Policijos departamento spaudos tarnybos sekmadienį paskelbtoje svarbiausių praėjusios paros kriminalų apžvalgoje užfiksuota, kad liepos 5 dieną, apie 23 val. 45 min. Vilniuje, Trinapolio gatvėje, šalia namo rastas Igorio Tiomkino (g. 1960 m.) kūnas su 4 šautinėmis žaizdomis nugaroje.
Tie, kurie domisi kriminaliniu pasauliu, gerai žino, kad Igoris Tiomkinas arba Timocha (dar anksčiau buvo vadinamas Miotkinu) buvo vienas iš pagrindinių buvusios „Vilniaus brigados“ vadeivų, sostinę valdžiusios gaujos vado Boriso Dekanidzės bendrininkas.
Gavę pranešimą apie nuaidėjusius šūvius pirmieji prie naujos statybos daugiabučio Trinapolio gatvėje atvažiavo policininkai. Pamatę, kad I. Tiomkinas dar gyvas, jie skubino medikus. Kuo greičiau juos iškviesti prašė ir kartu su I. Tiomkinu ėjusi mergina. Pastarieji atvažiavo praėjus maždaug dešimčiai minučių. Medikams atvykus Timocha dar buvo gyvas, tačiau tuoj pat nuo patirtų sužalojimų mirė.
Jis gulėjo prie pat laiptinės durų. Užpuolikas šūvius buvo paleidęs į nugarą iš labai arti. Neoficialiai teigiama, kad buvo paleistas ir kontrolinis šūvis. Į įvykio vietą atskubėję tyrėjai ir kriminalistai ieškojo įkalčių, jiems padėjo ir kinologė su šunimi. Viena įvykio liudytoja pareigūnams sakė, kad po šūvių iš nusikaltimo vietos nubėgo tamsiai apsirengęs žmogus.
Buvo apsuptos aplinkinės gatvės, ieškoma įtariamojo. Į įvykio vietą atvyko ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojas Antonis Mikulskis, kuruojantis kriminalinę policiją. Jis žurnalistams patvirtino, kad nušautas I. Tiomkinas, tačiau nuo platesnių komentarų susilaikė. Kadangi aplinkui įvykio vietą buvo įrengta ne viena vaizdo kamera, tad pareigūnai susirinko visus įrašus. Tikimasi, kad juose gali būti užfiksuotas ir žudikas.
Išdavė telefonas
Pastaruoju metu I. Tiomkinas Vilniuje stengėsi būti nepastebimas. Jis buvo pasistatęs namą ir gyveno gan uždarą gyvenimą. Kalbama, kad didesnį biznį jis darė Latvijoje, o ne Lietuvoje. Paskutinį kartą į policininkų akiratį jis buvo papuolęs 2007-aisiais, kai jo šuo Antakalnyje užpuolė moterį, vedžiojusią mažą šunelį.
Policijos departamento operatyvininkai klausėsi su buvusia „Vilniaus brigada“ siejamo I. Tiomkino telefono pokalbių. Vieną dieną sekliai nugirdo, kad kriminalinio pasaulio autoritetas maloniai bendrauja su policijos komisariato tyrėju Petru K. Pokalbių metu I.Tiomkinas į pareigūną kreipėsi „Sveikas, Petručio“, domėdavosi, kaip šis gyvuoja. Policininkas irgi nevengė familiarumo. Pokalbių pradžioje jis gražiai pasisveikindavo „Sveikutis“, vėliau palinkėdavo sveikatos. Sekliai nuklausė, kad I. Tiomkino šuo lakstė be pavadėlio, šeimininkui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas.
Tačiau po pokalbio telefonu su pareigūnu I. Tiomkinas pareiškė, jog šunį vedžiojo jo draugas, todėl Timochai administracinė byla buvo nutraukta. O pareigūnas už patarimą ne tik išlėkė iš darbo, bet buvo dar ir nuteistas. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas pareigūną pripažino kaltu dėl savavaldžiavimo bei sukčiavimo ir skyrė realią dvejų metų nelaisvės bausmę. Petras K. buvo suimtas teismo salėje. Tiesa, po keturių mėnesių aukštesnės instancijos teismas, patvirtinęs kaltinimus dėl savavaldžiavimo ir sukčiavimo, nurodė buvusį policininką lygtinai paleisti į laisvę.
