Šių metų sausio 1 dieną Rusija vienašališkai nutraukė dujų tiekimą Ukrainai, šiuo barbarišku politiniu sprendimu bausdama pastarosios siekį tapti NATO nare, ir sukeldama neregėtą energetinę krizę visoje Rytų ir Vidurio Europoje. Net 13 Europos valstybių, besinaudojančių tranzitiniu dujotiekiu per Ukrainos teritoriją, patyrė pragaištingas ekonomines staigaus Rusijos dujų tiekimo sumažėjimo ar visiško jų nutraukimo pasekmes. Juo labiau, kad šaltą žiemą suvartojamų dujų kiekis didėja.
Jau šių metų pabaigoje Lietuvai kyla analogiška grėsmė, nes tyliu naujosios valdžios pritarimu bus stabdomas paskutinysis Ignalinos atominės jėgainės reaktorius, valstybei liekant bejėgiškai pririštai prie vienintelio rusiškų dujų vamzdžio. Tačiau juo dujos nebūtinai bus tiekiamos, nes ir vėl politiškai gali būti įvertinta mūsų valstybės parama Gruzijai ar veto teisės panaudojimas tarptautinėse ES ir Rusijos derybose.
Naujosios Andriaus Kubiliaus Vyriausybės krizės įveikimo plane tauta pakiliai raginama įveikti iškilusius sunkumus, didinant mokesčius, apkarpant viešąsias išlaidas, kaupiant rezervą. Tačiau šioje karštligiškai rengtoje valstybės finansinio stabilumo atkūrimo programoje nė vienu žodžiu neužsimenama apie išskirtinai svarbius nacionalinės energetikos uždavinius. Nepalyginamai didesnė krizė, kaip Damoklo kardas kybanti virš nacionalinio verslo ir valstybės gyventojų galvų, dar tik žada įsibėgėti kitų metų pradžioje, uždarius Ignalinos atominę elektrinę ir elektros kainai šoktelėjus dvigubai. Tik neapsakomai naivūs optimistai gali lengvabūdiškai džiaugtis šiandien atnaujinamų lietuviškų elektros ir šilumos jėgainių energetiniu potencialu, pamiršdami jų brangumą ir būsimų kainų šuolį Lietuvoje, jau ir taip nuolat kylančių kainų fone. Ir, žinoma, negalvodami apie tą vienintelį mūsų turimą rusiškų dujų vamzdį.
Todėl nepateisinama, kad praėjusių metų pabaigoje skubiai nuvykęs į Briuselyje vykusį Europos Tarybos vadovų posėdį, A. Kubilius nė žodeliu neužsiminė apie svarbiausią valstybinį reikalą – 25 milijardus elektros kilovatvalandžių, kurių neįkainojamą rezervą labai žema kaina dar gali sukaupti mūsų valstybė, jei tik Ignalinos atominės jėgainės veikla būtų pratęsta bent dvejetą metų, kol įveiksime ekonominį sunkmetį.
Vietoje to, A. Kubilius pasitenkino papildomų taršos kvotų leidimais ir tyliai grįžo į Lietuvą.
Ir vis tik Lietuvos premjeras, atsakingas už valstybės finansinę ir ekonominę politiką, privalo tautai aiškiai pasakyti, ar aukščiausiu lygiu vykusios derybos dėl Ignalinos atominės jėgainės pratęsimo jau yra baigtos? Kodėl pralaimėjome tarptautinį mūšį dėl nebrangios lietuviškos elektros energijos net nekovodami? O gal praėjusiais metais lyg ir vykusios kirkilinės-abišalinės derybos buvo sužlugdytos, ir tuomet Lietuvos žmonės privalėtų žinoti tikrąsias priežastis, dėl kurių jie turės susiveržti diržus dar smarkiau, nei šiandien. Preliminariais vertinimais, Lietuva dėl paankstinto IAE antrojo reaktoriaus uždarymo kasmet praras po 1 milijardą 200 milijonų litų, todėl galimi nuostoliai sieks milijardus litų, nors dėl svyruojančių naftos ir dujų kainų šie nuostoliai gali būti dar didesni.
