Pinigai nuvertėję 5 kartus labiau, nei rodo oficialioji statistika. Tai konstatuoja nepriklausomas analitikas, Lietuvos banko statistikos padalinio ilgametis vadovas Vladas Trukšinas. Anot jo, procesas visu tempu vystosi blogyn. Kodėl?
Litas varomas iš Lietuvos, o bankų klientai verčiami skolintis ir paskolas atidavinėti eurais, nors logiška yra skolintis tais pinigais, kuriais uždirbi. Tačiau bankams taip parankiau. Jie uždirba ne tik iš vienų didžiausių Europoje palūkanų eurais, bet ir iš valiutos keitimo. Skandinavijos bankai, Lietuvoje pragaišinę per 40 mln. savo būsimųjų pensininkų pinigų, tikrai neverks dėl mūsų ekonomikai daromų žaizdų. Jiems reikia kuo greičiau gelbėti saviškių pinigus. Gelbėti prievartaujant savo klientus Lietuvoje.
"Kai palūkanos eurais kilo, "Swedbank" vadybininkė man patarė palūkanas užfiksuoti. Dabar prašau jas atsieti, bet bankas reikalauja sumokėti baudą, kuri, mano skaičiavimais, sieks 35 tūkst. litų", - "Paskutinės instancijos" pašnekovė Aušra apie savo ir banko santykius pasakoja siaubo istoriją. Dviejų valstybės tarnautojų šeima (du suaugusieji ir du mažamečiai vaikai) pasiskolino būstui. Per 6000 litų uždirbanti šeima dabar kas mėnesį bankui atiduoda 4600 litų, iš jų tik 600 litų yra paskolos dalis. 4000 litų - fiksuotos palūkanos.
Jeigu bankas leistų atsieti palūkanas, jos pagal dabartinį palūkanų lygį sumažėtų 2000 litų per mėnesį. Tačiau bankas neleidžia. Švedijos bankams reikia pinigų, kad bent iš dalies padengtų savo pagrindinių bankų Baltijos šalyse patiriamus nuostolius. Įkliuvo? O taip!
Trumpai - istorija tokia. Lietuva dar tik derėjosi dėl stojimo į Europos Sąjungą (ES), kai Skandinavijos bankai nusprendė užimti Baltijos šalių rinkas. Europa jau pasidalyta, o čia - naujokai, kuriems ES jau netrukus duos milijardinę paramą. Pirmiausia iš valstybės nuperkamas Taupomasis bankas. Paskui Julius Niedvaras su kompanija, nors kapitalo koncentracija ir akivaizdi, sugeba įtikinti Algirdo Brazausko Vyriausybę ir parduoda tiems patiems skandinavams Vilniaus banką.
"Bankai trynė rankas. Europos pinigams paimti reikia pridėti savų pinigų, bet mūsų ėmėjai dažniausiai savų pinigų neturi. Jiems reikia skolintis", - anot V.Trukšino, per penkerius metus į Lietuvą įvairiomis valiutomis buvo įvežta apie 100 mln. litų. Dominavo euras.
"Kiek reikėjo, tiek atvežė", - burbteli kitas žmogus, kuris turėjo prižiūrėti procesą ir saugoti litą - Lietuvos banko vadovas Reinoldijus Šarkinas. "Net pensininkas A.Brazauskas neištvėrė. Parbėgo vadovauti Vyriausybei. Kaip jūs be manęs?" - ironizuoja V.Trukšinas. Tačiau "Lietuva išbandymo dideliais pinigais neišlaikė", - konstatuoja jis.
Didžioji dalis tų pinigų buvo nukreipta ne ekonomikos galiai kurti, bet pravalgyti. Valstybė pati plovė tuos pinigus statydama niekam dabar jau nebereikalingas universalias arenas. Druskininkuose savivaldybės vandens parkas kainavo bemaž dvigubai brangiau nei privatus Vilniuje. Už Europos pinigus valdininkija statėsi "kaimo turizmus" ir tiesė į juos kelius. Tačiau didžioji afera buvo Gedimino Kirkilo Vyriausybės paskelbta būsto rėmimo programa.
