Kai kurie Lietuvos politikai dažnai kalba apie priešus ir taip gilina tautinę atskirtį. Vilniaus universiteto profesorė Eleonora Lassan knygoje „Lingvistika skelbia diagnozę“ (rusų kalba) analizuoja politikų pasisakymuose besikartojančias sąvokas ir ieško ženklų apie jų ketinimus.
Lietuvoje kaip Rusijoje
– Kaip iš politiko kalbos galima nustatyti jo tolesnius žingsnius? – „Balsas.lt savaitė“ pasiteiravo E. Lassan.
– Lingvistika nevertina, ji konstatuoja faktus. Pagrindiniais taikomais metodais pirmiausia nustatomi žodžiai, kuriuos dažniausiai vartoja vienas ar kitas asmuo.
Šiuolaikinių politikų kalbas reikia lyginti su jų pirmtakų kalbomis. Jei randu atitikimą tarp to, kas buvo kalbama Stalino ir Hitlerio laikais, su tuo, kas kalbama šiandien – man tai savaime kelia nerimą.
Pavyzdžiui, kai Rusijos valdančioji partija „Vieningoji Rusija“ prabilo apie tvarką ir teisingumą, aptikau „tvarkos ir teisingumo“ sąvoką vokiškuose tekstuose – Dachau koncentracijos stovykla buvo laikoma „tvarkos ir teisingumo“ vieta.
– Tai primena ir vieną Lietuvos partiją?
– Žinoma. Žinote, labai simpatizavau Rolandui Paksui, bet pavadinimas „Tvarka ir teisingumas“ man nesukėlė susižavėjimo.
Nenoriu pasakyti, kad R. Paksas ar „Vieningoji Rusija“ žinojo, iš kur tas pavadinimas atsirado, bet turime žinoti idėjų ištakas, pasidomėti, iš kur jos pas mus ateina.
– Galima palyginti ir su šiais laikais, kai internete naudojami raktažodžiai?
– Be abejonės, bet svarbiausia atkreipti dėmesį, kaip dažnai pasikartoja tam tikras žodis. Pavyzdžiui, tiek R. Pakso, tiek Valdo Adamkaus kalbose dažniausiai naudojama ne veiksmą, o mąstymo būseną nusakantys dariniai: „aš siūliau“, „aš siekiau“, „aš norėjau“.
Iš to seka, kad pats subjektas save parodo ne kaip aktyvų veikėją, o kaip veikėją, siekiantį ir pageidaujantį. Ir tai pasiteisina.
Tarkime, tiek R. Pakso, tiek V. Adamkaus kalbose dažnos buvo tokios konstrukcijos: „aš siūliau tai, bet...“, „aš norėjau, bet manęs nepaklausė“. Niekur nenurodoma, kaip būdavo reaguojama į jų pageidavimus ir siekius.
Iš to susidaro įspūdis, kad jie nėra aktyvūs, o tarsi stebėtojai – greičiau pasyvūs, nei aktyvūs politiniai subjektai.
Žino, ką kalba
– Kaip galime spręsti apie politiką žinodami, kad dažnai kalbas jam rašo kiti?
– Puikus klausimas, kurį visada užduoda. (juokiasi) Galima rašyti taip: „D. Grybauskaitės vardu pasirašančiojo politiko portretas“.
Analizuodama Vladimiro Žirinovskio kalbas nerašiau, kad „V. Žirinovskio vidinės nuostatos“, o rašiau „V. Žirinovskio vardu pasirašančio lyderio vidinės nuostatos“.
Kalbas jiems rašo specialistai, vadinamieji „spyčraiteriai“ (angl. „speach writter“ – kalbos rašytojas), bet juk tai – viena komanda.
Jeigu dabar Dmitrijus Medvedevas kaip savo idealą nurodo imperatorių Aleksandrą antrąjį, kyla klausimas, ar jam kalbų rašytojai nurodo į carą – išvaduotoją, ar jis pats pritaria tiems idealams.
Galime manyti, kad jo komanda įspėja mus, kuria kryptimi tas veikėjas eis. Mes nevertiname veikėjo kaip marionetės – jis juk neįgarsina svetimų žodžių?
Todėl savo knygoje aprašau vieną įdomų momentą iš Vladimiro Putino kalbos. Tai buvo 2003 metais, kai V. Putinas savo kalboje pavartojo tokį sakinį: „Liaudies valdžia (rus. „narodovlastije“) centre – demokratijos pagrindas vietose“.
Žodis „narodovlastije“ skambėdavo seniau sovietiniuose tekstuose. Iki to momento buvo vartojamas žodis „demokratija“. Kuo liaudies valdžia skiriasi nuo demokratijos? Pirmiausia tuo, kad į sąvoką „liaudis“ neįeina turtingieji visuomenės sluoksniai.
Tautinė atskirtis
Pastebėkite, lietuviškoji revoliucija prasidėjo nuo to, kad iš kalbos buvo išguitas žodis „liaudis“, o vietoj jo atsirado „tauta“. Ar dažnai dabar girdite sakant „liaudis“? Retai, nes tai reiškia žmonių suskirstymą pagal socialinį principą. O „tauta“ apibrėžia pagal etninį požymį.
Gaila, bet negalime savęs priskirti prie Lietuvos visuomenės, nes sąvoka „tauta“ apibrėžia žmones pagal minėtą etninį principą. Tam, kad jaustumėmės jaukiai, reikėtų žodį „tauta“ pakeisti į žodžius „Lietuvos žmonės“.
Taigi V. Putinas pavartojo žodį „narodovlastije“, o jį prisimena tie, kas prisimena sovietinius laikus, kai turtingieji tuo žodžiu nebuvo vadinami. Pamaniau, kad tai signalas apie puolimą prieš turtinguosius. Po kurio laiko, gal po savaitės, prasidėjo procesas prieš Michailą Chodorkovskį.
Vėliau perskaičiau Rusijos politikės Irinos Chakamados kalboje, kad V. Putinas sukvietė pas save Dešiniųjų jėgų sąjungos („Sojuz Pravych Sil“) atstovus. Jis pasakė, kad norėdami rinkimuose laimėti balsų, jie privalo visur kalbėti, jog M. Chodorkovskis šioks ir anoks, tad jį reikia pasodinti.
Taigi žodis „narodovlastije“ puvo pavartotas ne atsitiktinai, tai buvo signalas.
Taip iš žodžių ar metaforų vartojimo galima nuspėti įvykius. Jei kas nors nuolatos kartos „priešai“, „tautos išdavikas“, „politinė kova“, vadinasi, jis į politiką žiūri kaip į karą.
---
Portalo balsas.lt prašymu E. Lassan apžvelgė trijų aukščiausių Lietuvos politikų pasisakymus.