Nemažai Europos universitetų, kaip ir Lietuvos universitetai, išgyvena demografinius pokyčius. Skirtumas tik tas, kad į studijas orientuoti Europos universitetai jau prieš dešimtmetį pradėjo ruoštis demografinei „duobei“ ir labai aktyviai dirbo tarptautiškumo vystymo srityje.
Būtina siekti didesnio tarptautiškumo
Štai kad ir Lenkija, inicijavusi aktyvią „Study in Poland“ programą ir sugebėjusi daugiau nei keletą kartų padidinti užsienio studentų skaičių šalyje. Be kryptingos nuoseklios ir ilgalaikės švietimo tarptautiškumo vystymo strategijos tokių rezultatų nepasieksime.
Tokiai nedidelei šaliai kaip Lietuva taip pat vertėtų susikoncentruoti į veiksmingus studijų tarptautinimo sprendimus. Tuo keliu yra pasukusios Skandinavijos šalys, Estija. Laikas tuo keliu sukti ir Lietuvai. Norėdami pozicionuoti save kaip konkurencingą Baltijos regione aukštojo mokslo centrą, turime atrasti ir atskleisti patraukliąsias studijų Lietuvoje sritis, išryškinti studijų programų unikalumą, ieškoti sprendimų, leidžiančių pritraukti į studijas naujus, kol kas mažai populiarius regionus, tokius kaip Kinija.
Radikalūs pokyčiai būtini studijų didaktikoje
Radikalių inovacijų reikia ne tik tarptautiškumo vystymo srityje, pristatant Lietuvą kaip patrauklių galimybių šalį. Inovacijų poreikis yra subrendęs ir studijų didaktikos plotmėje. Studijų didaktikos pertvarką dalis universitetų yra pradėję, tačiau ar neturėtų tai būti daroma kompleksiškai visos švietimo ekosistemos lygmenyje?
Kaip Vadybos krypties studijų programų vadovė, noriu pasidžiaugti KTU „EDU_Lab“ komandos veikla, skiepijančia naują požiūrį į studijų metodus universitete, skatinančia dėstytojus diegti savo darbe dizainu grįsto mąstymo, probleminio mokymo, atvejų analizės metodikas.
Tačiau ar neturėtume šioje srityje imtis labiau kompleksinių, didesnės aprėpties regiono požiūriu sprendimų, idant švietimo sistema persitvarkytų iš esmės? Štai Suomija tapo pirmąja šalimi pasaulyje, atsisakiusia studijų dalykų mokyklose. Bendraujant su Suomijos edukacinės sistemos ekspertais, didžiulį įspūdį paliko tai, kaip pertvarkoma Suomijos edukacijos sistema, kiek dėmesio skiriama mokytojų ir dėstytojų laiko išlaisvinimui, kiek daug į tai investuojama.
Pavyzdžiui, vidurinės mokyklos mokytojui, nusprendusiam pereiti prie probleminio mokymo metodikų, yra išlaisvinama 60 proc. jo darbo laiko, už kurį yra mokamas atlyginimas ir kuris yra dedikuojamas mokymo didaktikai transformuoti.
Skeptikai pasakys, kad Suomija yra daug turtingesnė ir gali tai sau leisti. Tačiau nesiimdami radikalių pokyčių Lietuvoje, nediegdami radikalių inovacijų ir nekeisdami požiūrio į „skaudulius“, kurie mūsų švietimo sistemoje yra akivaizdūs, rizikuojame likti Europos edukacinės sistemos paraštėse.
Ateina nuotolinis mokymas ir keičiasi dėstytojų vaidmuo
Labai svarbi radikalių inovacijų švietimo sistemoje dalis yra siejama su studijų forma. Į universitetus ateina nuotolinis mokymasis. Kai kurie universitetai Europoje pilnai pereina prie nuotolinio savarankiško mokymosi, kai kurie išlieka tradiciniais gyvo kontakto su studijuojančiuoju universitetais.
Didelė dalis kombinuoja šias prieigas, kad išliktų, bet neprarastų savo prestižo studijų rinkoje. Tai tiesiogiai priklauso nuo universiteto strategijos ir tikslų. Tokie universitetai kaip Harvardas, kurie didžiąja dalimi išsilaiko iš alumnų paramos, gali sau leisti atsisakyti nuotolinių studijų.
Tačiau didelė dalis universitetų aktyviai kuria ir integruoja nuotolinio mokymosi technologijas ir platformas, kad prisitaikytų prie kintančių studijų rinkos poreikių. Dalis universitetų apskritai persikelia į taip vadinamus „debesis“, veikia be pastatų, auditorijų, gyvo kontakto su profesoriumi. Šiandieniniame informacijos ir technologijų amžiuje keičiasi profesoriaus vaidmuo auditorijoje. Kuomet daugybė duomenų ir informacijos tampa viešai prieinami internete ir belieka tik gebėti atskirti patikimus šaltinius nuo menkaverčių, profesorius tampa tik moderuojančiu diskusiją paskaitoje dalyviu, išvadas patikslinančiu ekspertu, į mokslo tyrimų grupes įtraukiančiu ir darbą jose koordinuojančiu profesionalu.