"Mus dabar išlaiko tėvai, jie mums viską perka, mus maitina, nes 600 litų, kurie lieka sumokėjus įmoką bankui, keturiems žmonėms maistui neužtenka," - pasakoja Aušra ir teigia, jog banke jiems aiškina, kad nuo tų 2000 litų perteklinių (viršijančių dabartines rinkos kainas) palūkanų neatleis, nes "jūsų atlyginimai dar per mažai sumažėjo. Nebent kuris nors netektumėte darbo".
Aušros istorija peni versiją, kad bankas sąmoningai stumia savo klientą prie bankroto. Ko jis pasieks? Gaus Aušros turtą, parduos pigiau, nei ji pirko. Aušra su vyru ir dviem mažamečiais vaikais bus benamė, t. y., persikraustys pas tėvus, bet visą likusį gyvenimą mokės bankui skirtumą tarp jos būsto pardavimo kainos ir paskolos.
Kazys Starkevičius, Žemės ūkio ministras, rodo autostrados Vilnius- Kaunas žemėlapį. Daugybė žemės ūkio paskirties žemės priklauso SEB banko ir "Swedbank" lizingo bendrovėms. Ministras neatmeta minties, kad bankai sąmoningai kreditavo rizikingus tokios žemės pirkimo sandorius. O kai jų klientai, spekuliantai, nesugebėjo įveikti tautinės biurokratijos ir pakeisti žemės paskirties, perėmė jų turtą.
"Gali būti ir taip. Bankas, sulaukęs 2011 metų, parduos tam, kuris daugiau sumokės", - sakė ministras ir priminė, kad nuo 2011-ųjų užsieniečiai galės patys, o ne per tarpininkus, kaip dabar, pirkti Lietuvoje žemę. Žinant, kad Europa po krizės atsigaus anksčiau, galima manyti, kad ir smarkiai atpigintas Aušros butas netrukus gali rasti pirkėją.
Kirkilo finansinė piramidė
Jie (G.Kirkilas, R.Šarkinas, Zigmantas Balčytis, buvęs finansų ministras, Birutė Vėsaitė, Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkė, Jonas Lionginas - Finansų ir biudžeto komitetas ir t.t.) nesugalvojo nieko naujo. Taip jau buvo 1992-1996 metais, kai klestėjo, o paskui žlugo EBSW ir kiti politikų globojami banditiniai dariniai, kai susikūrė, o paskui per kelias savaites žlugo 17 bankų ir tūkstančiai žmonių liko be savo santaupų. Kartu buvo sužlugdyta gausybė įmonių, kurias privatizavusi Gintaro Petriko gauja ateidavo ir pirmiausia ištuštindavo kasą bei sąskaitas. O antra, sulaukusi bankroto, parduodavo nekilnojamąjį turtą. Kur dingo milžiniškas turtas, niekas nesurado. Tiksliau - neieško. Šiemet G.Petrikui už jo nusikaltimus davė trejus metus. Analogiškas aferistas JAV ką tik pasiųstas į kalėjimą mirti (iki gyvos galvos).
Teisėsaugos švelnumas G.Petrikui garantuoja jo tylėjimą, nes pinigai niekur nedingsta. Jie išplaukia iš vienų kišenių ir perplaukia į kitas. Apskaičiavus po EBSW žlugimo prasidėjusį stebuklingą su politikais susijusių asmenų praturtėjimą, galima spėti, kieno naudai dabar "dirba" naivių ir, pripažinkime, godžių bei neprotingų tautiečių pinigai.
Dabar tas pats nutiko jų vaikams, jaunajai Lietuvos kartai, kuri buvo sugundyta lengvai prieinamais, bet neuždirbtais pinigais, todėl turės sumokėti už pasekmes. Jei ne jie, tie, kurie skolinosi ir pirko savo šeimoms šiuolaikines "chruščiovkes" už Europos didmiesčių apartamentų kainas, esą, nebūtų ir dabartinės krizės. "Kas vertė skolintis?" - pritaria tokiai krizės koncepcijai R.Šarkinas.
