui, neįgaliųjų namuose balsuojama 100 proc. Labai abejotina, kaip ten ta valia pasireiškia. Taip pat kariuomenės daliniuose, kur irgi 100 proc. balsuojama. Yra kontrolė, gali paveikti šalia kompiuterio stovintis žmogus. Tai nėra tikrosios valios reiškimas. Daug geriau – senasis būdas, patikrintas visame pasaulyje.
Kokia jūsų nuomonė apie pavardžių rašymą asmens dokumentuose ne lietuviškais rašmenimis?
Klausimas iš karto toks – ar lotyniškais? Nes galima tada rašyti ir kiniškais hieroglifais. Permetu klausimą taip – Europos Sąjungoje jau yra ir Bulgarijos kirilica. Kodėl kiti Europos Sąjungos nariai galėtų būti diskriminuojami, jei lotynų rašmenys tolygūs ir kirilicai. Manau, kad taip teisiškai sukuriamas kazusas Europos Sąjungos viduje. Manau, kad to nereikia. Tačiau antrame puslapyje galima rašyti nors ir japoniškai ar kiniškai.
Kokių permainų norėtumėte Lietuvos krašto apsaugos sistemoje?
Reikėtų sustoti ties BVP 2 proc. skyrimu. Šiuo metu kariuomenei nėra to papildomo milijardo, tai kol kas tegu ir lieka tiek, kiek skiriama. Mano duomenimis, išlaidumas yra sunkiai sukontroliuojamas, kai viešuosiuose pirkimuose nurodoma viena suma, o kai jie vykdomi, laimėjusios pusės apmokėjimai išauga dešimteriopai. Vienas iš pavyzdžių – haubicų pirkimas iš Vokietijos. Jos turėjo būti nupirktos už keliasdešimt milijonų, o jas įsigijo už 130 milijonų eurų.
Skiriamų 2 proc. nereikėtų didinti ir turėtume neforsuoti biudžeto didinimo, aiškindami tai „patriotiškumu“. Mes vykdome NATO reikalavimus, kito reikalavimo nėra, tai užtenka. Žinome, kad ir didžiosios Europos šalys ne visos vykdo. Nedidindami galime „išgelbėti“ šimtus milijonų eurų sveikatos apsaugai ir švietimui.
Kitas dalykas – keturios kariuomenės rūšys: pėstininkai, oro pajėgos, jūros pajėgos ir specialiųjų operacijų. Mūsų gynybinių pajėgų struktūra yra įsisenėjusi ir nemoderni. Egzistuoja sausumos pajėgų, pėstininkų dominavimo linija, vien kariuomenės vadas yra iš šios kariuomenės rūšies skiriamas. Dabartinis ir, kiek žinau, kitas paruoštas kariuomenės vadas, kuris pradės pareigas eiti liepos pradžioje, irgi iš tos pačios kariuomenės rūšies. Būsimieji konfliktai, kurie gali būti neišvengiami, jie nebegalės būti vykdomi tradiciniu sausumos kariuomenės judėjimu, dislokacijų keitimu ir ta logistika, kuri iki šiol gyvavo.
Ypatingas dėmesys dabar turės būti skiriamas, ką rodo ir mūsų patirtis Afganistane, vadinamosioms mobiliųjų operacijų pajėgoms. Tai yra sraigtasparnių ir gerai parengtų mobiliai kovai nedidelių dalinių judėjimas. Kuo jos geriau apginkluotas, kuo jos geriau paruoštos ir fizine, ir intelektualia prasme, tuo kariuomenė yra gyvybingesnė. O mums tokių gyvybingų vyrų reikia bent tūkstančio, manyčiau, reikėtų ir dar daugiau. Matyčiau, kad kariuomenės vadas ateityje galėtų būti skiriamas ne tik iš sausumos pėstininkų rūšies. Yra daug ką pagalvoti, reikės ir specialistų patarimo.
O kokia jūsų nuomonė dėl visuotinio šaukimo?
