Skaitmeninis amžius pakeitė mūsų gyvenimą ir darbą; jis taip pat keičia mūsų karybą, pažymi generolas seras Richardas Barronsas, anksčiau vadovavęs struktūrai, dabar žinomai kaip Strateginis štabas.
Pirmiausia reikia pasakyti, kad krašto gynyba, nerūpestingai apleista pastaruosius 30 metų, vėl yra pažeidžiama sritis. Jeigu kiltų konfliktas su Rusija ar Kinija, galėtų būti smogta Britanijos kariniams, politiniams arba infrastruktūros taikiniams – pavyzdžiui, iš už 3 000 kilometrų paleidus salvę sparnuotųjų raketų, pajėgių pataikyti dviejų metrų tikslumu.
„Investavome į nuostabius pajėgumus, skirtus apginti lėktuvnešį, bet visiškai nusmukdėme savo gebėjimą apsaugoti JK teritoriją“, – sako R. Barronsas.
Karyba kinta ir kitais atžvilgiais. Azerbaidžanas naudojo dronus, kad įveiktų Armėniją – ir tai yra užuomina apie ateitį. Kita tokia užuomina – prieš Indijos karius Himalajuose Kinijos panaudoti kūną svilinantys nukreipiamos energijos ginklai. Autonominės, bepilotės sistemos darosi vis pigesnės ir veiksmingesnės – juk robotai pensijų nereikalauja. Brangūs tankai ir lėktuvnešiai yra lengvai pastebimi ir pažeidžiami.
Dar svarbiau, kad valstybių konfliktai nebūtinai susiję su sprogmenimis. Užpuolikas gali siekti palaužti politinę valią informacija, pinigais ir kibernetinėmis atakomis. 2018 metais parengta Britanijos „jungtinė doktrina“ teisingai pabrėžė šios naujo pobūdžio karybos svarbą, kai riba tarp civilinės ir karinės, viešos ir privačios, vyriausybinės ir nevyriausybinės veiklos tampa vis nereikšmingesnė. Vis dėlto planuojant gynybą, puolimą, atsparumą ir atgrasymą praktinių pokyčių mums vis dar smarkiai stinga.
Kai kurių atsakymų turėtų būti pateikta planuojamoje, bet atidėtoje „Integruotoje apžvalgoje“, kurią rašo gynybos reikalų ekspertas Johnas Bew, dirbantis Londone įsikūrusiame Karaliaus koledže. Naujasis sprendimas skirti daugiau lėšų pajėgumams veikti pasaulio mastu galbūt siunčia žinią apie šio dokumento turinį.
Mes įsitraukėm į didelius lošimus iš savo ateities. Vienas jų – prielaida, kad sąjungininkai Europoje nuveiks daugiau. Galvojama, kad Britanijai, modernizuojančiai savo išskirtinius aviacijos, laivyno, kibernetinius ir kosmoso pajėgumus, turėtų „atsilyginti“ mažiau pažangios NATO sąjungininkės – Prancūzija, Vokietija ir Lenkija – prisiimdamos didesnę atsakomybę už Europos teritorinę gynybą, sako vienas gynybos šaltinis.
Tačiau ar jos taip elgsis? Švedija sparčiai didina savo karines išlaidas. Vis dėlto Britanija yra „vienintelė reikšminga NATO sąjungininkė“, sako vienas šio regiono dimisijos generolas. Mūsų priešakinių pajėgų kontingentas Estijoje daug reikšmingesnis negu kanadiečių karių buvimas Latvijoje arba vokiečių – Lietuvoje. Atsižvelgiant į Rusijos konvencines pajėgas, nepatikimi Vakarų šalių planai dėl Baltijos regiono saugumo reikalauja daugiau, o ne mažiau pajėgumų, pavyzdžiui, oro erdvės gynybos srityje.