J.Niedvaras, tas, kuris pirmasis uždirbo iš skandinaviško kapitalo koncentracijos Lietuvoje, žengia dar toliau. Valdžios parama būsto programoms buvusi nepakankama. "Ne visi spėjo pasinaudoti", - sako eksbankininkas, kuris šiuo metu statosi jau antrą dvarą prie Vilniaus.
Statosi menkai paisydamas kaimynų. "Viskas suderinta", - atšauna J.Niedvaras į visus priekaištus.
"Reikėjo šaukti: "Vyrai, blogai bus...", bet juk tuomet Lietuvos banko valdyboje buvo ponas Vilkelis, iš Komercinių bankų asociacijos, Adakras Šeštakauskas - statybininkų lobistas, Rūta Vainienė - Laisvosios rinkos institutas. Ji galėjo šaukt, kad rinka iškraipoma, bet...", - vardija tikruosius talkininkus V.Trukšinas.
Tik kas jiems? R.Vainienės kolega liberalas Gintaras Steponavičius dabar per tuos pačius bankus ypač brangiai parduoda vakarykščiams moksleiviams abejotinos vertės lietuvišką aukštąjį mokslą.
Lyginant tą, EBSW laikų situaciją, su dabartine, matyti tik vienas skirtumas. Vyriausybė, beje, tų pačių "socialdemokratų", EBSW laikais nedrįso agituoti žmonių dalyvauti "žaidime". Nuo Baltijos kelio sugrįžusią tautą "paėmė" kaip Pinokį su jo sidabriniu, iš kurio esą išaugs pinigų medis.
2003 metais buvo kitaip. Kai buvo paskelbta, kad valstybė rems tautiečių apsirūpinimą būstais, valdžia buvo tarp agitatorių. Juk visas pasaulis gyvena skolon! Skolinkitės ir pirkite butus, nes rytoj jie bus brangesni!
Nekilnojamasis turtas buvo nuosekliai ir sąmoningai branginamas. Bankai juk kreditavo ne tik pirkėjus, bet ir pardavėjus - "nekilnojamojo turto vystytojus". Iš pradžių į naująją finansų piramidę buvo įtraukiami vadinamieji vidutiniokai. Paskui užsimerkė, ir ėmė dalyti vos pirmą darbą gavusiam jaunimui ir netgi jų tėveliams, sparčiai artėjantiems prie pensijos. Jie užiminėjo rinką. Mes tai vadiname konkurencija. Jeigu vienas bankas išbrokuoja klientą - jis mums netinkamas, negražus, tai jį pasiima kitas", - aiškina Gitanas Nausėda, SEB banko analitikas, kuris kalbamuoju metu dar ėjo ir Valdo Adamkaus patarėjo pareigas. Ar kas nors girdėjo, kad prezidentas būtų įspėjęs tautiečius nepasiduoti psichozei ir nesusigundyti lengvai gaunamais neuždirbtais pinigais?
G.Nausėda nemano, kad jo darbas skandinaviškame banke ir prezidentūroje sukėlė interesų konfliktą. Jis asmeniškai įspėjęs žmones būti atsargius, nors pats kaip tik tuomet skandalingai pagarsėjo pasistatydamas ekstravagantišką būstą - stiklinį kubą - Pavilnio regioniniame parke, prie pat Neries atodangos. G.Nausėdos kaimynė ponia Ana sako ilgai negalėjusi priprasti prie bankininko architektūros. Ji pasakoja, kad jos prosenelis visada vaikus mokė: "Tik neturėkite reikalų su bankais." Ji ir neturi, bet turi jos dukra. Deja... "Patys skambinėjo, įkalbinėjo pirkti..." - atsidūsta moteris.
J.Niedvaras ir G.Nausėda mums patvirtino: taip, bankų tarnautojų premijos priklausė nuo to, kiek paskolų jie išdalydavo.
