Kaip vertinti Ingridos Šimonytės pateiktus kandidatus į ministrus, kalbėjome su politologe Rima Urbonaite.
Ingrida Šimonytė prezidentui pateikė ministrų kandidatų sąrašą. Kaip manote, ar visi jie bus patvirtinti?
Būtų keista, jei visi taip būtų palaiminti, nes prezidentas tada rizikuoja sulaukti daug komentarų arba pastebėjimų, kad štai ėmė ir lengva ranka juos palaimino, ir nebuvo taip, kad bandė įsikišti į tą formavimo procesą.
Nors galbūt jau buvo koks nors derinimas, labai sunku pasakyti, bet iš šono žiūrint, nežinant kažkokių užkulisių, tada atrodys, kad prezidentas visiškai nesikišo į Vyriausybės formavimą, ir bus klaustukas: kaip čia taip galėjo nutikti? Tai, manau, gali būti dėl kai kurių kandidatūrų šiokių tokių komplikacijų ir galbūt prezidento žodis gali būti dar kritiškesnis.
O kurie galbūt kandidatai atrodo silpnesni, kurie galėtų visgi nepraeiti to palaiminimo?
Čia turbūt kartais gali būti net ne silpnumo klausimas. Pavyzdžiui, dėl užsienio reikalų ministro arba krašto apsaugos kandidatūrų, kurios prezidentui turėtų būti aktualiausios, čia jam laisvės yra labai mažai.
Turbūt pasakyti, kad jam netinka didžiausios frakcijos lyderis ir partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis, tai toks demaršas jau būtų sutiktas labai priešiškai. Ir čia prezidentas laisvės neturi daug.
Pavyzdžiui, įdomiau yra su gerą autoritetą visuomenėje turinčiu ponu Dulkiu, kuris yra pateiktas dabar turbūt į aktualiausią ministeriją – Sveikatos apsaugos. Bet tai yra prezidento jau vieną kartą kritikos sulaukęs asmuo.
Tad kokios mes reakcijos galime laukti?
Taip, dėl to, kad nepatvirtino į Valstybės kontrolės institucijos vadovo antros kandencijos pareigas, tada mes matome, kad prezidentas yra lyg ir tokiuose spąstuose. Jeigu palaimina, mes tada klausiam: jums ten netiko, o čia tinka, tai kodėl?
Aišku, Ingrida Šimonytė jau bandė šiek tiek sufleruoti tarsi Prezidentūrai tuos atsakymus, kad situacijos yra kitokios, bet iš kitos pusės – jeigu atmeta, tai vėl: o kodėl?
Kai prezidentas jo neskyrė, tai buvo daug kritikos, kad mums trūksta argumentų, kodėl jo neskiria antrajai kadencijai. Tai šioje vietoje prezidentui bet koks sprendimas būtų komplikuotas ir reikalaus papildomų paaiškinimų. Aišku, yra ir mažiau patirties turintys kandidatai.
Kas yra tie „ silpnesni“?
Na, aš manau, kad keli Laisvės partijos kandidatai yra mažiau. Ta pati Dobrovolska į teisingumo ministrus ir susisiekimo portfelis.
Žinoma, ta pati Aušrinė Armonaitė turi tas stipresnes pozicijas. Nežinau net, kaip įvertins pono Kairio, liberalo kandidatūrą į Kultūros ministrus.
Kitaip tariant, čia dar gali būti šiokių tokių kliūčių. Ir, beje, nežinau, kaip įvertins ponios Šiugždienės kandidatūrą į Švietimo ministrus. Konservatorių partijos vadovybės užnugarį ji tikrai turi, bet kaip prezidentas įvertins? Čia, skirtingai nuo Dulkio, ponia Šniugždienė dar neturi tokios platesnės, sakykim, paramos, nėra galbūt labai gerai žinoma.
Aplinkiniai klausia: o kaip bus su finansų ministre? Ponios Skaistės kandidatūrą mes irgi girdime, bet realių darbų nematome. Nors išsilavinimas puikus, bet patirties nėra. Tai ar išties pajėgs toks žmogus vadovauti visiem sšalies finansams?
Aš manau, kad mes turime finansų ministrę ir prejmjerę viename asmenyje.
Tai gal tada čia ir atsakymas, kad nereikia stipraus finansų ministro?
Ji nėra tokia silpna, bet vis dėlto Ingridos Šimonytės žodis bus labai svarbus, nes ji turi tikrai daugiau patirties finansų ministrės pozicijoje, negu pateikta kandidatė. Nesakau, kad ji bus tik Ingridos Šimonytės patarėja. Na, gal vis dėlto bus labiau patariantis žmogus, bet aš visada sakiau: premjerui finansų ministras yra jo dešinioji ranka.
Prisiminkime premjerą Brazauską ir mūsų buvusią prezidentę Dalią Grybauskaitę, kuri sakydavo: ne, to nebus. Ir tekdavo premjerui nusileist ir ieškot kažkokio kompromiso?
Mes dabar jau matėme šiek tiek finansų ministrą aštresnį, pavyzdžiui, dėl kai kurių Sauliaus Skvernelio visai palaikomų iniciatyvų. Bet atkreipsiu dėmesį visgi į tai, kad tai yra pinigų paskirstymas ir tai yra labai svarbu.
Premjero ir finansų ministro geras tandemas tikrai nėra šiaip sau kažkoks nereikšmingas dalykas nereikšmingas. Jis yra svarbus. Ir aš manau, kad Ingrida Šimonytė išties ieškojo žmogaus, kuriuo pirmiausia galėtų pasitikėti ir kuris netgi galėtų būti jos ta dešinioji ranka.