Vėliau spaudoje I. Tiomkino nuotraukos buvo pasirodę 2010 metais, po Georgijaus Dekanidzės laidotuvių. Jis palydėjo taip vadinamą Vilniaus mafijos tėvą į žydų kapines. Beje, kaip tik Timocha buvo vienas iš nedaugelio „Vilniaus brigados“ narių, po Boriso Dekanidzės sušaudymo bendravusių su jo tėvu.
Dovanojo automobilį
Nors visi Vilniuje žinojo, kad Timocha yra vienas iš „Vilniaus brigados“ vadeivų ir valdė bendrą gaujos kasą (obščiaką), tačiau jam ilgą laiką pavyko išvengti teismo.
„Vilniaus brigada“ susibūrė apie 1984 metus. Jos nariai vertėsi sukčiavimu, lošimo skolų „išmušinėjimu“ iš prasilošusiųjų, vagystėmis. Gaujos lyderiu tapo Borisas Dekanidzė. Nors policijos pareigūnai ne kartą bandė „susemti“ nusikaltėlius, dažniausiai vėliau nukentėjusieji atsisakydavo savo pirminių parodymų arba atsiimdavo pareiškimus. Po dviejų metų B. Dekanidzė išsikėlė su šeima gyventi į Kanadą, nors faktiškai savo dienas leido Lenkijoje, Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Praėjus metams į teisėsaugos pareigūnų akiratį pateko ir I. Tiomkinas. Tuo laiku jis buvo įtariamas su kitais savo sėbrais supirkinėjęs vogtą radijo aparatūrą, kurią vėliau perparduodavo, „išmušinėjęs“ skolas, vogęs iš butų.
Tuo metu užsienyje buvęs B. Dekanidzė taip pat nesnaudė. Vokietijoje jis buvo vienas dalyvių organizuojant prestižinių markių automobilių vagystes. Vėliau, suklastojus numerius, prabangios mašinos buvo gabenamos ne tik į Lietuvą, bet ir į įvairius buvusios Sovietų Sąjungos miestus. Palaikydamas glaudžius ryšius su „Vilniaus brigada“, B. Dekanidzė nepamiršo prašmatniais automobiliais apdovanoti ir savo draugų. I. Tiomkinui taip pat buvo dovanotas „Daimler Benz 190 E“ automobilis, prieš pusmetį pavogtas viename Vokietijos mieste.
Karinė grupuotė
1990 metais, pasikeitus politinei padėčiai, B. Dekanidzė gavo vizą ir sugrįžo atgal į Lietuvą. Paėmęs į savo rankas vadovavimą gaujai, vadeiva pirmiausia suformavo vadinamąją karinę grupę, kurią sudarė T. Vasiljevskis-Gibonas, V. Slavickis-Slovėnia, V. Zaboronokas-Kozlikas, Z. Butkevičius-Krameris, B. Babičenka-Slonas, I. Achremovas-Achremas, Z. Mackevičius-Kotas ir kiti. Karinei grupei vadovavo I. Tiomkinas. Vieni jų Gariūnų turgavietėje rinkdavo „duokles“, kiti – už išpirkas grąžindavo pavogtus automobilius, treti – kontroliavo prostituciją ir pan. Žinoma, tokia galinga nusikalstama grupuotė turėjo ir plačius ryšius tarp aukštas pareigas užimančių teisėtvarkos pareigūnų.
Įrodymų nepakako
„Vilniaus brigados“ vadeivos nemėgo nepaklusniųjų. Su nepaklususiaisiais ar norinčiaisiais atskilti nuo „brigados“ ir įkurti savo gaujas būdavo trumpa kalba – jie paslaptingai dingdavo arba juos nušaudavo.