Prieš pat Seimo rinkimus pabrėžtinai rodoma A. Kubiliaus politinė valia kažkur pradingo ir apie Nacionalinės energetikos strategiją, būtinas Energetikos įstatymo pataisas ir žadėtų antimonopolinių sprendimų įgyvendinimą net neužsimenama.
Ar A. Kubilius pats pamiršo, ar yra verčiamas pamiršti ypatingos nacionalinės svarbos energetinės politikos klausimus, kurie jo antikrizinėje programoje netgi nėra nurodyti kaip prioritetas. Vietoje aiškaus atsakymo, kaip išvengti jau kitais metais artėjančios baisios energetinės krizės ir padidėjusios grėsmės nacionaliniam saugumui, verslui ir Lietuvos žmonių gerovei, Andrius Kubilius it prisukamas žaislas visur kartoja vieną ir tą patį sakinį: „Lietuvą išgelbės naujos atominės elektrinės statyba, elektros jungčių su Lenkija ir Švedija bei dujų jungčių tarp Lietuvos ir Lenkijos statyba“. Tik premjeras pamiršta, o gal bijo paaiškinti, kad naujos atominės elektrinės statyba net nejuda iš vietos dėl sužalotų teisinių principų ir pažeidžiamo, ydingo Atominės elektrinės įstatymo, įtvirtinus energetinį monopolį LEO.LT, prieštaraujantį visoms Europos Sąjungos direktyvoms dėl energijos šaltinių diversifikavimo. Kol pastarasis nebus įstatymiškai demontuotas, naują atominę elektrinę matysime kaip savo ausis, tą jau įrodė grobuoniški LEO. LT akcininkų veiksmai, plėšiant viršpelnius už nuolat branginamą elektros energiją. O naujosios elektros ir dujų jungtys tėra virtualios, nukreiptos į gražią ir tolimą ateitį, jei mes jos dar sulauksime.
Pažeidžiamas premjeras?
Staigus ir nepamatuotas nacionalinių energetinių resursų brangimas tapo viena pagrindinių priežasčių, sukėlusių ypatingai komplikuotą Lietuvos ekonominę būklę, kokios nebuvo nuo pat 1993 – iųjų metų. Jei euro zonos ekonomika, kaip prognozuojama, turėtų įveikti recesijos etapą dar šiais metais, tai mūsų valstybei Europos Komisijos ekspertai pranašauja tik tolesnį smarkų klimpimą į didžiąją krizę dėl dviejų rimtų priežasčių: pirma, dėl nacionaliniam ūkiui nesveiko, monopolizuoto energijos išteklių kainų kilimo, nemaža dalimi lėmusio didžiulę infliaciją.
Antra, dėl ekonominių Ignalinos atominės elektrinės uždarymo pasekmių, kurių griaunamasis poveikis ūkiui Lietuvos valdžiai toli gražu nėra nežinomas.
Išskirtinai svarbi Lietuvos apsirūpinimo energetiniais ištekliais problema buvo ilgai svarstoma aukščiausiu lygiu LR Seime ir Vyriausybėje, energetikos specialistams jau seniai nerimaujant dėl šių grėsmingų aplinkybių:
1. Įvertinus tą faktą, kad Lietuvoje elektros poreikiai gali tik išaugti (prognozuojama, jog Lietuvos elektros energijos poreikis 2010 m. bus 13 TWh), tai uždarius Ignalinos AE II bloką elektros suvartojimo balansas gali būti neigiamas ir deficitas gali siekti beveik 4 TWh ( Lietuvos Respublikos Seimo Europos reikalų, Užsienio reikalų ir Ekonomikos komitetų 2007-11-23 posėdžio protokolas).
2. Vyriausybė šiuo metu neturi jokių elektros energijos importo sutarčių 2010 metams. Žiemos metu Skandinavija pati stokoja elektros energijos, energijos stokoja ir Rusija, Baltarusija. Šaltomis žiemomis ir Švedija, ir Rusija jau dabar riboja elektros energijos sutartinius tiekimus į Suomiją (2007 m. IPA Energy + Water Consulting Lithuania – Least Cost Generation Expansion Plan) .
