Dubline gyvenanti lietuvė Eglė Karpavičiūtė praleido dešimtmetį analizuodama savo religinę praeitį, kurioje buvo gausu katalikybės įskiepytos gėdos jausmo. Jauna moteris sako: „būtent šis akademinis, intelektualinis procesas man galutinai leido pažinti ir paleisti dešimtmetį augintą katalikišką gėdą, kurią, ironiška, būtent apostazė dalinai sužadino“.
Būdama paauglė ji buvo religinga, priklausė krikščioniško jaunimo grupėms, tačiau studijų metais į viduje kilusius klausimus pasinėrė ieškoti atsakymų. Anot jos, palaipsniui senas vertybes pakeitė kitos.
„Paauglystėje buvau itin religinga ir įsiliejusi į katalikiško jaunimo ratus bei aktyvizmą, tad virš 10 metų tikėjimas buvo mano kertinė ašis. Krikščionybę ir tikėjimą organiškai išaugau studentavimo metais, pradėjusi keliauti ir dirbti menų sferoje, kur sutikau platų spektrą įdomių ir gerų, bet nereligingų žmonių. Palaipsniui mano buvusias vertybes pakeitė atvirumas ir tolerancija, o buvusią pasaulėjautą – feminizmas ir lyčių bei seksualumo studijos, su kuriais susidūriau akademiniam lauke, vėliau panirdma į šias sferas visa galva, išalkusi iki tol uždrausto vaisiaus. Tikėjimas Dievu išblėso susitaikius su savimi ir radus racionalių, mokslu grįstų būdų žiūrėti į pasaulį“, – pasakojo E. Karpavičiūtė.
Pašnekovė sako, kad ją galutinai paveikė bažnyčios aktyvus priešinimasis partnerystės įstatymui, Stambulo konvencijos ratifikavimas, lyties teisių ir saviraiškos klausimai. Gėdos jausmas moterį paskatino pasirinkti apostazę, anot jos, jai tai buvo tarsi protestas.
„Mane paveikė Lietuvos Katalikų bažnyčios aktyvus priešinimasis partnerystės įstatymui bei Stambulo konvencijos ratifikavimui, bei pasaulinės Katalikų Bažnyčios aktyvios, politiškos ir besitęsiančios pastangos paveikti moterų teisių, LGBT+ lygybės, ir lytinės bei seksualinės saviraiškos sferas.
Stebint Lietuvos viešąją erdvę po 2020 Seimo rinkimų, pradėjau jausti gėdą dėl savo buvusių saitų su religija ir ėmiau domėtis, kaip galėčiau nutraukti ryšius su Bažnyčia kaip institucija. Sužinojus apie apostazę, nusprendžiau ją įvykdyti kaip protesto išraišką/politinį žingsnį“, – teigė ji.
Žengti žingsnį link gėdos nusimetimo, galutinio atsisakymo ir savotiško protesto akibrokšto nebuvo lengva. Tikslą pasiekti trukdė pandemija bei emigracija.
„Mano apostazės procesas užsitęsė dėl pandemijos ir gyvenimo emigracijoje, kadangi Kauno vyskupas nesutiko su manimi bendrauti virtualiu pokalbiu. Nuo mano pirmojo laiško kurijai, iki pokalbio su vyskupu, kurį tikėjimo laikais pažinojau kaip kunigą, praėjo beveik metai.
Pokalbio metu aptarėme mano apostazės prašymą, kurį pateikiau kurijai išdėstydama savo motyvus atsitraukti nuo religijos. Po šio pokalbio praėjus trims mėnesiams, mano krikšto knygoje atsirado prierašas apie apostazę, kurio kopijos išsireikalavau įkyriais laiškais, nes nepasitikėjau (ir vis dar nesipasitikiu) bažnyčios, kaip institucijos, pažadais ir žodžiais. Man šis procesas kainavo daug atkaklumo, jėgų ir moralinės energijos“, – pasakojo E. Karpavičiūtė.
