Norime pasidalinti su tv3.lt skaitytojais kriminaliniais archyvais, kurie buvo aprašyti laikraštyje „Akistata“. Šįkart po mafijos gyvenimo iš arti užkulisius pradėsime naršyti apžvelgdami nusikalstamo susivienijimo „Vilniaus brigada“ narių gyvenimą.
2003-ųjų gegužės 21 dieną Vilniuje, Šeškinės gatvėje, netoli sostinės 6-ojo policijos komisariato, peršautas buvęs „Vilniaus brigados“ narys Zbignevas Mackevičius (tuomet 33 m. - aut. past.), pravarde Kotas. Pasikėsinimas įvykdytas 11 valandą dienos, kai Zbignevas ėjo į sporto klubą.
Nusikaltėlis du kartus šovė jam į nugarą. Tai buvo jau trečias pasikėsinimas į buvusios „Vilniaus brigados“ garsenybę. Pirmus du kartus Kotas išgyveno. Pasveiko ir šį kartą. Po operacijos Z. Mackevičius buvo gydomas Vilniaus greitosios medicinos pagalbos universitetinėje ligoninėje, saugomas policijos, o dabar jau išleistas į namus. Pasakojimu apie Z. Mackevičių pradedame spausdinti ciklą rašinių apie Lietuvos mafiją.
Pirmas kartas - nesėkmingas
Pirmasis pasikėsinimas į Z. Mackevičių įvykdytas 1994-ųjų birželio 5 dieną prie „Lietuvos“ viešbučio. Tada VRM suvestinėse buvo rašoma, kad į Kotą šauta pro automobilio VAZ langą. Tačiau vėliau su teisėsauga ėmęs bendrauti „Vilniaus brigados“ narys Viktoras Akmanavičius (36 m.,Gorbatas), kuris ir paleido minėtą šūvį, "Respublikos" žurnalistams papasakojo, kaip buvo iš tikrųjų.
Viktoras Akmanavičius - vilnietis, „Vilniaus brigados“ narys. Pirmą kartą už chuliganizmą 3 metams buvo nuteistas dar nesulaukęs nė 18 metų. Tą kartą bausmės vykdymas buvo atidėtas 2 metams, tačiau tais pačiais 1985-aisiais, gruodžio mėnesį, Viktoras už žmogžudystę ir chuliganizmą sėdo 8 metams. Pridėjus neatliktą bausmę, gavo 9 metų nelaisvės bausmę. Atsėdėjo 7 metus. Grįžęs nuo 1992 metų tapo „Vilniaus brigados“ nariu. Dabar bendrauja su pareigūnais, yra saugomas.
Z. Mackevičius buvo tarp tų, kurie pabandė atsiskirti nuo "Vilniaus brigadai" vadovavusio Boriso Dekanidzės. Kartu su Aleksandru Baleišiu (pravarde Židas, žuvęs autoavarijoje), Viačeslavu Zaboronoku (pravarde Kozlikas), Eugenijumi Svirneliu (pravarde Geniukas, nužudytas) ir kitais Zbignevas įsteigė Komercijos ir gamybos firmų asociaciją. Tai buvo bandymas legalizuotis ir be jokios baimės reketuoti verslininkus. Įmonių savininkai, prekybininkai stojo į asociaciją ir mokėdavo didžiulius pinigus už apsaugą. Iš dalies tuo metu, kai reketininkų buvo pilni pakelės krūmai ir turgūs, ypač prekybininkams tai buvo naudinga, nes šiokią tokią apsaugą asociacijos nariai turėjo.
Prasidėjus trinčiai dalis banditų įsteigė dar vieną gaują, kuri užsiėmė automobilių vagystėmis. Tada Viktoras Akmanavičius ir gavo įsakymą nušauti Kotą. Jam apie tai pasakė Vadimas Melničenka (Soldatas).
„Žinojau, jog Z. Mackevičius lankosi kavinėje prie „Lietuvos“ viešbučio, - yra pasakojęs V. Akmanavičius. - Į „Ritmo“ kavinę jis važiuodavo gerti kavos su šokoladuku - alkoholio Kotas nevartojo. Stebėjau jį ir prie plovyklos Savanorių prospekte, kur jis mašiną plaudavo. Tačiau kad ir kiek sekėme Z. Mackevičių, neradome palankios situacijos į jį pasikėsinti.“
Rodos, paskutinę Soldato vojažo užsienyje dieną važiuojam per Vilnių, žiūrim, Z. Mackevičiaus mašina stovi prie "Lietuvos" viešbučio. Na, užeinam. Pirmojo aukšto bare sėdi Z. Mackevičius, kavą gurkšnoja.