3. Vienintelė likusi galimybė Lietuvai užsitikrinti elektros energijos tiekimą laikotarpiu nuo 2010 iki 2012 metų – elektros energiją gaminti „Lietuvos elektrinės„ blokuose ir kitose elektros bei šilumos gamybos jėgainėse. Jų galios apsirūpinti elektros energija visiškai pakaktų, tačiau gamybos savikaina – ir tuo pačiu elektros kaina - smarkiai išaugtų dėl suvartojamų dujų ir mazuto, perkamų iš Rusijos vis didėjančiomis kainomis. O tai per metus taptų apie 4,5 mlrd. litų nepakeliama našta pirmiausiai neturtingiems Lietuvos gyventojams, smulkiam ir vidutiniam verslui, nes šie kaštai neabejotinai bus įskaityti į prekių ir paslaugų kainų augimą. Nekalbant jau apie milžinišką oro taršą siera, anglies dvideginiu ir kitomis nuodingomis dujų, kurių nesustabdo jokie filtrai. Dėl jų žalingo poveikio savo sveikata mokės visi Lietuvos gyventojai, nes Briuselyje A.Kubilius jau tyliai susitarė dėl leidimų papildomos taršos kvotoms.
Taigi, šių metų pabaigoje, sustabdžius paskutinįjį IAE reaktorių, lietuviška elektra pabrangs mažiausiai dvigubai, o ateityje brangs nuolat. Juk turime G.Kirkilo vyriausybės aferistiniu būdu sudrėbtą monopolistinę ir akivaizdžiai parazitinę energetinę struktūrą LEO.LT, kuri it rajus gegužiukas griežtai reikalauja branginti elektrą, valstybei grasindama net baudomis bei teisinėmis sankcijomis. Ir nedomina tokių šešėlinių lobistų jokie Lietuvos ūkiui reikalingi ekonominiai skaičiavimai, metodikos ar elektros kainų pagrįstumas, nes jau nuo vienu centu pabrangusios elektros kilovatvalandės šie akcininkai skaičiuoja sau gražų kelių šimtų milijonų litų viršpelnį.
Todėl stulbina naujomis priemonėmis tęsiama senoji Lietuvos energetinės politikos profanacija: tiek vadinamos Permainų koalicijos, tiek A. Kubiliaus vyriausybės antikrizinėje programoje svarbiausi nacionalinės energetikos klausimai yra akivaizdžiai nutylimi, juos tyliai išstūmus į nuošalę. Viešai kalbama ir ginčijamasi daugiausiai dėl fiskalinės politikos veiksmų, siekiant subalansuoti biudžetą, keičiant mokestinę sistemą, reguliuojant valstybės skolas. Tačiau gyvybiškai svarbioje energetikos srityje apsiribojama vien antraeiliais Energetikos ministerijos steigimo ar savo neprilygstamu naivumu net juokingais LEO.LT vadybos pagerinimo klausimais.
Naujoji valdžia, bėgdama nuo krizės, leidžia sau didinti PVM bei akcizus, užkrauti papildomą mokesčių naštą verslui, panaikinti indeksavimo įstatymą, įšaldyti atlyginimus, netgi ciniškai nusavinti dalį pensijų – tačiau visi šie prieštaringi ir abejotini veiksmai tėra preliudija, lyginant su tuo, kokio užmojo nevaldoma nacionalinė krizė šiuo metu bręsta, jei tik nebus laiku sustabdyti negatyvūs energetinės politikos procesai.
A. Kubiliaus vadovaujama vyriausybė jau seniai galėjo pasimokyti iš fatališkų G. Vagnoriaus klaidų, laiku neįvertinusio Rusijos krizės pavojaus ūkiui ir ne tik nesiėmusio jokių priemonių padariniams švelninti, bet dargi neigusio pačią krizę.
