Taip tvirtina statybų bendrovės „Šilna“ generalinis direktorius, savivaldybės tarybos narys Arūnas Plečkaitis, atsakęs į „Miesto laikraščio“ klausimus.
- Statėte, statėte ir įsipainiojote į politiką.
- Norėjau iš arti pamatyti, kaip tvarkomi miesto reikalai.
- Pamatėte?
- Miestas gyvena stagnacijos laikotarpį, kaip L.Brežnevo laikais – važiuoji ir matai, kad per dešimt metų beveik niekas nepasikeitė.
- Kodėl?
- Reikia klausti tarybos daugumos.
- O du didžiuliai prekybos centrai, kuriuos pastatė „Šilna“? Kaip juos vertinate?
- Blogai vertinu. Visi mašinų srautai nukrypo į centrą. Tokios parduotuvės turėtų kilti šalia miesto.
- Kodėl į tarybą ėjote po socialdemokratų sąjungos vėliava?
- Aš nesu šios politinės organizacijos narys. O sąraše buvau todėl, kad manęs paprašė. „Šilnoje“ dirba tai keturi šimtai, tai pusė tūkstančio žmonių, ir jų interesams kažkas turi atstovauti.
- Esate opozicijoje. Ar tokioje situacijoje galima įtakoti miesto plėtrą?
- Opozicija yra gana stipri.Jos negalima nepastebėti, su jos nuomone skaitomasi.
- Jeigu būtų Plečkaičio valia, kokią jis statytų Marijampolę, arba kaip ją perstatytų?
- Dabar rengiamas miesto centro ir jo prieigų sutvarkymo projektas.Reikia normalizuoti transporto srautus ir pastatyti trečiąjį tiltą per Šešupę. Esu iš tų, kurie siūlo steigti miesto vystymo fondą. Jam skirti lėšų gali tiek miestelėnai, tiek įmonės, kitos įstaigos.
Dabar pinigus aukojame naujametiniams fejerverkams, iššauname ir neturime. Dalis fondo lėšų, pavyzdžiui, galėtų būti skirta gatvių inventorizavimui, dalis - projektavimui, naujų gatvių tiesimui ar senų taisymui, kitiems darbams, kad nebūtume gryna provincija, o taptume, kaip deklaruojama, regiono centru. Pažvelgus iš šalies, šiuo metu į regiono centrą labiau panašesnis Vilkaviškis – jis tvarkomas žymiai geriau nei Marijampolė.
- Kuo prisidedate, kad ji gražėtų?
- Statome keletą gyvenamųjų namų, tarp jų tris Kosmonautų gatvėje, talkiname kitoms organizacijoms, dirbančioms mieste. Statome, ką reikia. Ne tik Marijampolėje. Pavyzdžiui, Vievyje baigiame įrengti stambų transporto logistikos centrą. Šiaip specializuojamės statydami pramoninius industrinius objektus.
- Tarp jų - „Girių bizonas“ Kazlų Rūdoje...
- ... Viena stambiausių pastaruoju metu Lietuvoje pastatytų įmonių. Čia atlikome darbų daugiau nei statydami prekybos centrus „Maxima“ ir „Rimi“ kartu paėmus – už 70 milijonų litų.
- Dėl to nupirktose „Fasos“ patalpose įrengėte nuosavą gelžbetonio gamyklą?
- Plečiame veiklą. Kai statėme „Maxima“, kolonas, perdengimo plokštes susivežėme iš Vilniaus „Markučių“ gamyklos, nes Marijampolėje tokios produkcijos niekas negamina. Savo įmonėje paleidome šiuolaikišką perdangos plokščių, rygelių (sijų, strypų ir t.t. – red.pastaba) gamybos liniją. Jeigu niekas nesikeis, planuojame specializuotis atlikdami montavimo darbus, todėl sunaudosime 30-40 procentų savo gamybos produkcijos, o kita prekiausime. Juk vien minėtų plokščių per pamainą bus padaroma apie 400 kvadratinių metrų.
- O jeigu statybos bumas aprims?