Štai Šeimyniškių gatvėje įsikūrusioje sporto salėje, buvo nušauti „Zeliono brigados“ vadeivos Anatolijus Tomilinas-Zelionas ir Igoris Zorkinas-Baronas. Prieš penketą dienų J. Naboiščikovas-Ogurecas drauge su savo sėbrais iš Gariūnų turgavietės vieno prekiautojo buvo paėmęs 5000 rublių duoklę. Kadangi nuskriaustąjį „saugojo“ „Zeliono brigada“, I. Tiomkinas leido sau žiauriai sumušti Ogurecą ir pareikalauti iš jo grąžinti dvigubą skolą. J. Naboiščikovas sutiko grąžinti neteisėtai paimtus pinigus ir duoti viršaus tik dalyvaujant B. Dekanidzei. Buvo paskirta ir data – rugsėjo 8-oji. Tačiau pinigai nebuvo grąžinti, o kitą dieną A. Tomilinas buvo nušautas. Vilniaus miesto prokuratūra kaip įtariamuosius tuoj pat suėmė I. Tiomkiną bei jo sėbrą Viktorą Polonskį-Vesnušką. Nors abiems buvo pateiktas kaltinimas dėl tyčinio dviejų žmonių nužudymo, tačiau, pritrūkus įrodymų, po trejeto mėnesių abu iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo buvo išleisti.
Kadangi tuo metu spauda plačiai rašė apie šį įvykį, „Respublikos“ žurnalistas Remigijus Barauskas susitiko su B. Dekanidze ir I. Tiomkinu. Tada pastarasis prisipažino, jog priklauso šiai gaujai, gyrėsi, jog „Vilniaus brigada“ valdo Lietuvą. Po šio rašinio netrukus pasirodė ir V. Lingio straipsnis, tačiau jau kiek kitoks – jame buvo išvardinti kruvini gaujos narių darbai.
Išvyko į Latviją
1992 metais teismas B. Dekanidzę nubaudė administracine bauda už turistės iš Sankt Peterburgo sumušimą. Tąkart mūsų šalies teisėtvarkininkai pasinaudojo Lietuvos įstatymu dėl užsieniečių teisinės padėties. Užsieniečiui, pažeidusiam Lietuvos įstatymus arba, jeigu jo veiksmai gresia valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, būdavo paprasčiausiai pasiūloma išvykti iš šalies, kas atsitiko ir B. Dekanidzei. Jam buvo pasiūlyta per 24 valandas palikti Lietuvą.
Taigi, Borkai teko išvykti iš Vilniaus.
Jis įsikūrė gretimoje Latvijoje. Pas jį dažnai lankydavosi ne tik I. Tiomkinas, bet ir kiti gaujos nariai. Kaip tik Latvijoje ir buvo suplanuotas žurnalisto Vito Lingio nužudymas.
Žudikai – už grotų
Vitas Lingys buvo nužudytas prie savo namų – Fabijoniškių mikrorajono pakraštyje, prie automobilio, kuriuo ketino važiuoti į darbą. Šauta buvo iš visai arti: du kartus į pakaušį, trečią kartą – į nugarą. Jau devintą valandą šalies sostinėje prasidėjo policijos operacija „Voratinklis“, buvo blokuoti visi keliai, vedantys iš miesto. Tą pačią dieną tuometinis generalinis prokuroras Artūras Paulauskas pasirašė nutarimą, pagal kurį speciali operatyvinė grupė, dešimtys pareigūnų ėmė tirti šį kraupų nusikaltimą.
Žmogžudystės organizavimu įtartas Vilniaus nusikalstamo pasaulio autoritetas B. Dekanidzė tuo metu buvo Latvijos sostinėje Rygoje. Sankciją suimti nusikaltėlį generalinis prokuroras davė iš karto, vos tik tiriant įvykį pradėjo galutinai aiškėti žmogžudystės aplinkybės.
„Pamenu, kaip tuo metu nenorėjome informuoti visuomenės, nes visi nusikaltimo organizatoriai ir vykdytojai dar buvo laisvėje“, – teigė A. Paulauskas. Anot jo, atvejis, kai nusikaltėlį teisėsaugos pareigūnai suėmė Latvijos teritorijoje, buvo pirmasis Lietuvos istorijoje. „Vėliau teko susilaukti ir kritikos, ir skundų, tačiau tada reikėjo veikti ryžtingai“, – prisiminė A. Paulauskas.