Politinės korupcijos vainikas
2008 – ji metai Lietuvai padovanojo neeilinį ir labai sumaniai sumodeliuotą G. Kirkilo bei jo bendražygių didįjį politinį melą apie atominę energetiką. Klasiškai apmauti likome visi – nacionalinis verslas, gyventojai, politikai, žiniasklaida, institucijos ir net pati Lietuvos valstybė. Išties unikalus atvejis, kad valstybė, pasaulyje užėmusi vieną pirmųjų vietų pagal atominėje elektrinėje pagaminamos elektros energijos kiekį, šitaip greitai ir negrįžtamai suniokotų savo pačios atominės energetikos potencialą.
Nors iš pat pradžių net Lietuvos žiniasklaida, įdėmiai stebinti politinius procesus, nesitikėjo tokios greitos politinių įvykių permainos, nes ne Briuselio, o tik savųjų rankomis pradėta naikinti IAE kaip stabiliai dirbanti ir pigią lietuvišką elektrą gaminanti atominė energetinė sistema.
Politinis energetinio monopolio sukurpimas. Praėjusių metų pradžioje G.Kirkilo vyriausybės pastangomis buvo mobilizuotos visos politinės jėgos, viešai skelbiant, kad derybos su Europos Komisija dėl Ignalinos atominės elektrinės veiklos pratęsimo galimos tik su ta sąlyga, jei bus statoma nauja atominė elektrinė. Buvo pabrėžiama, kad Lietuva prisiima savo narystės ES įsipareigojimus, tačiau neįmanoma neatsižvelgti į ekspertų ir specialistų išvadas bei tokias nepalankias aplinkybes, kaip numatomas elektros energijos stygius; didėjanti priklausomybė nuo dujų, kurios importuojamos iš vienintelio užsienio tiekėjo – Rusijos- vieninteliu vamzdžiu ir dėl to kyla grėsmė nacionaliniam saugumui; daugiau nei dvigubai išaugsiančios elektros energijos kainas vartotojams; neigiamas poveikis makroekonominiams rodikliams ( 3-4 proc. sumažėsiantis BVP; 3-4 proc. išaugsianti infliacija); dvigubai padidėsiantis išmetamo anglies dvideginio, kitų nuodingų dujų kiekis ir nenusakoma žala ekologiniams pokyčiams, žmonių sveikatai.
Būtent po G.Kirkilo įsakmiai diktuojamų valstybinės svarbos argumentų vėliava LR Seimas žaibišku greičiu įstatymiškai įtvirtino vertikaliai integruotą elektros monopoliją, kuri pasmerkė mus, vartotojus energetinei baudžiavai, likus be pigios elektros energijos, kurią vis dar gamina IAE. Šiandien ne vienas politikas prisipažįsta, kad kirkilinių lobistų valia viskas buvo suorganizuota taip, kad niekas iš buvusio Seimo narių su dokumentais apie nacionalinio investuotojo steigimą, statant naująją atominę elektrinę, nespėtų susipažinti. O ir tie vos keli, susipažinę su dokumentais seimūnai teigia, kad juose nebuvo jokios informacijos apie tikrąją „Maksimos“ savininkų valdomos VST vertę. Tuo tarpu mūsų valstybės ir piliečių nenaudai buvo mikliai pakeistas valstybės turto ir privačios VST turto vertės santykis – valstybės turtą nuvertintas dirbtiniu būdu, o ne lyginant realias investicijas – jų paprasčiausiai nebuvo.
Net ir Lietuvos prezidentas V. Adamkus savo gėdai viešai prisipažino, kad pasirašė neskaidrų, dideles abejones ir įtarimus sukėlusį naujos Atominės elektrinės įstatymą.
Gedimino Kirkilo vyriausybė aukštai iškėlė juodosios politinės korupcijos ir grobuoniškų lobistų šešėlinių interesų vainiką. Griaunamosios tokios politinės savivalės pasekmės jau atsirito iki kiekvieno Lietuvos žmogaus, neproporcingai padidėjusių mokesčių už dujas, elektrą, šilumą ir vandenį pavidalu. O kaipgi kitaip, juk nuolatinis ir nepagrįstas elektros kainų kėlimas yra tiesiogiai susijęs su materialiniu LEO.LT interesu, monopolizavus pasakiškų viršpelnių rojų.
