Tiesą pasakius, Jungtinės Valstijos ne visiškai buvo dingusios. Dabar Europoje yra daugiau JAV karių nei prieš ketverius metus, kai ponas Bidenas buvo viceprezidentas. Be to, jie daugiau daro. JAV ne visiškai pasitraukė ir iš pasaulinės arenos Azijoje: šalis stovi pavėluoto spaudimo prieš Kinijos agresyvias taktikas priešakyje.
Daug tikslesnė žinutė būtų buvusi, kad baigėsi „Pirmiausia – Amerika“ era su (pašaliečiams) liūdnomis jos konotacijomis. Sąjungininkai bus vertinami, o ne smerkiami kaip aplaidūs išlaikytiniai. Tai – sveikintina.
Tačiau D. Trumpo prezidentavimo metu politinis klimatas pasikeitė. Kinija yra didesnė ir stipresnė. Pranašavusieji artėjančią Vladimiro Putino režimo pabaigą vis dar laukia.
Svarbiausia, kad Europa yra silpnesnė – iš dalies dėl „Brexito“ ir iš dalies dėl to, kad pandemija išryškino jos trūkumus.
Teoriškai įmanoma įsivaizduoti puikią koaliciją, kuriai vadovautų JAV ir kuriai priklausytų Europos, Rytų Azijos demokratijos ir Indija, taip pat Australija, Kanada ir kitos ištikimos draugės. To verta siekti. Tačiau baugina praktiniai sunkumai.
Tiesa, yra Britanija: Borisas Johnsonas Miuncheno saugumo konferencijoje buvo puikios formos. Australija ir Kanada pasiryžusios pasipriešinti Kinijai. Taip pat ir Japonija. Indija daro didelę įtaką, bet kyla vis daugiau klausimų dėl jos demokratijos. Tačiau Europoje JAV susiduria su tuo, kas sporto pasaulyje vadinama „trumpu suoleliu“ – komanda, kuriai stinga talentų.
Europos Sąjunga (ir tokie jos aistringi šalininkai kaip Emmanuelis Macronas) daug kalba apie gynybą, strateginę autonomiją ir geopolitiką. Tačiau ES narės nenori leisti didelių pinigų šiais tikslais. Europos saugumas lieka užduotimi JAV, už kurią jos sulaukia pernelyg mažai padėkos. Nesmagu buvo stebėti kaip Miuncheno konferencijoje kalba ES institucijų – Europos Komisijos ir ES Tarybos – atstovai.
Nei Prancūzijos prezidentas E. Macronas, nei Vokietijos kanclerė Angela Merkel deramai nesureagavo į J. Bideno kilnų ir ryžtingą pareiškimą. Artimiausiu metu tai nepasikeis. Vokietija likusią metų dalį bus išėjusi iš rikiuotės: iš pradžių dėl rinkimų, o tada – dėl derybų formuojant valdančiąją koaliciniją. Tuo metu E. Macrono 2022-aisiais laukia sunki kova dėl perrinkimo.
Liūdnas sutapimas, kad Europos viduriniosios gretos – tokios šalys kaip Belgija, Čekija, Ispanija, Italija, Lenkija, Nyderlandai, Rumunija, Švedija ir Vengrija – atsidūrusios silpnų koalicijų, išsiblaškiusių arba ekscentriškų vyriausybių rankose. Jei norite valstybės, turinčios ryžtingus, vieningus lyderius, trokštančios vaidmens pasaulio reikaluose, sąraše turite susirasti Estiją ir Lietuvą.
Vienas čia slypintis pavojus – kad išseks J. Bideno administracijos kantrybė. Tačiau tai menkai tikėtina. Europa – pernelyg didelė, turtinga ir per daug pažeidžiama, kad ją būtų galima ignoruoti. Labiau tikėtinas padrikas požiūris – koalicijų kūrimas iš tam pasiruošusių, pajėgių ir grėsmę suprantančių šalių. JAV diplomatams bus ką veikti.
Gera žinia – kad senųjų patogių susitarimų laikai, kai didžiosios „senosios Europos“ valstybės kurpė sutartis su JAV lipdamos per mažesniųjų galvas, jau baigėsi. Tokioms valstybėms kaip Ukraina ir Baltijos šalys bus nesunku pritraukti Vašingtono dėmesį. To paties gali tikėtis ir atskiri politikai, norintys kažką pakeisti, pavyzdžiui, Slovakijos prezidentė Zuzana Čaputova, kuri anksčiau šį mėnesį ryžtingai laikėsi atokiai nuo Kinijos viršūnių susitikimo „17+1“, arba Čekijos Senato pirmininkas Milošas Vystrčilas, rugpjūtį vadovavęs tabu laužančios delegacijos vizitui į Taivaną.
Taigi, galite pakeisti pasaulį – ar bent jau sužibėti kitų metų Miuncheno saugumo konferencijoje.
E.Lucasas, Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