Tolimoje perspektyvoje universitetams vis mažiau reikės „mokytojų“, ir vis labiau reikės ieškoti būdų, kaip pritraukti ir išlaikyti mokslo profesionalus. „Mokytojų“ vaidmenį lengvai pakeis nuotolinio mokymosi instrumentai, studijų medžiagos e-komplektai, įrašytos video paskaitos. Tokie pokyčiai inovacijų teorijoje yra vadinama griaunančiomis inovacijomis, prie kurių turi prisitaikyti ir universitetai.
Neturėtume bijoti radikalių inovacijų
Puikiu pavyzdžiu galime laikyti „Lietuvos Energiją“, kurios vadovas, KTU Vadybos studijų krypties komiteto narys Dalius Misiūnas veda tradicinę energetikos įmonę kryptingu griaunančiųjų inovacijų suvaldymo keliu. Tokia tradicinė valstybinė įmonė, kaip „Lietuvos Energija“, šiandien aktyviai ruošiasi amortizuoti griaunančiųjų technologijų pasirodymą energetikos industrijoje, kalba apie tai, kaip konsoliduoti energetikos prosumer'ius, vystyti energijos internetą, kuria išmaniosios energijos fondą ir milijonus eurų investuoja į energetikos startuolių auginimą bei telkimą.
Žinoma, tai verslo pasaulio pavyzdys, nebūtinai taikytinas universitetuose. Tačiau ar neturėtume galvoti apie radikalias inovacijas ir švietimo sistemoje, idant netolimoje ateityje būtume pajėgūs konkuruoti Europos ir pasaulio edukaciniame žemėlapyje? Esu įsitikinusi, kad jau šiandien Lietuvos universitetai privalo ruoštis griaunančiųjų inovacijų studijose pasirodymui, idant ilgoje perspektyvoje išliktume konkurencingi ir neturėtume dar didesnės demografinės „duobės“ už tą, kurią turime šiandien.
Visam tam tiesiog reikia kryptingos ir įžvalgios edukacinės sistemos politikos ir strategijosTrys dalykai, kurie šiandien yra gyvybiškai svarbūs, kad pradėtume kopti iš ekonomistų taip vadinamo „uždaro skurdo rato“: tai edukacinės sistemos inovacijos, mokslo ir studijų tarptautiškumo suaktyvinimas ir švietimo politikos tęstinumo užtikrinimas. Ir tai turėtų rūpėti visiems Lietuvos universitetams.
Stiprūs universitetai – šalies klestėjimo pagrindas
Edukacijos sistema šalyje yra gerovės variklis, traukiantis užsienio studentiją, jaunas šeimas, mokslininkus atvykti į šalį, joje gyventi, auginti vaikus ir kurti. Ir atvirkščiai, žemo lygio edukacinė sistema skatina emigruoti, rinktis kraštus, kuriose vaikai gaus geresnį išsilavinimą, kuriuose gyvens intelektualesnė, labiau išsilavinusi visuomenė, kur reziduos daugiau studentijos.
Universitetai yra labai svarbi šalies vystymosi ekosistemos dalis, galinti pritraukti išsilavinusį jaunimą, verslo įmones, visapusiškai pakelti krašto gerovę. Kartu su doktorante Virginija Januškaite, tyrinėdamos Europos regionų konkurencingumą ir pavienių atvejų sėkmės istorijas, pastebėjome, jog ne tik savita istorinė sankloda, socialiniai-demografiiniai veiksniai ar gamtiniai ištekliai lemia regionų sėkmę.
Didelė dalis Europos regionų yra suklestėję dėl mokslo produkcijos proveržio ar orientacijos į aukštąsias technologijas, patentuotus ir pramonę išjudinančius išradimus, pavyzdžiui, Bavarija Vokietijoje.
Nemažai sėkmės istorijų Europoje yra susiklosčiusios ir dėl kryptingai vystomos edukacinės sistemos. Tokiais pavyzdžiais išsiskiria Švedija ir kitos Skandinavijos šalys, kur stiprūs universitetai traukia aplink save verslą ir pramonę, išsilavinusią kūrybingą visuomenę ir lemia šalies konkurencingumą ilgalaikėje perspektyvoje.
Prisiminus šiandien dažnai minimą Silicio slėnio pavyzdį Jungtinėse valstijose, akivaizdžiai matyti, jog be stipraus universiteto dalyvavimo regione ši sėkmės istorija taip pat nebūtų įvykusi.
Doc. dr. Lina Užienė, KTU Vadybos krypties studijų programų vadovė.
