Nepriklausomybės diena suvienijo skirtingas kartas, įvairius visuomenės sluoksnius, atskiras sroves. Žinomi politikai ir intelektualai žengia išvien su alternatyvaus jaunimo atstovais ir žmonėmis iš gatvės. Šiandien darsyk atbundame sutelkti Lietuvos: visi skirtingi ir visi vieningi.
Ligšiol gana spontaniškas tautinis judėjimas įgauna aiškią institucionalizuotą struktūrą. Išsibarsčiusios grupės jungiasi į darnias gretas. Oligarchinės nomenklatūros marginalizuotas patriotizmas grįžta į viešąsias erdves.
2008.07.20 gimęs Lietuvių Tautinis Centras - LTC šiandien sudaro tautinio atgimimo platformą. Jo 11-os Punktų kodekse apibrėžti siekiai – lietuvių tautos ir valstybės, doros ir šeimos, gamtos ir kultūros išsaugojimas, puoselėjimas, klestėjimas. LTC uždaviniai – tautinio identiteto definicija, nacionalinio suvereniteto stiprinimas, užsienio diktato atmetimas, migracijos prevencija, politinės santvarkos reforma iš biurokratinės į demokratinę, lygios teisės religinėms bendrijoms, patriotizmo reabilitacija.
Jau 2008.08.23 LTC surengė pirmąją demonstraciją prie poeto Adomo Mickevičiaus paminklo. Drauge su pagarba ligšioliniams tautos kovotojams, išsakyti svarbiausi šiandienos iššūkiai – globalizmas, kosmopolitizmas, anarchija, valdžios aparato korupcija, doros ir tautos kontūrų išskydimas, žmonių susiskaldymas ir susipriešinimas. Šiandienos aplinkoje aidint neiginiams, LTC iškėlė teiginį: už lietuvišką Lietuvą.
2009.03.11 LTC gausiose patriotų gretose atšventė Nepriklausomybės dieną. Ši diena tapo daugiau, nei švente. Ji žymi tautos atgimimo pradžią. Devyniolikos metų istorija jungiasi su dabartimi, atverdama kelią į ateitį.
Dėsninga, jog šie procesai globalistinėms, kosmopolitinėms, anarchistinėms jėgoms sukėlė isteriją. Siekdami tautos šventę pakeisti dionisiškomis orgijomis, užleisti šalį atėjūnams ir ištvirkėliams, atstovaudami gausiai apmokamas lobistines grupes ir paprasčiausius chuliganus, destruktyvūs elementai griebėsi provokacijų, tačiau tautos maršo darnos, rimties, ryžto sudrumsti jiems nepavyko. Sausio 16-osios riaušių scenarijai žlugo.
Dabar užsienio ir vidaus oligarchų apmokamais žiniasklaidos kanalais bandoma diskredituoti atgimstantį tautininkų sąjūdį. Jauniesiems patriotams aukojant savo kraują donorystės centre, žiniasklaidoje apsiribota trumpa bėgančia eilute televizijos ekranuose. Tautinio jaunimo organizuotą Sausio 13-osios demonstraciją, skirtą pagerbti laisvės kovotojams ir aukoms, žinoma internetinės žurnalistikos kloaka aprašė skyrelyje „Nusikaltimai ir nelaimės“. Tautiniam Centrui su Judėjimu „Už gamtą“ surengus medžių sodinimo ir inkilų iškėlimo akcijas, tautinių jėgų dalyvavimą žiniasklaidoje stengtasi ignoruoti, o prieš gamtosaugininkus pradėtos provokacijos, idant nesusidėtų, „su kuo nereikia“.
Šiandien lietuviškajam patriotizmui klijuojamos fašizmo ir nacizmo etiketės. Ar ne jas mėginta prisegti 1941 metų sukilėliams, Vietinei rinktinei, pokario partizanams? Šie ginklai – puikiai pažįstami. Jei neišeina ignoruoti, bandoma sukompromituoti, jei ir tai nepavyksta – griebiamasi ardymo iš vidaus, o jei ir šios priemonės nepasiteisina, prasideda susidorojimai. Kartais šie metodai taikomi drauge, kompleksiškai.
Lietuvių tautininkams teks pasirengti sunkiems išmėginimams. Ypač svarbu išsaugoti ryžtą ir darną, išlaviruoti tarp kosmopolitizmo ir šovinizmo kraštutinumų, išvengti žalingų ekscesų. Karas tęsiasi, tačiau jo sąlygos keičiasi. Atstovaujant fundamentalias vertybes ir dorybes, privalu atsižvelgti į aplinkybes, tačiau netapti bevaliais jų įrankiais. Nepriklausomybės maršas – puikus pavyzdys ateičiai.
Ateina nauja patriotų karta, laisva nuo partinių, frakcinių, subkultūrinių ambicijų, atvira kiekvienam doram tautiečiui ir piliečiui. Atgimstantis judėjimas privalo užimti deramas pozicijas politikos, kultūros, visuomenės gyvenime, idant jo išpažįstamos vertybės taptų atstovaujamos visais lygiais ir visose srityse. Jau šiandien žengdami įvairiuose tautos frontuose, galime drąsiai tarti: čia – tik pradžia.
Marius Kundrotas, Lietuvių tautinio centro pirmininkas