Aš pasisveikinau, apsisukome ir dingome.
Žiūrime, išeina jis. Mes (su Aleksandru Olisovu) tuo metu kitoje gatvės pusėje, gal už septyniasdešimties metrų, buvome pasislėpę krūmuose. Turėjau perdirbtą Kalašnikovo automatą, šaudantį vienkartiniais šoviniais, su optiniu taikikliu ir duslintuvu.
Taigi gulime krūmuose, žmonės eina, žiūri į mane ir šautuvą, bet didesnio susidomėjimo nerodo. Kad manęs nepažintų ir neįsidėmėtų, galvą buvau užsidengęs gobtuvu.
Į vamzdį įleista kulka buvo įpjauta - jeigu pataikytų į kaulą, turėtų nueiti į šoną. Vienu žodžiu, ruošėmės šimtaprocentinei žmogžudystei.
Taigi išeina Z. Mackevičius iš "Lietuvos" ir vis kramto kramto gumą, juda, juda. Žiūriu pro taikiklį, tai autobusas pravažiuoja, tai žmonės praeina. Labai sunku buvo pagauti tinkamą momentą.
Bet tai buvo paskutinė mums tam reikalui skirta diena. Paspaudžiau gaiduką. Bet Kotui kulka pataikė ne į krūtinę, ne į petį, o į grandinėlę, atšoko ir perskrodė žandikaulį.
Netaiklų šūvį galbūt lėmė mintis, kai jei jau nepavyksta Z. Mackevičiaus nušauti, tai gerai būtų bent sužaloti, kad V. Melničenka nepyktų".
V. Melničenka, kad nekiltų įtarimas organizavus pasikėsinimą į Z. Mackevičių, buvo išskridęs į Kijevą. Kai grįžęs sužinojo, kad Kotas gydomas ligoninėje ir saugomas, toliau kūrė planus, kaip jį pribaigti, nes kito kelio nebuvo. Išgijęs Z. Mackevičius galėjo prisikasti prie Soldato ir tada galas būtų buvęs šiam ir, aišku, vykdytojams.
Ir vis dėlto nepasisekus nušauti Koto buvo pabandyti jį sutaikyti su Soldatu. Deja, nepavyko. Ir vienas, ir kitas siekė valdžios.
Jei ne tu - tai tave
Vadimas Melničenka-Soldatas (32 m.) į "Vilniaus brigadą" priimtas tarpininkaujant Z. Mackevičius. Nė karto neteistas. 1994 metais jam buvo iškelta baudžiamoji byla dėl eismo įvykio, bet susitaikius su sužeistu motociklininku ji nutraukta. Tas pats V. Akmanavičius sako, kas V. Melničenka planavo nužudyti visus "Vilniaus brigados" lyderius ir tapti sostinės vadu.
Soldatas ir vedė buvusiojo brigados vado B. Dekanidzės žmoną. Pats irgi neišvengė pasikėsinimo. 1997 metų gegužės 21 dieną prie kaukazietiškų patiekalų restorano "Achtamar" buvo susprogdintas automobilis "Volvo 850". Kartu su V. Melničenka jame sėdėjo gruzinas Eldaras Gordeladzė. Soldatui sprogimo metu buvo sudraskyta dešinės rankos plaštaka, pažeisti nervai ir kraujagyslės.
Tuoj sekė ir atsakomasis smūgis. Po dienos Tuskulėnų gatvėje buvo apšaudytas mersedesas ir sužeisti Erikas Bolšakovas bei Olegas Mikulevičius (dabar nuteistas).
Kulka įstrigo
Antrą kartą į Z. Mackevičių buvo pasikėsinta 1994-aisiais. Manoma, kad į Kotą šovė vienas iš "Vilniaus brigados" autoritetų Aleksandras Ždanovas (pravarde Ždanas). Į Mackevičių buvo nuspręsta šauti, kai jis išeis iš "Draugystės" viešbučio. Pasak Viktoro Akmanavičiaus, Ždanas šovė maždaug iš dviejų metrų atstumo. Vieno šūvio nepakako, o iššauti antrą kartą nepavyko, nes užsikirto pistoletas. Kotas sėkmingai pabėgo, o vėliau ligoninėje jam iš krūtinės buvo išimta kulka.