Selektyvus požiūris. Turint omenyje dabartinę jaunimo sveikatingumo būseną, sunku įsivaizduoti, kad visuotinis šaukimas gali būti efektyvus. Bet visuotinis karinis parengimas vyresnėse gimnazijos klasėse, manau, yra būtinas. Supažindinimas su karo ginklo „kultūra“, kad jie bent dešimt minučių stovėtų pagal komandą „ramiai“ arba mokėtų paprasčiausius pratimus atlikti, arba mokėtų palaikyti šautuvą rankose – tai yra būtina. Suomijos pavyzdys man yra šviesus ir manau, kad reikia šitą daryti.
Kalbėjote apie glaudesnį bendradarbiavimą su Latvija, o kaip su Estija? Ar siektumėte glaudesnio bendradarbiavimo su šia šalimi?
Tiek, kiek šito reikėtų latviams, nes jie tarp mūsų ir estų. (A. Juozaitis parodo į savo švarko atlape prisegtą ženkliuką, kuriame nedidelės Latvijos ir Lietuvos vėliavėlės – aut. past.). Kažkaip trečia vėliavėlė netelpa. Kai bandoma pasakyti, kad yra kažkoks sentimentas, kraujo ryšys... Jo nėra ypatingo, nes, pagal kraują, jie didesne dalimi fino-ugrai, o ne baltai. Kalbos artumas galbūt yra didesnis ryšys. Ir dar vienas dalykas, jie turi tokią tapatybės programą, kuri pasireiškia per dainų šventes, per nuolatinį tapatybės gaivinimą. Mums tik reikėtų pavydėti arba mokytis arčiau bendradarbiaujant.
Kadangi Estija turi kitą stipriai integruotą užsienio politikos vektorių – santykius su Suomija – mums tai neįkandama ir mes negalėtume įeiti į estų-suomių santykius. Nes jie nuo Suomijos priklauso turbūt nepalyginimai daugiau nei mes nuo kažko kito. Lenkijos ir Lietuvos, LDK ir ATR tradicija, mums daug mažiau reiškia nei estams Suomija. Todėl gilesnis bendravimas su estais ir suomiais per daug sunki būtų užduotis. Latvija yra artimesnė, natūralesnė ir be to, politikoje, kai Europos Sąjungoje reikėtų ieškoti balsavimo vienybės, palaikant vieną kitą klausimą, palaikant Lenkiją, tai su latviais lengviausia būtų susitarti. Su estais latviai būtų tarpininkai.
Dar mums reikėtų mokytis latvių kalbos. Daugybė žmonių, kurie emigruoja į Angliją ar Airiją, seniai galėjo dirbti Latvijoje, kas buvo populiaru prieš karą. Mes esame šį šansą praleidę. Ryga reikalauja darbo jėgos, kaip ir visos mūsų šalys.
Su kokiomis kitomis užsienio valstybėmis dar norėtumėte megzti glaudesnius santykius, su kuriomis dabar Lietuva galbūt neturi geresnių santykių?
Pirmiausia, užsienio politikoje labai svarbu žinoti kaimynų galimybes, aspiracijas arba kaimynų politikos dominantes. Tai, kaip minėjau, Latvija šiuo požiūriu yra balta dėmė, ją reikia kuo greičiau įvaldyti. Su Lenkija irgi reikia nuolat aktyvaus santykio. Pagal aktyvumą, galbūt, net ne menkesnio nei su Latvija. Su kitais kaimynais nematau... Nei su Rusija, nei su Baltarusija nėra tokios potencijos, kad galėtume sakyti, kad jos dabar yra draugiškai nusiteikusios. Reikalingas toks atsargus priėjimas prie jų.
Prie Baltarusijos yra lengvesnis priėjimas, nepaisant Astravo problemos. Baltarusija šiuo metu ieško tapatybės Europoje. Ne pats A. Lukašenka ir jo režimas ieško, nors jis dabar irgi deda pastangas, ne veltui yra Minsko procesas, kuris suteikia jam tarpininko vaidmenį. Baltarusija yra atviresnė Europai ir tapatybės ieško ypač jaunoji, ateinanti karta. Šitą problematiką reikia žinoti, kad po A. Lukašenkos Baltarusija mums gali būti ir artimesnė, ir, tuo pačiu, konfliktiškesnė, nes pasisavina visą LDK palikimą. Čia atsiras toks istorinis-politinis vektorius.