Operatyvių veiksmų dėka buvo sulaikyti ir kiti prie žurnalisto nužudymo prisidėję asmenys – I. Achremovas, V. Slavickis ir B. Bobičenka. Po šių svarbių sulaikymų ginti B. Dekanidzės stojo žymus verslininkas, jo tėvas Georgijus Dekanidzė, pasitelkęs stiprią advokatų komandą.
Pakako duomenų
Pirmąją šio žymaus teismo proceso dieną policija nuo pat ankstyvo ryto užtvėrė prieigas prie Aukščiausiojo Teismo pastato. Buvo nugabenti prie pastato stovėję automobiliai, salėje buvo pasirūpinta ypatingu saugumu – įrengtos tvorelės, kiekvienas į salę patenkantis asmuo privalėjo pateikti Aukščiausiojo Teismo pirmininko išduotą leidimą ir būdavo patikrinamas, ar neturi ginklų bei kitų draudžiamų įsinešti daiktų. Pagrindinio teisiamojo B. Dekanidzės tėvas G. Dekanidzė ir jo žmona Tamara buvo tiesiog išprašyti iš teismo rūmų.
Operatyvininkų surinktų duomenų pakako generaliniam prokurorui, kad šis pareikštų kaltinimus „Vilniaus brigados“ nariams dėl grupuotės nusikalstamos veiklos. Teisme apklaustų liudytojų parodymai buvo nukreipti prieš „Vilniaus brigados“ vadeivas B. Dekanidzę ir I. Tiomkiną. Įsibėgėjus teismo procesui, A. Paulauskas teisėjams pateikė pluoštą dokumentų, liudijančių apie „Vilniaus brigados“ egzistavimą. Dokumentai buvo gauti iš Vidaus reikalų ministerijos bei Interpolo Lietuvos nacionalinio biuro. Atskirą pažymą apie „Vilniaus brigados“ egzistavimą prie bylos prisegė ir buvęs Krašto apsaugos ministras A. Butkevičius. Eksministras teisme pasakojo, kad pažymoje panaudota visa informacija, gauta iš Žvalgybos ir kontržvalgybos departamento, specialiųjų tarnybų ir KAM informatorių pranešimai.
Nors V. Lingio žudikai teisme ir bandė įtikinėti apie „brigadą“ žiną tik iš kalbų, pateikti dokumentai aiškiai įrodė, kad „Vilniaus brigada“ – ne kažkokia mistinė organizacija, o reali, turinti ryšius ir struktūrinius padalinius nusikaltėlių gauja.
Liudijo prieš bosą
Tris šūvius į žurnalisto nugarą ir galvą paleidęs žudikas I. Achremovas teisme aiškiai išdėstė V. Lingio nužudymo aplinkybes. 1993 metų spalio 3-iąją, likus vos savaitei iki V. Lingio mirties, I. Achremovas apsilankė Latvijos mieste, Jūrmaloje, kur susitiko su B. Dekanidze.
I. Achremovui B. Dekanidzė pasakė: „Turėsite padaryti „šlapią“ reikalą (žargonu – žmogžudytę), antraip patys prarasite gyvenimą“. Tuomet viloje žudikui buvo parodytos dvi nuotraukos ir duotas popieriaus lapelis, kuriame buvo užrašytas adresas, mašinos modelis, spalva ir valstybinis numeris. I. Achremovui buvo praneštas netgi tikslus laikas – 8 valandos 30 minučių, kuomet V. Lingys paprastai išeidavo į lauką pavedžioti šuns. Nusikaltimui įvykdyti buvo duotas dešimties dienų terminas.
Aukščiausiasis Teismas B. Dekanidzei paskyrė išimtinę – mirties bausmę sušaudant, I. Achremovui – kalėjimą iki gyvos galvos, V. Slavickiui – 14 metų, B. Bobičenkai – 13 metų ir 3 mėnesius laisvės atėmimo. Tai buvo pirmas ir pats rimčiausias smūgis organizuotam nusikalstamumui.
B. Dekanidzės malonės prašymą tuometinis šalies prezidentas A. Brazauskas atmetė ir nuteistasis buvo sušaudytas. Jo palaikai buvo perlaidoti 1995 metų liepos 21-ąją Vilniaus žydų kapinėse, Šeškinės mikrorajone. Kiti trys nusikaltimo dalyviai šiandien jau laisvėje.