Politinė europinių derybų fikcija. Iki pat praėjusių metų vidurio vis dar buvo likę vilties, kad dėl IAE galima kovoti, nes apie šią galimybę prabilo ne kas kitas, o į Lietuvą atvykęs Europos Parlamento vicepirmininkas A. Vidal – Quadras, kuris tiesiai šviesiai pareiškė:
„Jeigu Lietuva Europos Komisijai pristatys objektyvią, nepriklausomų ekspertų atliktą, svariais argumentais ir, svarbiausia, aukštais saugumo standartais paremtą studiją apie galimybes pratęsti Ignalinos AE darbą, būčiau už tai, kad jėgainė veiktų toliau (...). Puikiai žinome, kad 80 proc. elektros energijos Lietuvoje pagamina Ignalinos AE. Suprantame, kad jėgainės uždarymas jūsų šalyje ir visame regione sukels daug rimtų energetikos problemų“.
Vienas pirmųjų politikų, europarlamentaras Vytautas Landsbergis, viešai suabejojęs G. Kirkilo komandos vykdomų derybų dėl IAE veiklos skaidrumu, pranešė apie labai keistą ir susirūpintį verčiantį faktą, kad Europos Komisijai jau buvo pateikta kažkokia lyg ir Lietuvos elektros energijos įmonių parengta bei mūsų aukščiausios valdžios palaiminta studija, kurioje įrodinėjama, kad, uždarius antrąjį atominės jėgainės bloką, Lietuva nepatirs elektros energijos trūkumo ir jokių finansinių nuostolių.
Kas ir kada parengė šią politiškai ir ekonomiškai klaidinančią, iš esmės fiktyvią studiją, kenkiančią Lietuvos ūkiui, piktybiškai žlugdant derybas dėl IAE su Europos Sąjungos valstybėmis ir institucijomis?
Praėjusių metų vasarą vyriausias Lietuvos derybininkas A. Abišala vis dar aktyviai mus įtikinėjo, kad jau parengė Vyriausybės kreipimosi į Europos Komisiją dėl Lietuvos saugumo užtikrinimo projektą, o iš Briuselio esą sklinda pirmieji signalai, kad Ignalinos AE darbas gali būti pratęstas. Po mėnesio jis galimybę pratęsti Ignalinos atominės elektrinės darbą jau vertino net 42 proc., o dar po mėnesio, apkaltinęs prancūzų atominės energetikos kompanijos „ Areva Group“ lobistus kaip pagrindinius kaltininkus, sutrukdžiusius Lietuvai išsaugoti savo branduolinę energetiką, tyliai atsistatydino.
I Politinė nacionalinių-energetinių interesų išdavystė. Lietuvos valstybė, turėdama „Mažeikių naftą“, Ignalinos atominę elektrinę ir neužšąlantį Klaipėdos jūrų uostą iki šiol buvo pakankamai geroje padėtyje, kad galėtų tapti ekonomikos ir aukštųjų technologijų lydere tarp ES valstybių naujokių. Tačiau akivaizdžiai gręsiančio milžiniško energijos šaltinių kainų šuolio, artėjančio nacionalinės ekonomikos konkurencingumo ir pragyvenimo lygio nuosmūkio bėdomis kaip patogia priedanga pasinaudojo tik siaura politikų ir jų proteguojama verslo grupuotė, šiuo metu vis dar tunkanti iš nepagrįstai ir nuolat branginamos elektros, dujų kainų, nors IAE dar nesustabdyta, o nafta ir dujos pasaulinėje rinkoje smarkiai atpigo.