Su Rusija mums šito nėra. Su Rusija gali būti tik bendravimas blokais: mes NATO blokas, jie savas blokas. Su Rusija galime bendrauti tik per Briuselį, per Europos Sąjungą. Aišku, turint tas prerogatyvas, kad mes esam susilietę sienomis. Vis tiek, su ES ir NATO pagalba, galima imtis savų iniciatyvų, bet jos kol kas būtų tik diplomatinės, kitokios dabar neįmanomos. Praktiškai visa kita yra neveiksminga. Rusija gali nepaisyti mūsų, gali net nepagarbiai bendrauti, nepaisydama mūsų orumo. NATO mus saugo kaip niekada gerai, mes turime vykdyti bendrą NATO politiką Rusijos atžvilgiu.
Ar yra tokių valstybių, neturinčių bendros sienos su Lietuva, su kuriomis jūs norėtumėte glaudesnio bendradarbiavimo?
Pirmiausia – Vengrija ir Višegradas. Vengrija yra Višengrado lyderė. Jos pavyzdys yra stebėtinas, kas ką besakytų apie Victoro Orbano vyriausybę ir „Fisdesz“ partiją, jie trečią kartą iš eilės laimi rinkimus. Mums tai rodo, kad tautos ir visuomenės palaikymas yra didžiulis. Ne veltui, nes Vengrija ne tik savom jėgom apsisaugojo nuo nežaboto migrantų antplūdžio, bet ir prikėlė visas gyvybines jėgas. Turiu galvoje, nacionalinio banko pastangas, kad bankinio kapitalo nacionalinės prigimties dabar yra pusė.
Laikraščių akcininkų ir savininkų yra 50 proc. nacionalinėje žiniasklaidoje. V. Orbano valdymo laikotarpiu 46 proc. išaugęs santuokų skaičius, oficialių santuokų, o ne partnerysčių ir sugyvenimų. Kaip jis sakė savo kreipimesi į tautą, 50 tūkst. vaikų gimė daugiau – jų nebūtų gimę tiek, jei nebūtų tiek santuokų atsiradę. Teatrų, kultūros, sporto plėtra akivaizdi. Atsirado tokia gyvenimo kokybė, kuri mums dabar yra pageidautina. Tai sakyčiau, Vengrija yra trečia pagal svarbą mums, po Latvijos ir Lenkijos.
Kalbėdamas apie Baltarusiją, palietėte Astravo atominės elektrinės klausimą. Ar jūs jį spręstumėte ir jei taip, tai kokiomis konkrečiomis priemonėmis?
Aš neįsivaizduoju, kad mes galėtume turėti pakankamai jėgos. Viena, ką galėjome garantuoti, kad Kruonio hidroakumuliacinė nebus įjungta, ko tikėjosi Baltarusija. Jiems regeneruoti laisvą energiją buvo reikalingas Kruonis. Jie tikėjosi, kad tas žiedas liks ir Kruonis bus naudojamas Astravo sistemoje. Šito nebus. Ką mes galėjome padaryti, tai štai šitą. O visą kitą, su Europos pastangomis, su Europos Komisijos priežiūra, spaudimu, galima kažkuriam laikui sustabdyti Astravo elektrinės paleidimą.
Turėjo kovą paleist, bet nukėlė į metų pabaigą, gal dar nukels. Neduok Dieve, koks gedimas atsiras... Čia yra lėtinė liga, sunki. Ką Lietuva savo jėgomis galėjo padaryt, padarė. Paskutinį dalyką, kurį galime padaryt, iki 2025 m. atsijungti nuo BRELL žiedo ir pereiti visiškai prie Vakarų sistemos, kas dar nepadaryta. Šitą padarome ir tai vis tiek neišsprendžia Astravo problemos. Jei Rusija su Baltarusija tai nusprendusios, tą jos ir darys. Tik tai bendros Europos pastangos ir spaudimas gali padėti.