Dabar tie, kurie lengvai dalijo, turi užduotį ištraukti tuos 40 mlrd., užkastų į nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, šalyje, kurios nacionalinis produktas kris beveik ketvirtadaliu. T. y., krašte, kuris moka išleisti pinigus, bet nesugeba jų įdarbinti.
"Mes eisim į teismą", - sako Aušra, kuri yra teisininkė ir neketina nusileisti savavaliaujantiems bankininkams. Tokių kaip ji - dešimtys tūkstančių, ir bankininkai šantažuoja politikus nestoti savo piliečių ir jų pinigų - lito - pusėn. Eurai turi būti brangūs, o litai, kuriais uždirba bankų įkaitai - kuo pigesni.
Įkaitai - piliečiai ir litas
V.Trukšinas stebisi, kaip visame tame žaidime dalyvauja Lietuvos bankas. Jis pasakoja apie žaidimus vadinamuoju Viliboru, rodikliu, pagal kurį nustatomos skolinimo litais palūkanos. "Vilį" Lietuvos bankas skaičiuoja pagal tai, kokiomis palūkanomis bankai litus skolina vieni kitiems.
"Tokių sandorių nėra. Keli bankininkai susiskambina ir susitaria," - taip Viliboro klastą aiškina V.Trukšinas. Jis primena, kaip mikliai sumažėjo tas "Vilis", kai viena visuomeninė organizacija ėmė viešai dėl to protestuoti. Iš skaičiuoklės išmetė vieno banko rodiklius, ir Viliboras sumažėjo vienu procentu. Kartu ir palūkanos litais. "Kiek man žinoma, per metus bankai iš vieno procento gauna 340 mln. litų pelno", - sako V.Trukšinas. Už R.Šarkino "klaidą" sumokėjo bankų skolininkai.
Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, V.Trukšino duomenimis, į griūvančią ekonomiką per pastarąjį pusmetį įpylė tiek pat pinigų, kiek jų buvo įlieta pernai per tiek pat laiko. Jo galva, tų pinigų panaudojimo efektyvumas yra didžioji bėda. Pinigai skolinami, ir skolinami brangiai, bet jie pravalgomi, o ne įdarbinami, kad kurtų pridedamąją vertę, darbo vietas ir sudarytų galimybes tokioms aušroms uždirbti jos viso gyvenimo "drakonui" - bankui.
"Ką daryti toliau? Stengtis, kad tie iš Europos ateisiantys pinigai butų įdarbinti, kitaip..." - aiškina Lietuvos nusipelnęs ekonomistas.
Jis teikia vieną pavyzdį po kito, kaip bankai veikia prieš tokias pastangas ir toliau silpnina litą. "Būsto renovacijos programa apskaičiuota taip, jog matyti, kad sąnaudos bus išpūstos. Kodėl atsiperkamumas per 20 metų, o ne per 5, kas yra normalu?" - klausia V.Trukšinas. Tačiau - kuo brangesnė statyba, kuo daugiau pinigų valstybė mes į "ekonomikos gelbėjimo" programas, tuo storesnė bus banko "drožlė".
Studijų kreditavimo skandalas, kai bankai padiktavo 10 proc. palūkanas, taip pat rodo, kad bankai išsukinėja rankas valdžiai, kuriai neužtenka valios ir talento rasti išeitį iš krizės. Anot V.Trukšino, alternatyva yra tokia: gelbėti eksportą devalvuojant litą, arba iš esmės pjauti išlaidas - pensijas, mokyklų, policijos, ligoninių finansavimą ir pan. Antrasis kelias dar labiau stabdo ekonomiką, nes pakerta vartojimą. Jį, atrodo, pasirinko A.Kubilius.
Pinigus valstybės reikmėms valdžia priversta skolintis, o tada komercinių bankų lobistas išdėsto sąlygas: jei bus mėginama padėti skolininkams, apribojant bankų teisę didinti palūkanas, reikalauti paskolos gražinimo anksčiau ir pan., paskolų valdžia nebegaus.
Ekskursijos pas tuos, kurie krizės nežaidžia, - šiandien 20.10 per LNK
Rūta JANUTIENĖ