A. Ždanovas irgi movė iš nusikaltimo vietos. Jis slapstėsi Latvijoje, ten buvo sulaikytas ir parvežtas į Lietuvą. Šiuo metu jis jau nuteistas už V. Voroneckio nužudymą. Kad šovė ir į Z. Mackevičių, kol kas įrodyti nepavyksta, nes ir pats Kotas vengia duoti parodymus.
Paslaptingas sprogimas
Pats Z. Mackevičius už plėšimus aštuoneriems metams buvo nuteistas 1996 metais. Teisme buvo įrodyta, kad jis vogė prabangius automobilius. Į laisvę Z. Mackevičius išėjo 2001-aisiais ir iš karto grįžo prie savo amato. Pernai pavasarį Vilniaus 1-asis apylinkės teismas jį leido suimti dviem mėnesiams dėl turto prievartavimo. Vėliau kardomasis kalinimas pakeistas, o byla greitai bus nagrinėjama. Kartu su Z. Mackevičiumi bus teisiamas ir Linas Navickas.
Pernai Plytinės gatvėje, prie verslininko Josifo Goldinšteino kotedžo, nuaidėjo sprogimas. Įtariama, kas tai Z. Mackevičiaus ir L. Navicko darbas. Kalbama, kad vienas iš jų prisipažino sprogdinęs, nes J. Goldinšteinas nedavė 50 000 JAV dolerių. Jų iš jo reikalavo Z. Mackevičius. Viena byla teisme, kita tuoj bus nagrinėjama, trečia iškelta dėl pasikėsinimo, o tikra tiesa vargu ar kada paaiškės. Mums šį kartą ne tai svarbiausia.
Šimtai po velėna
Smulkiau rašydami apie pasikėsinimus į Kotą, o vėliau ir į kitus nusikalstamo pasaulio atstovus, mes norime pasakyti, kad bandito, mafiozo kelias nėra rožėmis klotas. Per nepriklausomybės metus geras šimtas "torpedų" ir jų vadų šiandien, nusikaltėlių žodžiais tariant, "padėti į vietą". Susprogdinti, nušauti, nunuodyti guli kapuose.
O kiek dar neatkastų trūnija miškuose po krūmais, pūva ežeruose, upėse ar kūdrose. Ir dažniausiai tai jauni vyrai. Pačiame jėgų žydėjime jie palieka neišmylėtas meilužes ir žmonas, neužaugintus vaikus ir nepalaidotus tėvus. Kadaise "Veidas" yra paskaičiavęs, kad vidutinė organizuotų nusikalstamų grupuočių lyderių ir narių gyvenimo trukmė - 33 metai, o eilinės "torpedos" išgyvena vos 26 metus.
Tad ar verta dėl tų 6-10 nežabotų gyvenimo metų aukoti visą likusį gyvenimą. O ir tie šešeri ar dešimt metų gaujoje nėra tokie nerūpestingi. Nuolatinė baimė, kad gali kam nors neįtikti, kad nušaus savi, kad sulaikys, areštuos. Čia kalbama tik apie nužudytuosius. O kiek šimtų sužeistų, peršautų ar perdurtų? Dažniausiai nepasidalijama įtakos sferomis. O dažnai žudoma ir dėl ne taip supratų principų ar įžeidimų.
Vendeta
Z. Mackevičius vėl pasveiks. Ir arba turės pats ieškoti ir atsilyginti savo skriaudėjui, arba vėl vaikščioti žiūrėdamas į kiekvieną nepažįstamąjį kaip į savo žudiką. Tai koks čia gyvenimas?
Beje, Z. Mackevičiaus brolis šiemet irgi nuteistas - už automobilių vagystes. Tokių biografijų kad ir toje pačioje "Vilniaus brigadoje" - šimtai. Galima drąsiai sakyti, kad banditai nemiršta savo mirtimi.
Numatyti savo mirtį irgi nelengva, nes dažnai vamzdį į tave nukreipia draugas kai tu to nesitiki arba šauna samdytas žudikas. Dažniausiai jis būna iš užsienio. Samdyto žudiko rankose esantis ginklas pro šalį neprašauna.