Kaip bebūtų, didžiojoje Europos dalyje ryžtas rizikuoti ir aukotis yra ribotas. Pandemija nubraukė ES planus didinti gynybos finansavimą. Kalbos apie „Europos kariuomenę“ atrodo skambios simboliškai, žada didesnę biurokratiją ir funkcijų dubliavimą, bet tai veikiausiai nebūtų veiksminga faktinės gynybos požiūriu.
Daug spragų iš tikrųjų užkamšo Jungtinės Valstijos, bet kliautis jomis yra kitas didelis lošimas. Būti saugumo skydu didelei, turtingai ir nedėkingai Europai – Amerikos rinkėjams sunkiai įperšama idėja. Tuo naudojosi Donaldas Trumpas. Tiesa, nepaisant jo plačiai viešintos paniekos NATO, JAV karinis dalyvavimas Europoje jam prezidentaujant iš tikrųjų padidėjo, o Joe Bidenas yra uolus atlantizmo politikos šalinininkas. Vis dėlto prioritetas yra Kinija.
Tai veda prie trečio didelio lošimo. JAV vadovaujamas D-10 – pagrindinių pasaulio demokratijų dešimtukas, turintis stabdyti Kiniją – galėtų tapti priimtinu pagrindu Britanijos pasaulinėms gynybos pastangoms. Kabinėjimasis prie Australijos, triukai Pietų Kinijos jūroje ir teritorijų grobimas Himalajuose sulauktų betarpiško ir vieningo atsako, prie kurio mes, kaip pajėgiausia ir artimiausia JAV sąjungininkė, galėtume naudingai prisidėti. Tačiau tokios struktūros dar nėra sukurtos. Didėjant Kinijos galiai, laiko imtis veiksmingų atsakomųjų priemonių lieka vis mažiau.
Daugeliu atžvilgių Britanijos žingsnis yra sveikintinas. Papildomos lėšos siunčia signalą, kad baigiasi paralyžiuojančio neryžtingumo ir taupymo laikai, lėmę nervus tampantį neapibrėžtumą mūsų ginkluotosioms pajėgoms. Šis sprendimas įtvirtina Britanijos, kaip didžiausios karinės galybės Europoje, statusą. Tai švelnina JAV nuogąstavimus dėl mūsų blėstančios įtakos. Tai leidžia imtis protingai planuoti naujos technikos pirkimus.
Papildomos išlaidos gynybai taip pat pagrįstos politiškai. Tai patiks torių įstatymų leidėjams, partijos nariams ir rinkėjams. Šis planas skatins darbo vietų kūrimą, be kita ko, ir Škotijoje. Tai paremia premjero perdėm optimistinę, pakilią viziją apie Britanijos ateitį pasaulinėje arenoje po „Brexito“ ir pandemijos.
Vis dėlto daug sunkių klausimų lieka neatsakyti. Papildomos lėšos leis išvengti plačių karpymų, kurie priešingu atveju būtų būtini. Vis tik siekiant sukurti naujus pajėgumus teks atsisakyti senųjų. Mažai karių turinčios, bet branginamų tradicijų turtingos sausumos pajėgos, regis, privalės sumokėti už daug metų atidėliotus, prastai įgyvendintus ir blogus sprendimus.
Priešakyje laukia daug bauginamai sunkaus darbo, pasirinkimų ir išlaidų. Dosnus vyriausybės mostas atveria galimybių daug šviesesnei ateičiai, jau nuo 4-ojo dešimtmečio vidurio pagerinsiančiai mūsų saugumą, įtaką (ir, jeigu viską tinkamai atliksime, technologijų eksportą). Tačiau, kaip pažymi Justinas Bronkas iš strateginių tyrimų centro RUSI, iki tol dar daug ko gali nutikti. Prieš sugrodami „Valdyk, Britanija“, savo neoficialų valstybinį himną, privalome iškęsti dar šiek tiek gynybos parodijos, panašios į Gilberto ir Sullivano komišką operą „Jos Didenybės laivas „Prijuostė“.
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