JAV prezidento Donaldo Trumpo santykiai su Europos Sąjunga ir didžiosiomis Bendrijos valstybėmis, pavyzdžiui, Vokietija, yra kiek įtempti. Jei jūs būtumėte išrinktas prezidentu, ką šiame konflikte palaikytumėte – Europos Sąjungą ar Donaldą Trumpą?
Čia negali būti tokio arba arba pasirinkimo. ES yra bendra ekonominė ir kultūrinė erdvė, čia nieko negalima pakeisti, nes stogas vienas. O JAV yra gynybos sistema. Ekonomiškai su JAV neturime didelių konfliktų, nors čia buvo užsimezgę keli muitų karai, bet jie neišsirutuliojo. Todėl D. Trumpą visada reikia palaikyti gynybos klausimais, Europos Sąjungos pusėje būti ekonomikos klausimais.
Visai neseniai prasidėjo vadinamoji „teismų krizę“, kai įtarimai kyšininkavimu ir korupcija buvo pareikšti žymiems teisėjams ir advokatams. Kaip jūs siūlytumėte atstatyti Lietuvoje pasitikėjimą teismų sistema?
Įvesti prisiekusiųjų teismą. Čia jau būtinas dalykas, ką parodė ši krizė, teisėjų ir advokatų areštai. Yra tarėjų įstatymo projektas, bet tarėjų įvedimas gali būti nepakankama priemonė, nes tai per silpna institucija. Prisiekusieji, kurie jau priimtų sprendimą, po kvalifikuoto teismo proceso, būtų tokia pasitikėjimo institucija. Tai būtinai reikalinga. Ir reikalingas ypatingasis prokuroras. Tokiu korupcijos teisėsaugos sistemoje atveju jis galėtų nustatyti terminus ir galėtų reguliuoti prisiekusiųjų instituciją.
Nežinau, kiek laiko sugaištume, kol tai įvestume, bet šitą reikia daryti. Yra dar viena mintis – galima įvesti tribunolą ir jį nukreipti į Seimą, kad Seimo nariai surengtų tribunolą, kuris teistų kaltinamuosius iš teisininkų tarpo. Ši mintis man atrodė patraukli, bet galimo Senato įkūrimo fone tai irgi užtruktų, nes Senate praktiškai turėtų būti tribunolas. Todėl, sakyčiau, kad greičiausiai prisiekusieji ir ypatingasis prokuroras būtų geriausias sprendimas.
Dalia Grybauskaitė savo pirmosios kadencijos metu pasižymėjo vadinamuoju „galvų kapojimu“. Ar jūs, tapęs prezidentu, imtumėtės pokyčių Generalinės prokuratūros, STT, VSD vadovybėje, teisėjų skyrime?
Jeigu ir imčiausi, tai tik tai labai rimtos analizės nuveikto darbo kontekste. Pasižiūrėti, koks išspręstų bylų procentas. Čia galėtų būti rodiklis, ar gerai veikia prokuroras, ar ne. Šiuo pagrindu taip, bet ne kokiu kitu pagrindu, nes kiek žinau, buvo tokių ydų pirmos prezidentavimo kadencijos metu. Buvo galima matyti, kad keičiamas generalinis prokuroras, kiti prokurorai, turint galvoje partinius interesus, orientuojantis į konkrečias politines jėgas. Šito daryti negalima. Jeigu keisčiau, tai tik žiūrėdamas į darbo kokybės analizę per kadenciją. Tada būtų galima sutrumpinti kadenciją ar palaukti kadencijos pabaigos.
Kaip jūs vertintumėte Dalios Grybauskaitės dešimt metų prezidento poste?
Yra galimi du vertinimai pagal veiklos sritis – pagal užsienio ir vidaus politiką. Tai jos užsienio politika veiksminga, to niekas nepaneigs. Yra toks keistas skilimas užsienio politikoje, kai prezidentas užsienio politikoje daugiau nuveikia savo šalies labui arba savo paties įvaizdžio labui. D. Grybauskaitė pirmosios kadencijos laikotarpiu tik įėjo į savo pačios įvaizdžio kūrimo pirmąjį etapą, tada šalies labui buvo daugiau padaryta. Tai yra ir Rytų partnerystė, sutapo ir mūsų pirmininkavimas Europos Vadovų Taryboje. Tai, šiuo atveju, pirma kadencija buvo labai intensyvi. Antroji kadencija labiau jos pačios įvaizdį augino. Gal tik Ukrainos krizė, po to Vilniaus susitikimo paskutinės gaidos, padidino į Rytus mūsų reikšmę. Tai manau, kad buvo sėkminga, nereikėtų griežtesnių vertinimų.
