Šie klausimai gali pasirodyti sudėtingi – ypač tiems, kurie Šaltojo karo metais agitavo už pavergtųjų tautų teises.
Patogiausias būdas atsakyti į šiuos klausimus yra pasižiūrėti į moralinį bei istorinį kontekstą. 1989–1991 metais komunistinė totalitarinė valdžia ir Kremliaus kolonializmas buvo palikęs tokį nuodingą pėdsaką, kad šalys rinkosi sau patogiausius kelius į laisvę, ir pasaulis buvo tuo sužavėtas. Pralaimėjusiųjų verksmai, pavyzdžiui, Estijoje bei Latvijoje įstrigusių sovietmečio migrantų teisės, atsidūrė antrame plane. Imperijų skilimas yra keblus dalykas, bet svarbiausi turi būti nukentėjusiųjų interesai. Kaltinimai dėl iškilusių keblumų turėtų būti kreipiami kitur, pirmiausia – imperialistams.
Taip pat kyla klausimas dėl centrinės valdžios elgesio su periferija. Belgradas daugybę metų žiauriai elgėsi su Kosovu, o Ukraina dosniai suteikė Krymui autonomiją. 1998–1999 metais šimtai tūkstančių kosoviečių buvo priversti bėgti, kad išsigelbėtų nuo Slobodano Miloševičiaus režimo. Tuo tarpu rusai Kryme turėjo netgi daugiau politinių ir teisinių laisvių nei jų tautiečiai Rusijoje.
Tikroji žmogaus teisių problema buvo Krymo totorių patiriama priespauda; dabar jų padėtis – dar prastesnė.
Pagal tokį vertinimą dabartis yra svarbesnė už praeitį. Iš gyvosios atminties išblėsusios istorinės neteisybės kelia liūdesį, tačiau dabar gyvenančiųjų teisės tai nusveria.
Tautos, siekiančios pasinaudoti apsisprendimo teise demokratiškoje ir teisinėje valstybėje, galbūt nori vartoti tokią pat romantinę retoriką kaip išsivaduoti bandančios tautos, bet iš tikrųjų tokios teisės jos neturi. Kad ir kaip besiskųstų, Katalonija nėra „okupuota“ Ispanijos – kitaip negu Estija, Latvija ir Lietuva, kurios buvo okupuotos Sovietų Sąjungos. Škotijos nėra prispaudusi Anglija; ji yra globojama ir kartais ignoruojama, bet tai tik kelia susierzinimą.
Vis dėlto centrinės vyriausybės neturi visiškos laisvės taikyti bet kokią joms tinkančią valdymo formą. Gryna teisinė pozicija greičiausiai bus sutikta neigiamai, ypač jei ją įgyvendinti bus bandoma jėga. Atrodo, kad Ispanijos vyriausybė šito nesuvokia.
Tačiau į tautų atsiskyrimo klausimus reikia pažiūrėti apgalvotai ir neskubotai. Pirmiausia svarbu apibūdinti demos (valstybės visuomenę), kuri, tiesiogiai ar netiesiogiai, yra sprendimus priimantis subjektas. Tai gali būti ir suinteresuotas regionas, ir, pavyzdžiui, nacionalinis parlamentas. Svarbios ir teisinės gairės: jei egzistuoja konstitucija, jos turėtų būti laikomasi, o ne nepaisoma. Jei ją reikia pakeisti, kad būtų išspręstas tautos apsisprendimo klausimas, pokyčių iniciatoriai turėtų turėti labai įtikinamų argumentų, kad sulauktų jiems reikalingos paramos.
Klausimai, susiję su tautų apsisprendimu yra sudėtingi, taigi referendumai nebūtinai visais atvejaus yra vertingi. Jie priešina, nors tikrasis tikslas turėtų būti kompromisas. Galbūt plebiscitai atsako į vieną klausimą, bet iškelia daug kitų.
Be to, ne visada egzistuoja tik vienas pasirinkimas iš dviejų – visiška nepriklausomybė arba status quo. Daugelį kalbinių, kultūrinių ar religinių skirtumų galima palengvinti autonomija, jei laikomasi liberalios, demokratinės politinės tvarkos.
Galiausiai, užsienio šalių įsikišimas nėra naudingas. Jei vietinis separatistinis judėjimas turi atvirą arba slaptą paramą iš išorės, tai pradeda atrodyti kaip grėsmė nacionaliniam saugumui, o ne autentiška regioninio identiteto išraiška. Ir jeigu ta išorinė jėga – Kremlius, tuomet pavojaus varpai turėtų skambėti kurtinamai garsiai.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