G.Kirkilo vyriausybės padarytą žalą, kurią jau patyrė valstybės ūkis, nesunku įvardinti: ydingas naujos Atominės elektrinės įstatymas negina Lietuvos žmonių interesų, nes ši vyriausybė be jokio teisinio ir ekonominio pagrindo nutarė padovanoti „Maximos“ savininkų valdomai privačiai bendrovei „NDX energija“ net 38,3 proc. „Leo LT“ akcijų. Vyriausybės įgalioti derybininkai privalėjo nurodyti įstatymiškai negalintys suteikti NDX daugiau negu 33 proc. akcijų, nes būtent 5,3 proc. akcijų, kurias vyriausybę atstovaujantys derybininkai padovanojo NDX, ji atėmė iš valstybei priklausančių įmonių, taigi iš visų Lietuvos žmonių.
Viešai G.Kirkilas iki šiol dievagojasi, kad jo vadovaujama vyriausybė užsitikrino visas sprendimų priėmimo teises, tačiau iš tiesų ji viską prarado, nes mūsų valstybės įstatymai aiškiai sako, kad norint priimti sprendimus, reikia turėti du trečdalius akcijų. G. Kirkilo Vyriausybė padarė didelę žalą Lietuvos ūkiui, pažemino jos prestižą Europos bendrijoje.
O šiandien Lietuva jau yra guldoma ant menčių, LEO.LT advokatams be užuolankų pareiškus, kad „akcinės bendrovės, tokios kaip veikiančios energetikos sektoriuje, yra pelno siekiantys dariniai. Bet kokie valstybės ar jai pavaldžių struktūrų veiksmai, kenkiantys joms tai daryti, yra neteisėti. Akcininkai turi teisę išieškoti patirtus nuostolius teisme. Kad ir kokie jie būtų, juos privaloma kompensuoti“.
Tai bent LEO! Prarijo milijardus litų valstybės turto už dyką ir dar negana. Tik čia kyla pamatinis politinis klausimas, ar tokį antikonstitucinį darinį, juodomis G. Kirkilo politinės korupcijos šakėmis iškeltą virš nacionalinių Lietuvos valstybės interesų, dar galima vadinti teisėtu? Politinė LEO. LT tvėrimo afera tapo pagrindiniu visai Lietuvai svarbių energetinių projektų trukdžiu. Švedija jau pareiškė, kad būsimo elektros tilto statybai kelią užkerta tai, kad Lietuvoje neliberalizuota elektros rinka. Nėra abejonės, kad tokio pareiškimo pagrindas - tai natūralus visų skandinavų išgąstis dėl laisvojoje rinkoje dar neregėto LEO.LT, kuris grobuoniškai valdo ir kontroliuoja tiek elektros gamybą, tiek skirstymą, tiek tiekimą.
Akivaizdu, kad tik speciali, aukščiausiu lygiu sudaryta Valstybinė komisija energetinės politikos nusikaltimams tirti, privalėtų nustatyti ar už „Leo.Lt“ lobistų nesislėpė priešiškų Lietuvai valstybių specialiųjų tarnybų interesai, dėl kurių buvo piktybiškai, ilgą laiką mulkinama demokratinė visuomenė, karštligiškai priimami neskaidrūs ir ydingi įstatymai, sužlugdytos strateginės svarbos derybos su ES dėl IAE veiklos pratęsimo.
Apie tai neseniai prabilo G. Vagnorius, pripažinęs, kad 1997 – 1999 metais jis dėl IAE patyrė didžiulį spaudimą, kurį, jo manymu, darė Rusijos ir Prancūzijos, turinčios pikinės elektros energijos eksporto monopolį, energetikos kompanijos, jų įtakojami politikai ir specialiosios tarnybos.
Dėl šios destruktyvios įtakos 1999 metų birželį, tik pradėjus dirbti R. Pakso vyriausybei, jos atstovai Briuselyje visai netikėtai patys įsipareigojo Europos Komisijai uždaryti Ignalinos atominę jėgainę, o po to iš karto žengė kitą skandalingą žingsnį – atšaukė jau pradėtą įgyvendinti elektros tilto statybos projektą, kuriame ketino dalyvauti Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir kitų Vakarų šalių stambiausios kompanijos. Jos buvo prisiėmusios įsipareigojimą turimomis politinėmis priemonėmis stabdyti Europos komisijos spaudimą Lietuvai dėl IAE uždarymo.
