Visgi tai turėjo viešųjų ryšių efektą. Kremliaus vadas pristatė save kaip dorą krikščionį ir – bent jau tarptautinės žiniasklaidos antraštėse – kaip siekiantį taikos. Pamirštama, jog tam pakaktų agresoriaus atsitraukimo iš okupuotų teritorijų. Ar bent jau – nuo maksimalistinės derybinės pozicijos, tebereikalaujančios faktinės Ukrainos kapituliacijos.
Derybos jau trečiadienį tęsis Londone. Jungtinių Valstijų, Ukrainos ir Europos valstybių atstovai susirinks tam, kad idealiuoju atveju, pasiektų bendrą poziciją. O tuomet jį būtų pristatyta Rusijai. Trumpas žada, kad šią savaitę tikimasi ženklaus progreso. Tik nesutarimų kol kas – apstu.
Ukraina dar kartą pakartojo, jog kovo mėnesį su Jungtinėmis Valstijomis sutartas visaapimančių paliaubų 30-čiai dienų susitarimas vis dar galioja. Kadangi Putinas nerodo tam intereso, daugėja nerimą keliančių ženklų. Skelbiama, kad Vašingtonas būtų pasirengęs pripažinti Krymą kaip Rusijos teritoriją. Tai atvertų Pandoros skrynią, mat parodytų, jog galima jėga perbraižyti Europos žemėlapį. Su tuo nesusitaikytų nei Ukraina, nei Europos šalys. Juolab, kad nieko nekalbama apie saugumo garantijas Kyjivui. Tad Rusijos apetitas trumpam būtų patenkintas, o karo ateityje grėsmės – neužkardomos.
Tad, jei ukrainiečiai, europiečiai ir amerikiečiai nesusitars tarpusavyje, bus nuogąstaujama dėl to, ką tiesiogiai aptarinės Vašingtonas ir Maskva. Ligšiolinė Jungtinių Valstijų politika nusileisti Kremliaus retoriniams reikalavimams kol kas apčiuopiamų rezultatų neatnešė. Pasidžiaugti galima bent tuo, kad karinė parama ukrainiečiams ir sankcijos Rusijai nėra sustabdytos.
Optimistiškai Respublikonų administracijos atžvilgiu nusiteikę stebėtojai tiki, kad Trumpui atsibos Putino užsispyrimas. Ir taktika bus pakeista iš nuolankumo į padidintą spaudimą. Kol kas tokie lūkesčiai nebuvo realizuoti. O Valstybės sekretorius Marco Rubio užsiminė, kad vietoje didesnio spaudimo Vašingtonas gali apskritai pasitraukti iš derybų proceso ir palikti jį Europai.
Mėnesio pabaigoje Trumpas minės prezidentavimo šimtadienį, bet užsienio politikoje reikšmingų proveržių kol kas nėra. Pažadai per rekordiškai trumpą laiką išspręsti karo klausimą nebuvo realizuoti. Kyla svarstymai, ar esama prezidento komanda yra tinkamiausia siekti šių rezultatų.
Prieštaringumų netrūksta. Rubio yra Valstybės sekretorius, bet su Putinu derasi pasiuntinys Steve’as Witkoffas. Pentagone subyrėjo artimiausia sekretoriaus Pete’o Hegsetho komanda, o šis vis dar atsimušinėja nuo kritikos dėl „Signal“ programėlės naudojimo. Trumpo nacionalinio saugumo patarėjas Mike’as Waltzas apskritai dingo iš akiračio.
Kol kas prezidentas stoja mūru už visus savo komandos narius ir teigia, kad nieko atleisti neketina. Tai skiriasi nuo jo pirmosios kadencijos, kurioje pokyčių buvo daugiau. Visgi Trumpo kantrybė turi ribas. Klausimas, kas ir kada pirmieji tą pajaus.
Lijas Kojala, Geopolitikos ir saugumo studijų centro (GSSC) direktorius, politika.lt
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
