Jau ne kartą esu kalbėjęs apie specialiai Lietuvai sukurtos taisyklės dėl mokėjimo iš RRF sustabdymo procedūros pritaikymą bei kėlęs klausimą dėl užšaldytų 26 mln. Eur dėl vėluojančios mokesčių reformos pateikimo. Tačiau laikui bėgant Vyriausybė kasasi dar gilesnę duobę ir dabar jau rizikuoja netekti dešimt kartų daugiau RRF investicijų.
Finansų ministerija pavasarį vis žadėjo, kad antrasis prašymas Lietuvai išmokėti šimtus milijonų eurų bus teikiamas rudenį, kai bus atnaujintas „Naujos kartos Lietuva“ planas, dėl kurio pakeitimo tuo metu buvo deramasi su Europos Komisija. Akivaizdu, kad derybos nedavė vaisių ir nepavyko nei atsisakyti įsipareigojimo priimti mokesčių reformą, nei nukelti šio įsipareigojimo datos.
Pagal Europos Komisijos patvirtintą metodiką, Lietuvai neįgyvendinus Šimonytės Vyriausybės prisižadėtos mokesčių reformos iš RRF būtų sustabdyti dešimt kartų didesni mokėjimai. Lietuvai iš RRF būtų neišmokėta 260 mln. Eur, arba 12% nuo 2021–2026 m. numatytų išmokėti visų subsidijų, skirtų esminėms ekonomikos, socialinėms ir švietimo reformoms, žaliajai ir skaitmeninei Lietuvos ekonomikos transformacijai. Praradus šį finansavimą, tektų lėšų ieškoti Lietuvos biudžeto kišenėje.
Todėl dabar jau darosi aiškiau, kodėl mokesčių reforma buvo, vis dėlto, nuo pat pradžių grįsta principu „viskas arba nieko“ ir nesiskaitant su mažaisiais koalicijos partneriais (jau net neminiu apie opozicines partijas) stumta „buldozeriu“.
Dėka neatsakingo, o gal net labiau avantiūriško, konservatorių vadovaujamos Vyriausybės požiūrio į realybe nepagrįstų įsipareigojimų prisiėmimą, Lietuva atsidūrė padėtyje be išeities. Viena vertus - pažadėjome įgyvendinti reformą, kad galėtume investuoti į mūsų ekonomikos atsparumą. Kita vertus – kad gautume lėšas, turime priimti reformą, kurios negalime priimti
Komentaro autorius – Lukas Savickas
