Gal šiek tiek ir makabriška teigti, tačiau šešių balų branduolinė avarija Fukušimos atominėje elektrinėje vėl suaktyvino diskusijas dėl naujų atominių reaktorių statybos. Šis straipsnis nėra apie geopolitinius, kaimyninius ir ekologinius aspektus, susijusius su Astravo Baltarusijoje ir Ragainės Kaliningrado srityje atominių elektrinių statybos planais. Taip pat nenorėčiau kalbėti apie įvairių valdžios ir valstybės saugumo institucijų veiklą, susijusią su kaimyninių valstybių atominiais planais bei LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės praėjusią savaitę minėtu energetinių monopolijų lobizmu Lietuvos politikoje. Tai geopolitiniai ir aplinkosaugos klausimai. Norėčiau pakalbėti apie ekonominę atominės elektrinės statybos pusę. Kartais kyla įspūdis, kad diskusija šiuo klausimu arba nevyksta, arba kalba tik atominės energetikos šalininkai. Šiuo požiūriu, Lietuva efektyvios demokratijos lygiu nedaug skiriasi nuo Rusijos ar Baltarusijos, kur nėra atsižvelgiama į gyventojų nuomonę. Paskutiniai atlikti tyrimai rodo, kad bent jau didžiuosiuose miestuose, besąlygiškai naujos atominės elektrinės statybą Lietuvoje remia tik trečdalis gyventojų, o daugiau nei pusė yra prieš naujos elektrinės statybą.
Elektros savikaina – ar tik statybos kaštai ar ir keli šimtai metų atliekų tvarkymo?
Įvairių ekspertų, studijų ir šaltinių teigimu, nauja 2 reaktorių atominė elektrinė Lietuvoje kainuotų apie 20 mlrd. litų (5-6 mlrd. eurų), o jos teikiamos elektros savikaina sieks minimaliai 16-20 centų už kilovatvalandę. Tai būtų tiesa, jei skaičiuotume tik būsimos infrastruktūros kūrimo ir naujų reaktorių statybos kainą. Tačiau, jei skaičiuotume TATENA rekomenduojamą darnios kainos metodiką, kurioje pridedama ir atidirbusio branduolinio kuro saugojimo savikaina, kilovatvalandės kaina minimaliai kiltų iki 50 lietuviškų centų.
Kažkada mums visiems buvo teigiama, kad po Visagino AE uždarymo, branduolinio kuro saugojimo išlaidos kainuos dvigubai pigiau nei jau dabar yra investuota. Panaši situacija klostosi ir su atominių elektrinių statyba. Suomijos, JAV, Bulgarijos, Slovakijos pavyzdžiai rodo, kad visuomenei deklaruojama atominės elektrinės statybos kaina dažniausiai būna gerokai mažesnė už realiąją sąmatą. Tai sudėtinga statyba, todėl dažniausiai atominės elektrinės statybos reali kaina būna iki 30% didesnė už pradinę. Atominė elektrinė yra eksploatuojama 30 metų, o branduolinio kuro saugojimo išlaidos šalį slegia dar kelis šimtus metų, be to, didžiausios būna pirmuosius dešimtmečius po elektrinės uždarymo.
Kalbant apie kaimynus, nuoširdžiai netikiu, kad finansinių sunkumų* turinčiai Baltarusijai pavyks savo elektrinę pastatyti už deklaruojamą kainą. Tačiau ir ją pastačius, kad kažkas turės grąžintis skolintus 9 mlrd. JAV dolerių, nepaisant esamos beveik 75% BVP Baltarusijos užsienio skolos. Tačiau čia jau ekonominiai mūsų kaimynų reikalai, tačiau neabejoju, kad finansinė našta gultų ant gyventojų ir verslo pečių. Tai didelė našta ekonomikai, konkuruojančiai pigių subsidijuojamų energijos išteklių dėka. Primenu, 9 mlrd. JAV dolerių - tai tik elektrinės ir saugyklų statybos kaštai.
Urano rūda iš užsienio = energetinė nepriklausomybė?