Išvarė iš verslo
Suėmus B. Dekanidzę, I. Tiomkinas movė į užsienį ir ten ilgai slapstėsi. 1995 metais buvo sulaikytas Vokietijoje, deportuotas į Lietuvą ir čia teisiamas. Timocha buvo kaltinamas nusikalstamos gaujos organizavimu, turto prievartavimu iš sostinės verslininko Semiono Dielniko bei padėjimu organizuojant V. Lingio nužudymą. Teismo pastatas, kai vykdavo I. Tiomkino teismo posėdžiai, irgi buvo saugojamas „Aro“ pareigūnų. Ypač tuomet, kai kaip liudytojai iš kalėjimo buvo atvežti kiti buvę „Vilniaus brigados“ banditai: Zbignevas Mackevičius-Kotas, Igoris Achremovas-Achremas, Viačeslavas Slavinskis-Slovėnia bei Borisas Bobičenka-Slonas. Vos įvestas į grotuotą narvą, I. Tiomkinas ramiai atsisėdęs ant suolelio įnikdavo skaityti laikraštį. Rodėsi, jog nei aplinkui susispietę žurnalistai, nei pati aplinka jo nedomino.
Verslininkas S. Dielnikas (nusikaltėlių pasaulyje vadinamas Šlubiu), saugomas asmens sargybinio, pasakojo, jog dar 1993-iųjų pradžioje pas jį, tada buvusį Lietuvos ir Vokietijos firmos „Baltimpo“ prezidentu, atvyko I. Tiomkinas. Jis „Vilniaus brigados“ vadeivos B. Dekanidzės vardu pareikalavo arba atsisakyti pelningo verslo, arba sumokėti 50 000 JAV dolerių.
Kadangi verslininkas atsisakė mokėti „žaliuosius“, Timocha be ilgų ceremonijų pareiškęs, jog su S. Dielniku nebus „cackinamąsi". Netrukus prie namų buvo susprogdintas jo naujas džipas „Nissan Patrol“, vėliau iš garažo dingo automobilis „Mazda“. Bijodamas žiauresnių susidorojimų, verslininkas iš namų buvo priverstas išgabenti savo šeimą. Nenorėdamas su „Vilniaus brigados“ nariais turėti jokių reikalų, S. Dielnikas, jų kviečiamas susitikti prie Latvijos pasienio, nevažiavo. „Jei nuvyksiu, dingsiu lyg į vandenį. Juk ir Vilniuje nuo šių banditų rankų yra dingęs ne vienas žmogus“, – buvo įsitikinęs nukentėjelis. Tačiau vis dėlto vėliau S. Dielnikui teko iš šio verslo pasitraukti, nes jį, pasak nukentėjelio, užvaldė I. Tiomkinas.
Teismo kolegija I. Tiomkiną pripažino esant kaltu ir paskyrė 10 metų nelaisvės bei konfiskavo visą turtą. Jis buvo nuteistas už nusikalstamos gaujos organizavimą bei turto prievartavimą iš S. Dielniko. Dėl padėjimo organizuoti V. Lingio nužudymą, pritrūkus įrodymų, I. Tiomkinas buvo išteisintas.
Dvivietėje kalėjimo kameroje Timocha praleido 7 metus ir 2 mėnesius. Pasakodamas apie ten praleistą laiką sakė, kad sėdėjo rūsyje šalia mirtininkų, ir ironizavo, kad net gyvuliai šitaip nelaikomi. I. Tiomkino nuomone, kalėjimas neauklėja žmogaus, o žiaurumas gimdo žiaurumą.
Vilniaus apygardos teismas patenkino I. Tiomkino prašymą ir paskutiniuosius bausmės metus jis atliko švelnesnio režimo sąlygomis. 2004-ųjų sausio 20-ąją jis lygtinai buvo paleistas iš Vilniaus 2-ųjų pataisos namų. Į laisvę Timocha išėjo pataisos namams ir psichologui pateikus puikias nuteistojo charakterikas. Iki bausmės pabaigos jam buvo likę metai ir trys mėnesiai.
