Žemyninės Kinijos pareigūnai įdėmiai stebi Josepho Wu „lakstymą“, sakė atstovas, pagrasinęs, jog bus imtasi „būtinų priemonių“ prieš tuos, kurie su juo susitiks.
Pagrindinė pamoka kol kas tokia, kad Kinijos šiurkštūs žodžiai nesutampa su veiksmais. Čekijos delegacija pernai rugpjūtį lankėsi Taivane, nepaisydama Pekino režimo draudimo užmegzti politinius ryšius su, jo nuomone, separatistine provincija. Kažko rimto nenutiko.
Diplomatinės ir prekybinės sankcijos, apie kurias garsiai kalbėjo Pekinas, neatbaidė Lietuvos, šiemet sukilusios prieš Kinijos vadovaujamą bendradarbiavimo su Vidurio ir Rytų Europos šalimis bei investicijų formatą 17+1 ir paskelbusios apie planus Vilniuje atidaryti „Taivano biurą“. Tuo metu Seimo parlamentinių ryšių su Taivanu grupės pirmininkas Matas Maldeikis paskelbė planuojantis gruodį vadovauti delegacijai į šią salą.
Lietuva sulaukia palaikymo užėmusi poziciją, kuri iš pradžių atrodė vieniša ir rizikinga. Europos Parlamentas pareikalavo, kad Europos Sąjunga sustiprintų ryšius su Taivanu.
ES užsienio politikos vadovas Josepas Borrellis praėjusią savaitę pareiškė neįprastai griežtų ir aiškių pastabų, pavadinęs Taivaną „panašiai mąstančiu partneriu“, o žemyninę Kiniją – „sistemine varžove“. Jis išreiškė solidarumą su Lietuva.
Tą patį padarė ir Europos Komisijos vicepirmininkė Margrethe Vestager. Jungtinės Valstijos nori, kad Taivanas „prasmingai“ dalyvautų Jungtinių Tautų organizacijose, tokiose kaip Pasaulio sveikatos organizacija, ir derybose dėl klimato kaitos.
Tačiau lengva kalbėti. Amerikiečių bandymuose atremti žemyninės Kinijos įtakos operacijas Europoje žioji milijardo dolerių skylė. Būtent tiek 2019 metų vasarį Miuncheno Saugumo Taryboje Trijų jūrų iniciatyvai (3SI) pažadėjo tuometinis valstybės sekretorius Mike'as Pompeo. Ši iniciatyva yra puikus bandymas sustiprinti ryšį tarp Adrijos, Baltijos ir Juodosios jūros šalių – maždaug toje pačioje teritorijoje, kurią apima Pekino vadovaujama 17+1.
Amerikos ir Europos geopolitinės paramos ir finansinės galios derinys turėtų būti nenugalimas. O 3SI šalys daro pažangą: praėjusią savaitę įvykęs „auksinis suvirinimas“ pažymėjo beveik užbaigtus darbus ties nauja dujų jungtimi tarp Baltijos šalių ir Lenkijos. Jūrinė elektros jungtis tarp Lietuvos ir Lenkijos bus baigta tiesti 2025 metais.
Tačiau 3SI trūksta galios ir veržlumo, ypač dėl to, kad JAV neįvykdė savo pažado. „Mes nematėme nė cento“, – sakė vienas regiono aukšto rango pareigūnas. 1 mlrd. JAV dolerių dotacija pasirodė esanti 300 mln. dolerių paskola. Ir net dėl šios sumos kyla teisinių kliūčių prieš išmokant pinigus.
Klausiami apie tai Amerikos pareigūnai reaguoja irzliai. O kinai krizena. 3SI nesugebėjimas įgauti pagreičio suteikia jų projektui erdvės atsikvėpti. Kol kas tik Lietuva formaliai pasitraukė iš 17+1. Estija sako sumažinsianti savo dalyvavimą „iki minimumo“. Latvija teigia, kad pirmenybę teikia 27+1 formatui, apimančiam visas ES šalis. Atrodė, kad Rumunija irgi svarsto galimybę pasitraukti, bet dabar susvyravo.
Tai yra praleista galimybė. Simbolinio dalyko – tvirtesnių ryšių su Taivanu – derinimas su praktiniu – 3SI stiprinimu – būtų tikrai veiksmingas būdas. Jis parodytų, kad Pekino režimas iš tikrųjų negali nurodinėti kitoms šalims, ką daryti. Tai paskatintų kitus sprendimus priimančius asmenis parodyti stuburą ir griežčiau reaguoti į engimą. Izoliacionistai Jungtinėse Valstijose suprastų, kad aljansai yra svarbūs: Europos šalys gali padėti didžiojoje kovoje – sulaikyti žemyninę Kiniją ir konkuruoti su ja.
Tad ko laukia administracija?
Edwardas Lucasas, Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas
