Nuo tautos atgimimo ir Sąjūdžio laikų Lietuvoje taip ir neužaugo naujų politikų, savo, kaip lyderių, savybėmis ir įtaka visuomenėje galinčių prilygti Vytautui Landsbergiui ir Algirdui Brazauskui, pakaitomis du dešimtmečius vedusių šalį į nepriklausomybę ir Europą, formulavusių pagrindinius vidaus bei užsienio politikos tikslus. Nors abu šie Lietuvos politikos grandai šiandieną formaliai yra pasitraukę į antrąsias eiles, partijų vairus užleisdami jaunesniems, buvusiems savo pavaduotojams, jų įtaka tiek partijų viduje, tiek visuomenėje tebėra kur kas didesnė nei įpėdinių. Užtenka šalyje kilti kokiai nors rimtesnei krizei, ir iš karto žmonių akys krypsta į juos, tikintis išgirsti pripažintų lyderių nuomonę bei vertinimus, rašo savaitraštis „Veidas“.
Įpėdiniai dairosi per petį
Lietuvos politinės sistemos stuburą sudaro dvi pagrindinės, didžiausios, laiko išbandytos partijos - konservatoriai ir socialdemokratai, prie kurių vairo šiandieną stovi atitinkamai Andrius Kubilius ir Gediminas Kirkilas, dar visai neseniai iš esmės dviese ir valdę šalį, sudarydami vadinamąjį tandemą „2K“. Niekas neabejoja, kad prieš dvejus metus sutardami formuoti socialdemokratų vadovaujamą, o opozicijoje esančių konservatorių remiamą mažumos Vyriausybę G.Kirkilas ir A.Kubilius elgėsi savarankiškai. Bet kartu visi matė, kad garsiai paskelbus apie tokį dviejų didžiausių partijų vadovų susitarimą politikų ir visuomenės akys iš karto atsisuko į A.Brazauską ir V.Landsbergį: ar šiuodu, vienas pasitraukęs į pensiją, kitas posėdžiaujantis Europos Parlamente, duos savo palaiminimą tokiai sąjungai?
Taip pat buvo galima neabejoti, kad jei nors vienas šių politikos senbuvių būtų pasakęs aiškų „ne“ socialdemokratų ir konservatorių partnerystei, projektas „2K“ taip ir būtų likęs tik projektu. Lygiai taip pat po metų didžiausios valdančiosios ir didžiausios opozicinės partijų oficiali partnerystė buvo nutraukta pirmiausia todėl, kad tiek V.Landsbergis, tiek A.Brazauskas pradėjo neslėpti savo neigiamo požiūrio į tokį politinį iškrypimą. Abu jie taip pat yra moralinė atrama tiems Tėvynės sąjungos ir Socialdemokratų partijos veikėjams, kurie sudaro opoziciją dabartiniams partijų pirmininkams. Ir nors abu politikos grandai stengiasi viešai nekritikuoti savo įpėdinių, kartkartėmis viešumon patenkantys Tėvynės sąjungos politikos komiteto (vadovaujamo V.Landsbergio) vidiniai dokumentai, kaip ir žinios apie A.Brazausko pasisakymus LSDP prezidiumo posėdžiuose, liudija, kad abu jie tikrai nėra labai patenkinti A.Kubiliaus ir G.Kirkilo veikla.
Vienam nepatinka konservatorių nuolaidumas ir nepakankamas principingumas vertinant Vyriausybės veiklą, kitam neslepiamą susirūpinimą kelia smunkantis Vyriausybės populiarumas, skandinantis partiją artėjančių Seimo rinkimų akivaizdoje. Žinia, V.Landsbergis gali būti šiek tiek geriau nusiteikęs nei A.Brazauskas. Kaip rodo „Vilmorus“ atliktos naujausios visuomenės nuomonės apklausos, Tėvynės sąjungos populiarumas nuo balandžio mėnesio vėl ėmė didėti, nors dar vis tiek atsilieka nuo tebepirmaujančios „Tvarkos ir teisingumo“. Tačiau pastarosios populistinės partijos reitingai tolygiai smunka nuo pat kovo mėnesio. Tuo tarpu socialdemokratams jau seniai laikas stvertis už galvos - jų populiarumas smuko tragiškai, per pusę nusileisdamas Tėvynės sąjungai ir praleisdamas į priekį netgi Darbo partiją, kuri dar visai neseniai vos rodė gyvybės požymius.
Tačiau reitingų svyravimai negali paslėpti esminio fakto - šiandieną nė viena iš šešių didžiausių Lietuvos partijų net nepretenduoja laimėti po keturių mėnesių vyksiančių Seimo rinkimų. Tai yra nei „Tvarka ir teisingumas“, nei Tėvynės sąjunga, nei Darbo partija, nei LSDP, nei valstiečiai liaudininkai, nei Naujoji sąjunga nesiekia gauti parlamente daugiau nei pusę vietų, nes tik toks rinkimų rezultatas vadintinas kurios nors partijos pergale. Bet kuris kitas rinkimų rezultatas - tai tik įžanga į derybas dėl valdančiosios koalicijos su kitomis partijomis. Pastarąjį kartą pergalę rinkimuose konservatoriai šventė 1996-aisiais, kai jiems vadovavo V.Landsbergis, o socialdemokratai - 1992-aisiais, vadovaujami A.Brazausko. Šio vardo vedama koalicija dar sugebėjo gauti daugiau nei trečdalį balsų 2000-aisiais, nors pats A.Brazauskas tuomet į Seimą nesibalotiravo. Štai šis dabartinių partijų nepajėgumas siekti pergalės - pats geriausias ir tikriausias jas apėmusios tiek idėjų, tiek lyderių krizės įrodymas. Nors veikiau jau atvirkščiai: tai ryškių lyderių nebuvimas lemia idėjinę krizę ir dėl to - partijų nesugebėjimą patraukti į savo pusę rinkėjų.
Lyderius keitė biurokratai
Tikrais politiniais lyderiais buvusius A.Brazauską ir V.Landsbergį prie partijų vairo pakeitė politiniai biurokratai G.Kirkilas ir A.Kubilius. Abu išsilavinę, „matę Europos“, neblogai išmanantys Briuselio koridorius, sugebantys viena kalba diskutuoti su Europos Sąjungos politikais, tačiau nesugebantys rasti kalbos su savo rinkėjais. Nudelbtomis akimis, monotonišku, be jokios išraiškos balsu kalbantis G.Kirkilas gali įvaryti žiovulį net labiausiai suinteresuotam klausytojui. O apie A.Kubiliaus patrauklumą rinkėjams kalbėti dar sunkiau. Pabrėžtinas dalykas - jau ilgą laiką tiek G.Kirkilo, tiek A.Kubiliaus populiarumas yra mažesnis nei jų vadovaujamų partijų populiarumas. Tai reiškia, kad ne lyderis veda savo partiją, o partija visu savo autoritetu tempia vadovą. Stebėtis nereikėtų - G.Kirkilas per visą savo politinę karjerą nė karto nesugebėjo laimėti rinkimų vienmandatėje apygardoje (gerai žinodamas šį savo trūkumą pastaruoju metu jis apskritai kandidatuoja tik partijos sąraše), o su žmonėmis mieliausiai bendrauja iš televizoriaus ekrano.
A.Kubilius jo atžvilgiu turi šiokį tokį pranašumą - 2004-aisiais jam pagaliau pavyko iš ketvirto karto laimėti vienmandatėje apygardoje. Be to, pastaruosius aštuonetą metų jis, tegu nenoromis, kartais prisiverčia tiesiogiai pabendrauti su žmonėmis. Deja, to bendravimo per prievartą jam niekaip nepavyksta paslėpti, nors pastarąjį mėnesį kylantis Tėvynės sąjungos populiarumas neabejotinai sietinas su masiniu konservatorių „išėjimu į žmones“. Žmonių troškimą turėti aiškų, su jais suprantama kalba bendraujantį ir apie žmones jaudinančius dalykus šnekantį politinį lyderį geriausiai liudija įvairių populistų sėkmė per pastarąjį dešimtmetį. Vienas po kito matyti Artūro Paulausko, Rolando Pakso, Viktoro Uspaskicho šuoliai į politiką ir populiarumo viršūnes - geriausias to įrodymas. Lygiai kaip ir tegu gerokai „apskabytas“, bet vis dėlto dar neišblėsęs Artūro Zuoko populiarumas, ypač už Vilniaus ribų.
Populistai - tik „kostiumų pakabukai“
Šie svaiginantys populistų šuoliai, netrukus palydėti tokio pat svaiginančio kritimo, geriausiai parodė, kad minėti politikai buvo ne tikri, o tik vienadieniai lyderiai, viešųjų ryšių technologijų produktai. „Kostiumų pakabukai“, kaip tokius veikėjus priimta vadinti anglakalbėje politinėje bendruomenėje. Kadaise turėję kone pusės Lietuvos rinkėjų pasitikėjimą, šiandieną jie - tik paprasti niekuo neišsiskiriančių partijų vadovai, tokie pat politiniai biurokratai, kaip ir jų oponentai. Gal tik mažiau išsilavinę ir apskritai neturintys jokių idėjų - tik viešųjų ryšių konsultantų sugalvotus šūkius bei veiksmus. Vienintelė priežastis, kodėl jie kol kas galutinai nepasitraukė nuo politinės arenos, - dar politinės karjeros pradžioje įsisąmoninta tiesa, kad rinkimai laimimi ne televizorių ekranuose, o tiesiogiai bendraujant su žmonėmis. Šią tiesą gerai suvokė ir A.Zuokas, per pastaruosius keletą mėnesių atlikęs kelionę per Lietuvą, kurios metu kasdien bendraudavo su rinkėjais tiek provincijoje, tiek didmiesčiuose. Galima neabejoti, kad būtent ši kelionė lėmė, jog A.Zuoką neigiamai vertinančių žmonių ėmė mažėti.
Pamenant, kaip likus pusantro mėnesio iki 2004-ųjų rinkimų A.Zuokas sugebėjo užauginti Liberalų ir centro sąjungos populiarumą nuo 3,7 iki beveik 10 proc., jo nurašyti dar tikrai nevertėtų. Taip pat verta pabrėžti, kad šių keturių politikų asmeninis populiarumas yra gerokai didesnis už jų vadovaujamų partijų populiarumą. Tad, tegu ir nebūdami politiniai lyderiai visos Lietuvos mastu, jie kartu yra neabejotini lyderiai savose partijose, savo veiksmais didindami jų populiarumą rinkėjų akyse. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad A.Paulauskas, R.Paksas, V.Uspaskichas ar A.Zuokas šiandien pajėgūs pretenduoti į tą vaidmenį Lietuvos politikoje, kurį atliko ir, tiesą sakant, tebeatlieka V.Landsbergis ir A.Brazauskas. Ne veltui artėjant rinkimams pastarieji vis dažniau girdi klausimą, ar neketinantys grįžti prie partijų vairo ir pabandyti dar kartą vesti į Seimą savo šalininkų. Kad ir koks būtų atsakymas, tai dar vienas įrodymas, kad lyderių krizė Lietuvos politikoje yra ilgalaikė ir jos sprendimo būdų kol kas nematyti.
