Oficialaus sprendimo laukiama apie vidurvasarį.
Negalima sakyti, kad Suomija kada nors pro pirštus žiūrėjo į gynybą. Jos įžvalgos apie neprognozuojamos kaimynės mąstyseną, pagrįstos intensyviais kontaktais ir itin veiksmingu žvalgybos darbu, yra plačiai žinomos. 2012 metais, kai dauguma Vakarų šalių tebebuvo apimtos strateginio snaudulio, Suomija buvo pirmoji Europos valstybė, įsigijusi grėsmingųjų „AGM-158 JASSM“ – radarams nematomų amerikiečių gamybos raketų „oras–žemė“, kurios galėtų būti paleidžiamos iš toli ir smogti į pačią Rusijos gilumą. Vasarį šalis užsakė 64 amerikietiškus naikintuvus F-35, pažangiausius pasaulyje karinius lėktuvus, pagal 8,4 mlrd. eurų vertės sutartį.
Suomijos oro pajėgos beveik kas savaitę dalyvauja bendrose treniruotėse su Norvegija ir NATO nepriklausančia Švedija. Ji yra sudariusi gynybos sutartį su Jungtinėmis Valstijomis, taip pat priklauso britų vadovaujamoms Jungtinėms ekspedicinėms pajėgoms – grupei, sudarytai it dešimties šiaurinių Europos šalių, turinčių mobilias karines pajėgas ir panašiai vertinančių Rusiją.
Suomija taip pat praktikuoja fizinį ir psichologinį atsparumą, kurio skubiai reikia mokytis NATO šalims. Ji išlaiko dideles degalų, maisto ir vaistų atsargas. Galioja visuotinis šaukimas į kariuomenę vyrams; jie vėliau reguliariai dalyvauja mokymuose – tai yra didžiausių atsargos pajėgų Europoje pagrindas. Jokia kita šalis negalėtų taip greitai mobilizuoti tiek daug atsargos karių. Prestižiniai trijų savaičių kursai sprendimus priimantiems aukšto rango pareigūnams stiprina sanglaudą ir gebėjimus, praverčiančius ištikus krizėms, pradedant gaivalinėmis nelaimėmis, baigiant su nacionaliniu saugumu susijusiomis nepaprastosiomis situacijomis.
Pavyzdinė švietimo sistema moko vaikus pastebėti dezinformaciją beveik iškart, kai jie pramoksta skaityti. Helsinkyje veikiantis tyrimų centras, remiamas 31 ES ir NATO narės, nuo 2017 metų analizavo „hibridines grėsmes“ – Maskvos pinigų, propagandos, teisinių manevrų, kibernetinių atakų ir kitų šunybių kokteilį.
Pačios Suomijos požiūrio į šiuos reikalus puikiausias pavyzdys atsiskleidė 2018-ųjų rugsėjį. Apsaugoti neskraidymo zonos daugiau kaip 400 pareigūnų, įskaitant specialiųjų pajėgų, pakrančių apsaugos ir karo policijos narius, žvalgybos pareigūnus, mokesčių inspektorius ir kitus, dalyvavo 17-oje reidų, susijusių su „Airiston Helmi“ – rusų vadovaujamu pastatų kompleksu šalies pietvakariniame salyne. Per didžiausią saugumo operaciją, kada nors surengtą Suomijoje taikos metu, buvo rasta šifruoto palydovinio ryšio įrangos, dideli kiekiai grynųjų pinigų, taip pat bunkerių, povandeninių įrengimų ir intensyviai naudota sraigtasparnių aikštelė.
Galbūt tai buvo piktadarių irštva, tarsi iš filmų apie Džeimsą Bondą, įsikūrusi arti itin svarbios susisiekimo ir ryšių infrastruktūros? Banditų buveinė? Ar karinės žvalgybos bazė? Niekas neatsakys į šį klausimą, kol vyksta policijos tyrimas, kuris atrodo neturintis pabaigos. Visuomenės šurmulys nebūtų pasitarnavęs jokiam tikslui. Na, o Maskvai pasiųsta privati žinutė buvo aiški ir veiksminga: nerimą keliantys rusų nekilnojamojo turto pirkimai netoli jautrių objektų privalo nedelsiant liautis.