„10 kapeikų“
„Vilniaus brigadai“ paklusnios grupuotės turėdavo mokėti dešimt procentų nusikalstamu būdu gautų pajamų, vadinamųjų „dešimt kapeikų“. Į bendrą brigados kasą savo įnašus nešė „Sportininkų“, „Malyšų“, „Ogureco“, „Centuriono“ ir kitos gaujos. Manoma, kad „Vilniaus brigados“ ir kitų gaujų klestėjimo laikais bendroje mafijos pinigų kasoje galėjo būti net keli milijonai dolerių, skirtų mafijos nariams remti ir politikams bei teisėsaugininkams papirkti. Apie „obščiaką“ geriausiai žinojo I. Tiomkinas. Matyt, jis juo ir pasinaudojo.
Spaudoje buvo aprašyta, kaip 2006-aisiais vienas sostinės bankų sulaukė keistų lankytojų. Vidutinio amžiaus vyro, moters ir aštuoniasdešimtmečio senuko. Senukas, o tai buvo Timochos tėvas Aleksejus Tiomkinas, banko darbuotojai pareiškė norįs į savo sąskaitą padėti 480 000 litų. Juos jis iškart padovanojo savo sūnui.
Banko vadovai po tokio A. Tiomkino prašymo nedelsdami kreipėsi į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą, kad ši ištirtų, iš kur karo veteranas sukaupė tokią sumą ir kodėl jis ją dovanoja sūnui. Tačiau tyrimą atlikę pareigūnai nieko nepešė. A. Tiomkinas pateikė visus reikiamus dokumentus, įrodančius, kad šiuos pinigus jis uždirbo sąžiningai.
Išvengė mirties
I. Tiomkinui ir anksčiau ne kartą buvo iškilusi rimta grėsmė. Skilus brigadai ir kovojant dėl valdžios, buvo nuspręsta Timochą nužudyti. „Vilniaus brigados“ narys Viktoras Akmanavičius „Respublikos“ žurnalistui atvirai pasakojo: „Mudu su Melničenka (Soldatu) sulindome į pakrūmę, kitapus buvo ilga medinė tvora. V. Melničenka buvo apsiginklavęs Kalašnikovo automatu, aš turėjau „limonkę“ („citrinukę“ – gynybai skirtą granatą, kurios skeveldros lekia iki 200 metų). Granatą pasiėmėme neatsitiktinai – kad Timochą tikrai nužudytumėme, jei iš automato paleistos kulkos būtų netaiklios. Pamenu, sėdime abu su kaukėmis, diena karšta, pats vidurdienis, prakaitas varva. Deja, ilgokai išsėdėjome, tačiau Timocha taip ir neatvažiavo“.
Po nepavykusio pasikėsinimo sekė kitas. Buvo nuspręsta I. Tiomkiną nušauti ankstų rytą išeinantį iš namo, tačiau pasmerktasis pasalą pastebėjo.
„Obščiako“ pinigai
Dažniausiai konfliktai įvyksta dėl pinigų. Gali būti, kad ne visiems patiko, kaip Timocha valdė „obščiako“ pinigus. Sušaudžius B. Dekanidzę daug tų pinigų apskritai dingo. O kad jie galėjo nusėsti I. Tiomkino piniginėje kalba ir faktai. Grįžęs iš nelaisvės jis gyveno prabangiai, važinėjo prabangiais automobiliais, pasistatė namą, nors verslas Lietuvoje jam ir nesisekė. Jis planavo atidaryti pasaulyje garsaus kultūrizmo centro „Gold's Gym“ filialą Lietuvoje, bandė atidaryti kibininę, lošimo namus, tačiau visi sumanymai sužlugo.
Tad pastaruoju metu jis daugiau gyveno Jūrmaloje nei Vilniuje. Ten, prie jūros, turėjo prabangų butą, daug sportuodavo, medituodavo, ruošėsi dar ilgai gyventi. Tačiau tiek visame pasaulyje, tiek Lietuvije mafijozai miršta jauni. Jei ne nuo saviškių, tai nuo konkurentų kulkų.
Petras KURMELIS
AKISTATA