Yra ir kita medalio pusė - branduolinis kuras, urano rūdos (U3O8) kasyklų geografija ir kintančios urano kainos pasaulinėje rinkoje. Pagrindiniai urano klodai pasaulyje glūdi Kazachstane, Rusijoje, Australijoje ir Kanadoje. Dalį urano Prancūzija išgauna Nigeryje, šiek tiek jos išgaunama Namibijoje, JAV ir Uzbekistane. Akivaizdu, kad naujai atominei elektrinei kurą teks pirkti užsienyje rinkos kainomis, kurių svyravimas primena naftos kainų kitimo tendencijas per pastaruosius 40 metų. 1978 metais Australijos urano oksido kaina, siekusi 43 JAV doleriu už unciją, krito 2000 m. iki 10 USD, o 113 JAV dolerių už unciją piką pasiekė 2007 metais. Ši kainos kitimo dinamika labai primena naftos kainas. Tikėtina, kad augant urano rūdos sunaudojimui Kinijoje, Rusijoje, jo kaina ateityje tik didės, ir klausimas, ar kas gali pasakyti, kokia ji bus po 15-20 metų.
Alternatyva arba technologinės įžvalgos poreikis
Ar yra alternatyva atominei energetikai? Taip, ji yra tiek trumpalaikė, tiek ir ilgalaikė. Akivaizdu, kad artimiausius 5-7 metus Lietuvai teks importuoti dalį elektros energijos. Tam, žinoma, pasitarnaus ir planuojamos elektros jungtys su Švedija ir Lenkija, kurios Lietuvai leis įsijungti į dvi kitas Europos energijos rinkas – Vakarų Europos ir Skandinavijos (Nord Pool). Tokiu būdu turėsime jungtis su visomis trimis egzistuojančiomis sistemomis regione. Tačiau kas toliau?
Štai čia ir prasideda įdomybės. „Saulės fotoelektra dabar yra žemų kainų alternatyvų atominėms jėgainėms sąraše“, – tikina ekonomikos profesorius Johnas O. Blackburnas iš Duke universiteto (JAV) ( http://www.nytimes.com/2010/07/27/business/global/27iht-renuke.html ).
Jų teigimu, šių dviejų būdų gaminti elektros energija kaina susikryžiavo ties 43 lietuviškų centų už kilovatvalandę atžyma. Vyresnysis mokslinis bendradarbis ekonomikos analizei Markas Cooperis iš Vermonto teisės mokyklos teigia, kad saulės energijos sistemų kaina mažėja jau ne pirmi metai, o atominių jėgainių statybos brangsta jau aštuntus metus.
Žinoma, Lietuva – ne JAV, neturime dykumų Arizonoje. Tačiau saulės turime tiek pat kiek ir Vidurio Vokietija. Priminsiu, kad prieš 10 metų saulės energijos pagamintos kilovatvalandės kaina buvo dvigubai didesnė. Tikėtina, kad ateityje ji taip pat sparčiai pigs. Šiuo metu panašaus galingumo saulės energijos jėgainė Lietuvoje užimtų 5-10 kv. km plotą, maždaug tokį, kaip vienas mikrorajonas Vilniuje ar Kaune, be to, kainuotų apie 10 – 15 mlrd. litų, o tai pigiau nei atominė elektrinė. Svarbiausia, kad tai yra dabartinės kainos, kurios ateityje mažės, o efektyvumas tik didės.
Remsime statybininkus ar galimą technologinį proveržį?
Pabaigai norėčiau priminti, kad Vilniuje, Visoriuose iki 2015 metų iškils 150 mln. lt vertės saulės fotoelementų gamyklos su moderniomis laboratorijomis, kurias stato kelios lietuvių įmonės su užsienio partneriais, pažangiausiomis Vokietijos ir Prancūzijos kompanijomis (http://balticsolar.lt/lt/bss/naujienos/verslo-investicijos-visoriu-informaciniu-technologiju-parke.html). Dalis lėšų šiam projektui yra skirta iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, t.y. iš mūsų, mokesčių mokėtojų kišenės (asmeniškai tikiu šio projekto perspektyvomis – aut. past.). Pasak šio klasterio lyderių, šiuo metu pagal technologinę pažangą lietuviai keliais metais lenkia kinus, o eksperimentinių saulės baterijų efektyvumas yra keliais procentais didesnis nei analogų rinkoje. Sėkmės atveju, Lietuva turės milijardinės vertės aukštųjų technologijų darinį. Retorinis klausimas, kas būtų geriau, ar paremti betono gamintojus ir statybininkus, ar garantuoti užsakymus modernioms Lietuvos įmonėms ir sukurti tikrąją energetikos nepriklausomybę? 500 gerai apmokamų darbo vietų aukštos kvalifikacijos specialistams mažai kuo nusileidžia darbuotojų atominėje elektrinėje skaičiui.
Norėčiau tikėti, kad strateginis mąstymas ir atsakomybė prieš savo vaikus nugalės, o atvira diskusija padės įveikti daugelį metų besitęsiantį energetikos monopolijų lobizmą.
Marius Ramanauskas