Kaip matome, politinės korupcijos ratas apsisuko ir po dešimties metų Lietuvos energetinių išdavysčių scenarijus pasikartoja, tik šiandien jau turi būti, galų gale, įvardinti ir nubausti jo autoriai, politiniai rėmėjai, užsakovai.
Naujo energetinio sąjūdžio reikmė
Tik Lietuvos priešai ir nusikaltėliai gali norėti uždaryti Ignalinos atominę jėgainę, nes jau kitą dieną po uždarymo mes turėsime klauptis pries Kremlių, maldaudami, kad tik mūsų elektrinėms duotų dujų, tegu ir pačia brangiausia kaina, tiekiamų vieninteliu vamzdžiu į Lietuvą, kurį nesunku užsukti. Turime pasimokyti iš Bulgarijos, kuriai stipriai smogė Rusijos–Ukrainos konfliktas dėl dujų ir jos aukščiausia valdžia pareikalavo ES leisti jai vėl paleisti senuosius branduolinius reaktorius, kurie EK reikalaujant buvo sustabdyti 2006 m.
Ne tik šie metai, bet ir 2010-ieji bus išskirtinai sunkūs ne tik dėl mūsų politikų daromų ekonominių klaidų, bet daugiausiai dėl nevaržomos politinės korupcijos įsigalėjimo, užvaldžiusios nacionalinę energetiką. Labiausiai Ignalinos atominės jėgainės veiklos pratęsimui priešinasi ne kažkokie A.Abišalos mistiniai „prancūzai“, o visai konkrečios kirkilinės korupcinės kilmės - it mėgintuvėlyje išauginti homunkulai – tai įvairūs energetiniai monopolistai, kuriems sugedusi ir išsigimusi politinė valdžia leido pardavinėti Lietuvos žmonėms ir verslui elektrą net 5 kartus brangiau nei perkant iš IAE.
Neigiami procesai Lietuvos energetikoje įsibėgėja, būtina visomis išgalėmis juos stabdyti.
Šiandien Lietuvos visuomenė neturi kito pasirinkimo, kaip tik sukurti pilietinę savo išgyvenimo strategiją, visai kaip tam bėdžiui lietuviui ūkininkui, kuris, pasiklydęs Leipcige, namų link stūmėsi savo jėgomis, nakvodamas pamiškėse, atsigerdamas iš balų.
Todėl kyla neišvengiama būtinybė atsirasti viršpartiniam, viršpolitiniam energetiniam sąjūdžiui, kurio veikimo ideologija ir praktiniai veiksmai būtų grindžiami konstitucinėmis vertybėmis, apsaugančiomis privačią nuosavybę, Lietuvos ūkį, rinkos ekonomiką. Jei dešimtys, šimtai ir net tūkstančiai Lietuvos visuomeninių organizacijų, draugijų, bendruomenių, neparlamentinių partijų atstovų vieningai pareikalaus iš valdžios vykdyti savo konstitucines priedermes, vadinamoji Permainų koalicija negalės šių reikalavimų ignoruoti.
Siekiant atkurti tvirtą nacionalinės energetikos pagrindą, Lietuvos naujajai valdžiai būtina organizuotai pateikti šiuos ultimatyvius reikalavimus:
1. Nutrauktas rusiškų dujų tiekiams per Ukrainą – tai beprecedentis politinio - ekonominio šantažo atvejis, verčiantis Lietuvos valdžią kuo skubiau reaguoti į naujas energetines grėsmes. Reikalaujame Nacionalinių derybų atnaujinimo su Europos Komisija ir ES valstybėmis – narėmis dėl Ignalinos atominės jėgainės veiklos pratęsimo po 2010 – ųjų metų.
Nacionalinę derybų komisiją (NDK) dėl Ignalinos atominės jėgainės veiklos pratęsimo privalo sudaryti tarptautinės teisės, energetikos specialistai, diplomatai, tarptautinių Lietuvos misijų atstovai, aukščiausi mūsų valstybės pareigūnai ir politikai.