Ši nuostata veikti diskretiškai, bet būti budriems, kyla iš karčios istorinės patirties. Suomija iš Rusijos valdymo ištrūko tik prieš 105 metus, ir dėl to kilo skausmingas pilietinis karas tarp bolševikus palaikiusių „raudonųjų“ ir nacionalistų „baltųjų“. 1939 metais Stalinas pradėjo neišprovokuotą puolimą. Per 105 dienas trukusį Žiemos karą skaičiumi daug mažesnės, bet narsios suomių pajėgos padarė milžiniškų nuostolių prastai vadovaujamiems, neapmokytiems sovietams. Visa tai susišaukia su dabartine Ukrainos kova. Iki pat šių dienų suomiai gedi teritorijų, kurias turėjo perleisti.
Dabartinei iš 30 narių sudarytai NATO pažangios, gerai finansuojamos Suomijos ginkluotosios pajėgos būtų idealios. Tarpusavio sąveika jau dabar užtikrinta. Dalijimasis žvalgybos informacija būtų sklandus. Ir yra dar viena gyvybiškai svarbi saugumo dėlionės detalė. Tarkim (ir tai visai tikėtina), kad svyruojantys švedai pasektų Helsinkio pavyzdžiu. Baltijos jūra tuomet faktiškai taptų NATO ežeru, ir tai smarkiai suvaržytų Rusijos galimybes panaudoti savo karines jūrų ir oro pajėgas prieš Estiją, Latviją ar Lietuvą.
Kremliui drimba įsiūčio putos. Putino liokajus Dmitrijus Medvedevas, dabartinis Nacionalinės saugumo tarybos pirmininko pavaduotojas, grasino, kad Rusijos Kaliningrado eksklave bus dislokuoti branduoliniai ir hipergarsiniai ginklai. Kaip pažymėjo kaimyninės Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, daugelis mano, kad Rusija jau dabar laiko ten branduolines kovines galvutes. Tačiau tai pabrėžia nerimą keliantį įspūdį, jog Kremlius griebiasi branduolinių grasinimų kaskart, vos tik patiria kokių nors nesėkmių.
Rusija turėtų daugiausiai galimybių iškrėsti eibių per laikotarpį iki Suomijos oficialaus įstojimo į NATO, ypač jeigu Švedija nepasektų jos pavyzdžiu arba jeigu kitos Aljanso narės (galbūt įnoringoji Vengrija) imtųsi trukdyti. Tikėtina, kad sprendžiant šiuos klausimus ateinančiomis savaitėmis bus išvaryta nemažai diplomatinių vagų.
Strategiškai svarbią padėtį užimančios Alandų salos taip pat gali sukelti keblumų. Kitose Baltijos jūros salose dabar laikomos karinės įgulos, turinčios užkirsti kelią bet kokiems Rusijos triukams. Tačiau Alandų salos tebėra demilitarizuotos pagal Tautų Sąjungos sutartį, 1921 metais pasirašytą Sovietų Sąjungos. Rusija, laikanti šnipų lizdą (pridengtą konsulato pavadinimu) salų sostinėje Marianhaminoje, gali prieštarauti bet kokiems pakeitimams.
Tačiau bet kokie mėginimai žlugdyti Suomijos judėjimą į NATO tik pabrėžtų šio proceso būtinybę. Geranorių veikėjų 1991 metais sveikinta atgimusi Rusija dabar yra apsupta šalių, geriausiu atveju ja nepasitikinčių, o blogiausiu – ją niekinančių. Ir dėl to Rusijos lyderiai turi kaltinti tik save pačius.
Edward Lucas, Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas
