Vis tik atidėkime į šalį šias niūrias mintis ir pasvarstykime, kokie galėtų būti teigiami padariniai. Visų pirma – pasiųsta aiški žinia. Prezidentas Donaldas Trumpas galėtų įtikinamai perspėti Vladimirą Putiną nesikišti į JAV kadencijos vidurio rinkimus ir pagrasinti daug griežtesnėmis sankcijomis. Kad ir kaip būtų ginčijamasi dėl Rusijos kišimosi į 2016-ųjų prezidento rinkimus, netgi uoliausi Trumpo šalininkai nelinkę aktyviai palaikyti užsienio kišimosi į Amerikos politiką idėjos.
Trumpas turėtų pabrėžti, kad nepaisant ginčų su sąjungininkais dėl prekybos arba išlaidų gynybai transatlantiniai ryšiai išlieka stiprūs. Galbūt Kremliaus taktika „skaldyk ir valdyk“ iki šiol būdavo veiksminga, bet ji turi savas ribas.
Tuo pačiu JAV lyderis turėtų pasakyti savo kolegai Rusijoje nebepuoselėti vilčių sudaryti didįjį sandorį – dėl Ukrainos arba ko nors kita. Sankcijos išliks, kol Krymas lieka okupuotas. Rusija privalo laikytis Minsko taikos susitarimų. Bet koks kitoks JAV ir Rusijos santykių gerinimas vyks lėtai, pradedant mažais žingsneliais ir pasitikėjimą stiprinančiomis priemonėmis. Šiuo atžvilgiu pasirinkimas – labai platus.
Be to, Trumpas turėtų pamaloninti Putiną. Kad ir kokia būtų silpna ekonomikos, politikos ir socialiniu atžvilgiu, Rusija tebėra kriptografinė, kultūrinė, branduolinė, kosminė, sporto ir geografinė supervalstybė. Visose šiose srityse yra daug apie ką kalbėtis. Tarptautinėms deryboms dėl pasaulinio interneto valdymo reikia paskatos. Rusijos mažyčiam skaitmeninių paslaugų sektoriui būtų naudinga taisyklėmis pagrįsta tarptautinė tvarka. Trumpas galėtų patikrinti, ar Putinui irgi yra neramu dėl Kinijos užmojų dominuoti internete. Derybos dėl skaitmeninių ginklų kontrolės galėtų atnešti naudos abiem pusėms – pavyzdžiui, susitarus dėl nesikišimo politikos priešraketinės gynybos arba ankstyvųjų perspėjimo sistemų srityse.
Kalbantis šia tema Trumpas taip pat galėtų priminti Putinui, kad Rusija kaip silpnesnė valstybė daugiausiai prarastų dėl ginklavimosi lenktynių ir gautų daugiausiai naudos iš atkurtų ginkluotės kontrolės susitarimų. Šie ryšiai per kelerius pastaruosius metus smarkiai susilpnėjo, ir dėl to daugiausiai kaltės tenka Rusijai. Kita vertus, jeigu JAV sugebėdavo kalbėtis apie branduolinį stabilumą su Leonido Brežnevo Kremliumi, tą patį jos gali daryti ir su triukšmingu Putino režimu.
Betarpiškas prioritetas būtų pastangos išvengti konfliktų – užtikrinti kariuomenės ryšių kanalais, kad Rusija ir Vakarai atsitiktinai nepradėtų šaudyti vieni į kitus. Ši strategija stebinančiai gerai veikė Sirijoje. Tokį patį metodą būtų galima pritaikyti Baltijos ir Juodojoje jūrose, kartu su skaidrumu organizuojant karines pratybas – tiek dėl jų dydžio, tiek dėl pobūdžio.
Dar viena naudinga tema būtų kosmoso saugumas. Bendra JAV ir Rusijos darbo grupė, įpareigota nagrinėti galimybes sunaikinti arba sugaudyti palydovus gadinančias kosmines šiukšles būtų puikus trofėjus, kurį būtų galima parsivežti iš šio viršūnių susitikimo.
Kalbant apie reikalus ant žemės, Trumpas galėtų išžvalgyti Putino požiūrį į vis labiau militarizuojamą Arkties regioną. Jis galėtų atkreipti dėmesį, jog trumpalaikis Rusijos pranašumas Tolimojoje Šiaurėje neišsilaikytų, jeigu JAV (ir Kinija) nukreiptų ten dideles investicijas. Taigi, būtų geriau susitarti dėl tam tikrų taisyklių jau dabar negu galynėtis vėliau. Jis taip pat galėtų priminti Putinui, kad Rusijos kišimasis Vakarų Balkanuose yra žalingas ir beprasmis.
Vyšnaite ant torto galėtų tapti Trumpo pareiškimas, kad Jungtinėse Valstijose reikėtų skatinti domėjimąsi Rusijos kultūra, ir pasiūlymas 2020-aisiais surengti visoje Amerikoje vyksiantį metų trukmės meno, baleto, literatūros ir muzikos festivalį. Tai sumaniai neutralizuotų Kremliaus pastangas demonizuoti Vakarus kaip rusofobijos kurstytojus. Be to, tai suteiktų galimybę spausti Putiną atšaukti absurdišką įstatymą dėl „užsienio agentų“, kvailai stabdantį pastangas supažindinti Rusiją su kitų šalių kultūra.
Tokia darbotvarkė neįbaugintų JAV sąjungininkų. Ji netgi gali atnešti kažką gera. Tačiau stebuklų tikėtis nevertėtų.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
