Kitąmet politinėms partijoms teks gyventi ir dalyvauti 2012-ųjų Seimo rinkimuose pagal naujas žaidimo taisykles – partijos galės būti remiamos tik biudžeto lėšomis, o juridinių ir fizinių asmenų parama bus uždrausta.
Niekas neginčys akivaizdaus fakto, kad politinei veiklai lėšų nereikia. Išlaikyti būstines, darbuotojus, rengti informaciją visuomenei, degalai ir kiti dalykai kainuoja.
Siekiant politinės sistemos skaidrumo, pagrindinis uždavinys turėtų būti garantijos, kad partijų veiklai naudojamos lėšos būtų gaunamos viešai, t. y. visuomenei žinant, kas, ką ir kiek parėmė teisėtai. Taip pat reikia sudaryti kliūčių interesų grupėms su dideliais pinigais, kad šios negalėtų manipuliuoti politikais.
Gruodį priimtas Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo įstatymas savaime neužtikrins politinės sistemos skaidrumo, o vers politikus įstatymais nedraudžiamais būdais apeiti galiojančias taisykles. Tokiu būdu visa politinė sistema taps dar neskaidresnė ir mažiau kontroliuojama.
Partinė sistema, kad ir kaip netobulai ji šiuo metu funkcionuoja Lietuvoje, yra vienintelė, per kurią piliečiai gali atstovauti savo interesams – jie balsuoja rinkimuose, įsitraukia į partinę veiklą, kelia kandidatūras į renkamas pozicijas.
Lietuvoje politikai ir partijos yra nuolat juodinami, o su šiuo įstatymu visos partijos, tikriausiai sąmoningai, stumiamos į šešėlį.
Reikėtų viešai paklausti, kam naudinga dar labiau silpninti partijas? Visuomenei nenaudinga, nes partijų veikla taps dar mažiau kokybiška, finansavimas bus skiriamas iš biudžeto, be to, sumažės finansavimo skaidrumas. Partijoms tai nenaudinga. Stambiam verslui? Interesų turintys verslininkai tikrai ras būdų kaip „paremti“ jiems palankius sprendimus, kurie garantuotų galimybę spausti politikus, nes vietoj viešos paramos bus naudojami pusiau teisėti paramos būdai.
Tokia įvykių eiga patogi ir vadinamiesiems nesisteminiams politikams, kurie, kritikuodami partijas, stengiasi iškilti virš jų ir būti politikoje negaudami kritikos – neva blogi politikai tik tie, kurie partijose. Puikus tokių politikų pavyzdys yra dabartinė Lietuvos prezidentė ir jos pirmtakas. Bet ar nuo to, kad jie nepriklauso jokiai partijai, piliečiams yra geriau?
Labiausiai aistras kaitina juridinių asmenų parama partijoms, nes jos neva tada įsipareigoja rėmėjams atidirbti. Tai yra didelė problema ir su ja reikia kovoti, kad politinė sistema netaptų verslo grupių įrankiu. Tačiau dabartinis įstatymas ir šioje vietoje nieko nepakeičia, nes vietoj partijos rėmimo, verslas galės remti partijų iniciatyvas, joms palankias asociacijas ir pan.
Priimta partijų finansavimo iš biudžeto sistema yra parankesnė didelėms partijoms, o mažoms ir į politinę areną bandančioms įeiti partijoms tai bus rimtas smūgis. Galima teigti, kad šiomis priemonėmis dabartinė politinė nomenklatūra bando apsisaugoti nuo pokyčių.
Tačiau naujos politinės jėgos gali šias kliūtis apeiti veikdamos kaip nevyriausybinės organizacijos, o į politinę partiją reorganizuotis likus pusmečiui iki rinkimų. Tai neprideda nė lašo skaidrumo, bet yra teisėta.
Artėjantys metai politikams tikrai nebus ramūs, tik užuot ieškojus lėšų, bus ieškoma neskaidrios konkurentų veiklos įrodymų.