Anot jo, statistikos apie apostazę priėmusius piliečius nėra. Anot A. Kveco, taip yra dėl baimės būti pasmerktam bendruomenės, o žmonės, kurie prima apostazę nesako net savo artimiesiems ir laiko tai paslaptimi.
„Negalima generalizuoti, nes tuos atvejus, kuriuos aš pats asmeniškai žinau, kuriuos esu pastebėjęs viešoje erdvėje, kai žmonės viešai paskelbia atlikę apsotazę, yra labai mažai. Ir tai yra dėl tos pačios baimės būti persekiojamam, patirti tam tikrą socialinį, ekonominį spaudimą, kad tu palikai tą bendruomenę, tu esi galbūt jos priešas, oponuojantis, kitus kažkaip nusiteiksi prieš tą bendruomenę.
Taigi tokia baimė, išeiti iš tos „šeimos“, įsitikinimo bendruomenės, aišku, yra didelė. Todėl žmonės netgi jei nebetiki – jie to dažnai neskelbia, galbūt niekam neįvardija, jog atliko apostazę ir išsibraukė iš sąrašų bendruomenės, o galbūt jie to niekam neminėjo, net savo šeimai, nes tai buvo jų asmeninis sprendimas. Pilnai suprantama, gi žmogus gali viešinti tą sprendimą, arba ne“, – pasakojo jis.
Pašnekovas sako, kad kiekvieną žmogaus istoriją reikia vertinti atskirai, o jų pasitaiko įvairių.
„Skeptikų draugijos“ pirmininkas Algimantas Kvecis pasakoja, kad religijos ir bendruomenės išsižadėjimą dažniausia lemia bendruomenė, dėl jos paprastai žmogus nusprendžia pradėti apostazės (visiško ir sąmoningo tikybos išsižadėjimo, aut. p.) procesą. Pasak jo, žmonės, visų pirma, nenori būti tik statistiniu vienetu, kuriuo kažkas galėtų pasinaudoti, ypatingai tada, kuomet jie nepalaiko bažnyčios vertybių ar pozicijos.
„Įsitikinimų sistemų Lietuvoje ir visame pasaulyje yra daug, skirtingų, turime tradicines religijas, turime ir netradicines religijas, gyvenimo būdo praktikas, kitokių įsitikinimų sistemas, turime žmones, kurie atmeta tradicinį Dievo konceptą, kaip ateistai, yra laisvamanių kategorija, kuri atmeta daugiau dalykų, pramanus ir prietarus. Šiuo atveju, jeigu kalbame apie apostazės klausimą ir atsisakymą, tai turbūt tų priežasčių bus labai daug. Psichologines priežastis reikėtų paaiškinti psichologams, o sociologinės priežastys, bent jau man, yra žinomos, tiek matomos, tiek nagrinėtos.
Kai žmonės atsisako tikėjimo ir tada nori atsisakyti ir statuso bendruomenėje, kitaip sakant, nebūti sąrašuose, nebūti traktuojamam tos bendruomenės dalimi, statistiniu vienetu, kuriuo kažkas galėtų pasinaudoti ir pasakyti, kad turime tiek tų bendruomenės narių. Žmonės, visų pirma, atsisako tikėjimo, o po to sprendžia, ar jie kažkaip atsiskiria nuo tos bendruomenės, bažnyčios: fiziškai jos nebelanko, ar tada nori iš kažkokių sąrašų išbraukti, kad niekur nefigūruotų jų informacija.
Tai gali būti nusivylimas tos bendruomenės skleidžiamomis vertybėmis, pozicija, nesutapimas su matymu tarp tos religinės bendruomenės pozicijų ir arba bendruomenės apskritai. Ir jeigu tos sąsajos yra – atsiranda tam tikra priešprieša, žmogus pradeda abejoti“, – teigė „Skeptikų draugijos“ pirmininkas A. Kvecis.