- Lietuvos statybų rinkoje yra sukurta dirbtinė krizė, nors šalyje, išskyrus infliaciją, nieko neatsitiko. Žmonės uždirba daugiau, pinigų yra, ekonomika auga – nežinau, kodėl statybų tempai turėtų lėtėti. Lietuvoje gyvenamojo būsto trūksta. Jeigu butus, kaip sovietmečiu, dalintų dykai, jų nespėtų statyti. O dėl krizės – manau, po pusės metų, gal metų vėl viskas grįš į savo vėžes. Turėtų pradėti kilti ir pramonės įmonės – juk ne visą laiką tik prekiausime.
- Statybų užsakovai skelbia nemažai konkursų. Kaip pavyksta juos laimėti, jei medžiagų kainos, statybininkų atlyginimai daugmaž panašūs?
- Didelė bendrovė gali pastatyti pigiau, jai, pavyzdžiui, perkant didelius kiekius statybinių medžiagų, tiekėjai suteikia didesnių nuolaidų, ji turi savo technikos. Įtakos turi ir regionas, kuriame atliekami darbai – darbininkų vežiojimas, jų apgyvendinimas, žinoma, didina statybos kaštus. Mes turėtume patekti į didžiausių šalies statybos organizacijų (be kelių statybos įmonių) dvidešimtuką.
- Ką svajojate pastatyti?
- Tikrai galiu pasakyti, kad mano svajonė – ne gyvenamasis namas. Norėčiau statyti pramonės įmones. Tai daryti smagu, visi klausimai tokiuose objektuose sprendžiami efektyviai, nes yra už tai atsakingos tarnybos.
- Baigtoje statyti savo gelžbetonio įmonėje jau pagaminote bandomosios produkcijos, laukiate, kol jai bus suteikti atitinkami sertifikatai, kad būtų galima naudoti statybose. Kada į naujas patalpas šalia gamyklos persikels „Šilnos“ administracija?
- Dalis jos jau ten. Pagrindinis mūsų tikslas – paleisti gamybą. Po to reikės parduoti dabartinį pastatą, kuriame dirbame nuo 1996 metų, ir tada išsikraustyti.
- Ar negaila palikti patalpas, kuriose įsikūrėte praėjus vos metams nuo „Šilnos“ susikūrimo?
- Čia kaip vaikystėje – išaugai vienas kelnes, mauniesi kitas, didesnes.
- Tiek dabartinėse, tiek naujosiose patalpose jauku, gražiai sutvarkyta aplinka...
- Žmogui ne tas pats, kur dirbti. O sutvarkyti aplinką nekainuoja milijonus litų. Kita vertus, daug priklauso nuo vadovo požiūrio. Vienas išsireikalauja tvarkos, kitam patinka kiaulidė.
- Kodėl „Šilnai“ sekasi?
- Kartą dalyvavau seminare, kuriame lektorius iš Austrijos aiškino, kad darbas, darbas ir sėkmė neša sėkmę visada, o sėkmė ir sėkmė gali atnešti sėkmę, bet gali ir neatnešti. Paprastai reikia daug dirbti ir sėkmės. O kitą kartą kažką vos pajudini ir viskas vyksta lyg savaime.
- Dalyvaudami seminaruose tobulinatės?
- Ne tik seminaruose. Važiuoju į parodas, pamatau, kad kažkas protingiau dirba ir pritaikau savo organizacijoje.
- Kiek žinau, kelionės – vienas didžiausių Jūsų pomėgių?
- Kasmet kur nors vykstu. Štai pernai buvau Brazilijoje, apsilankiau technologijų parodoje.
- Ten stato kitaip?
- Ne. Taip pat, tik namus ne šiltina, kaip mes, o vėsina.
- Kas dar įsiminė šioje Pietų Amerikos valstybėje?
- Pamačiau bjaurų miestą San Paulą. Daugelyje jo rajonų, kuriuose įsikūrę milijonai žmonių, nėra vandentiekio, kanalizacijos. Ten iš tikrųjų pasijaučiau nesaugiai.
Kalbino Jurgis MAČYS