O vidaus politikoje... Tai čia ji daug ką padarė, netgi, ypatingai daug laiko neskirdama vidaus politikai, vis tiek dominavo užsienio politika jos veikloje. Žinome „MG Baltic“ bylą, jos veikimas net elektroniniais laiškais, visiškai ypatingas atvejis, ką Valdas Adamkus pasakė viešai, kad jam tai nebūtų priimtina, toks bendravimas elektroniniais laiškais su partijomis ir jų lyderiais, kurie vėliau pateko į korupcijos tinklus. Tokia veikla ji irgi užsiėmė. Taip pat nelabai stengėsi dėl darnaus Seimo ir Vyriausybės egzistavimo, nemažai padarė, kad susilpnėtų kairysis visuomenės atstovavimo sparnas – Lietuvos socialdemokratų partija. Žinomas jos gana problematiškas santykis su valdančiąja dauguma.
Čia matėsi tas prezidentės prerogatyvų laukas. Dėl provincijos, dėl rajonų gaivinimo, matau, kad labai nedaug padarė. Kaip tik dabar Lietuva smuko regionuose. Galima matyti tokį paradoksą – Lietuva tuštėja, Vilnius pilnėja. Vilnius tampa tokia erdve ar aikštele, į kurią važiuojama iš Lietuvos. Arba Londonas, arba Vilnius akiratyje. Tai rodo, kad šalies dezintegracija vyko, o prezidentė jos nematė. Šia prasme vidaus politikoje ji padarė žymiai mažiau, nors aktyvumas politikos viršūnėse jautėsi, ypač politinių žaidimų lauke. Bet realiai atskirtis tarp didžiųjų miestų ir regionų augo.
Tai sakytumėte, kad yra tos „dvi Lietuvos“?
Taip, yra, žinoma. Ne veltui 314 vietų pravažiavau nuo liepos, aš visą tai akivaizdžiai matau. Milžiniškas skirtumas. Kai reguliuojama iš Vilniaus viskas, net mokyklų uždarymas. Ir ne vienos mokyklos, nes su viena mokykla susidoroja savivaldybės, bet kai sprendžiama strategiškai, kad 100 mokyklų po 50 mokinių, tai gal jas visas ir uždarome. Kai tokie sprendimai svarstomi Vilniuje, tai, žinoma, regionams varo siaubą. Jeigu šitaip galima spręsti iš vieno paveikslo, iš dabartinės padėties, ne dinamiškai žiūrint, kad, galbūt, tose mokyklose, kur dabar yra 50 mokinių, po metų bus 70, atsiras koks verslas netoliese, reikės daugiau vietų mokyklose...
Prezidentūra net nemato, kas sprendžiama. D. Grybauskaitė retai apsilankydavo regionuose ir tai, pastebėjimas iš politologų, viena iš keturių jos didžiųjų ydų. Ji nuo Lietuvos atitrūkusi gerokai, ji Lietuvai pažįstama per viešuosius ryšius, per televiziją, jos autoritetas tuo remiamas. Jis toks labai savitas, lietuviškas. Tai, kai į neviltį varomas kraštas nori tikėti, kad yra geras valdovas, štai tau ir autoritetas.
Politologai, apžvalgininkai ar žurnalistai, kai baigiasi ar įpusėja kadencija, rašo pažymius valdžiai. Kokį jūs pažymį D. Grybauskaitei parašytumėte vidaus politikoje ir užsienio politikoje?
Aš nesu politologas, todėl rašyti nenoriu (juokiasi). Diplomatiškai atsakysiu, kad užsienio politikos aukštesnis nei vidaus.