Ilgalaikėmis dipomatinėmis Lietuvos pastangomis ES jau pripažino šio klausimo sprendimo sąlygiškumą ir tai buvo svarbiausias Lietuvos pasiekimas, kurio nauda šiandien akivaizdi.
2. Būtina nustatyti ekonomiškai pagrįstas elektros energijos kainas, kurios skatintų jos naudojimą visose srityse, kol veiks IAE.
Tuo tikslu vykdyti griežtą antimonopolinę politiką energetikos srityje, pirmiausiai nedelsiant stabdant ir išformuojant LEO.LT. Lietuvoje veikiantis energetinis monopolis LEO.LT yra visiška priešybė europinės energetikos politikai, grindžiamai energijos perdavimo sistemų atskyrimu nuo energijos gamintojų ir buvo įtvirtintas neskaidriomis korupcinėmis aplinkybėmis, prieštaraujant svarbiausioms ES direktyvoms, griežtai reikalaujančias elektros tinklus atskirti nuo jos gamintojo.
Būtina ištirti, ar teisėtai privati bendrovė „NDX energija“ be konkurso buvo pasirinkta G.Kirkilo vyriausybės partnere, steigiant LEO.LT ir pažeidžiant ES direktyvas. Tuo tikslu privaloma išslaptinti G.Kirkilo vyriausybės nutarimus ir protokolus, kurie atskleistų, kodėl gi buvo nutarta pakviesti išskirtinai NDX dalyvauti AE statyboje, nepaaiškinamai atmetus visas kitas naudingas alternatyvas. Iki šiol net ir vėlesni vyriausybės derybų su NDX protokolai yra griežtai įslaptinti, nei specialistams, nei demokratinei visuomenei neprieinami.
3. Skubiai priimti antimonopolines Energetikos įstatymo pataisas, nes esminės šio įstatymo nuostatos prieštarauja Lietuvos valstybės interesams, Konstitucijos nuostatoms.
Politinės korupcijos įtakoje Energetikos įstatyme dirbtinai susiaurintos Valstybinės kainų ir energetikos komisijos funkcijos, nesuteikiant jai teisės kainų reguliavimo požiūriu kontroliuoti monopolinių privačių elektros perdavimo ir skirstymo bendrovių, tame tarpe LEO LT. Tai pažeidžia Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas, kurių nuostatos turėjo būti perkeltos į įstatymą, bet, pataikaujant AB LEO LT atstovams, tai nebuvo padaryta. Šis ydingas įstatymas suteikia privatiems asmenims išskirtinės privilegijas arba galimybę žymiai pigiau, ne rinkos kaina įsigyti iki šiol dar jų neužvaldytus energetikos objektus, o ateityje – ir valstybės lėšomis statomus elektros tiltus su Lenkija ir kitomis šalimis. Toks šešėlinių lobistų interesus aptarnaujantis įstatymas grubiai pažeidžia Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo bei visuomenės naudos, efektyvumo ir viešosios teisės principus.
A. Kubiliaus Vyriausybei ir toliau žaidžiant pamėgtus dvigubus politinius žaidimus, neabejotinai augs kainos, stiprės grėsmė ekonominiam valstybės ir piliečių saugumui. Todėl susitelkę Lietuvos piliečiai turi teisę visomis įmanomomis priemonėmis griežtai kalbėti su išrinkta valdžia dėl galimybių iš naujo derėtis su Europos Komisija dėl IAE tolesnės veiklos pratęsimo naujomis dujų blokados, kurią patyrė Rytų ir Vidurio Europos šalys, sąlygomis; dėl ydingų Atominės elektrinės, Energetikos įstatymų skubių pataisų būtinybės, naikinant grobuoniškus energetinius monopolius, užšokusius ant tautos sprando.
Tik šiuo būdu ir gali išsiskleisti tikroji demokratijos esmė – laisvi piliečiai renka savo atstovus, kuriems suteikia teisę valdyti. O pastariesiems praradus savo politinį padorumą, atsakomybę – demokratinė sistema yra stiprinama ir atnaujinama pačių piliečių pastangomis.
Lilijana Astra yra Tautinės partijos "Lietuvos kelias" pirmininkė
