Politikų abejingumas užsienio politikai atrodo graudžiai, o skubėjimas inertiškai pristabdomas tik tada, kai pasipiktina visuomenė, nors tai irgi nutinka gana retai. Buvo apsikvailinta skubiai ir uoliai, neskaičius Europos Konstitucijos sutarties, kuri taip ir neįsigaliojo. Dabar tik visuomenės protestai pristabdė nelabai galvojant pasirašytos antipiratinės prekybos sutarties (ACTA) ratifikavimą.
Neįdomu, bet svarbu
Artėjant naujiems Seimo rinkimams, prorusiškumu ar provakarietiškumo korta gal ir bus prisiminta, jei kas nors manys, kad tai gali kiek nors mobilizuoti elektoratą. Tiesa, net ir Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderiai teigia nelabai turį nuogąstavimų, kad kokia nors Darbo partija nuves Lietuvą iš NATO ir ES į NVS arba Rusiją. Pačios ES aktualijos dažniausiai menkai suvokiamos didelei daliai rinkėjų, kuriems įdomesnės temos yra pensijos ir šildymo kainos. Laimei, pasitaiko išimčių.
Minėta sutartis, galinti tapti internetinės žandarmerijos kūrimo pradžia, ratifikavimui artimiausiu metu nebus teikiama, nes prieš tai reikia pasikonsultuoti su visuomene, kuri ėmė ir to netikėtai pareikalavo. ACTA istorija parodė, kad politinio elito menkstantis dėmesys užsienio politikai ir rutininiai veiksmai pasiekė tokį lygį, kai sutartys valstybės vardu pasirašinėjamos ne atidžiau, nei nuobodžiaujantis girtuoklis pasirašinėtų vekselius.
Ši situacija, be kita ko, įrodo, kad net ir visuomenei tarsi neįdomi, politikams reitingus nelabai kalanti užsienio politika gali padaryti kur kas rimtesnę įtaką Lietuvos čiabuvių gyvenimui, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Nežinoma ko norima
„Šiandien tikrai atrodo, kad nė vienai Seimo rinkimuose dalyvausiančiai partijai nerūpi užsienio politika. Galbūt tiksliau būtų sakyti – ilgalaikė užsienio politika. Šiuo atžvilgiu vakuumas jaučiamas vos ne nuo įstojimo į ES ir NATO: pasiekėme, ko norėjome, ir nebežinome, ką toliau daryti.
„Lyg ir buvo mėginimas deklaruoti vertybinę, į jaunų demokratijų paramą orientuotą ilgalaikę Lietuvos užsienio politiką (Ukrainos, Gruzijos, Moldovos atžvilgiu), bet dabar matome tik jos vaiduoklį“, – teigia politikos apžvalgininkas Aidanas Praleika.
Turime trumpalaikius, pasak A. Praleikos, tik aktualius užsienio politikos interesus (kurie dažnai yra taip pat nelabai aiškūs), bet neturime ilgalaikių, o tai reiškia, kad neturime savo pačių vizijos. „Kokią vietą mes užimame savame regione, posovietinėje erdvėje, ES ir t.t.? Pavyzdžiui, minėtas orientavimasis į glaudų vertybinį kontaktą su kai kuriomis posovietinėmis valstybėmis buvo puikus sumanymas, rimtai įprasminantis nedidelės valstybės vaidmenį tarptautinėje arenoje.
Kartais atrodo, kad vyksta šios vietos ieškojimas, bet vyksta jis kažkaip chaotiškai, neaišku, ko siekiama: tai mes puolame draugauti su A.Lukašenka (ačiū Dievui neilgai), tai pasigirsta kalbos apie aktyvesnį įsiliejimą į Šiaurės Europos regioną... Pastarasis variantas lyg ir gerai skamba, bet niekas nesako, ko mes iš tikrųjų siekiame tuo įsiliejimu, kaip ir neleidžia įvertinti, ar šiandien apskritai toks Lietuvos „sušiaurėjimas“ yra įmanomas“, – mano apžvalgininkas.
Buvęs užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas, kuris dabar atstovauja ES tolimajame Afganistane, taip pat mano, kad užsienio politikos orientyrai yra neaiškūs. „Užsienio politikos tikslai turi visų pirma remtis valstybės vizija, kuri išreikštų Lietuvos nacionalinius interesus regione ir Pasaulyje. Nežinau, ar tokia vizija egzistuoja. Todėl ir „ambicingumą“ sunku vertinti.
Sveikinčiau diskusiją, kuri padėtų aiškiai suformuluoti Lietuvos valstybės viziją nenuspėjamame, ekonomiškai ir politiškai tarpusavyje vis labiau priklausančiame globalizacijos amžiuje. Tokia diskusija turėtų įvertinti bei apibrėžti interesus ir siekius ne tik ES ir NATO atžvilgiu, bet ir Lietuvos „artimojo užsienio“, su Lietuvos istorija susijusių nuo Baltijos iki Juodosios jūros kraštų, taip taip naujai iškilusių ekonominės ir politinės galios centrų: Kinijos, Indijos, Brazilijos atžvilgiu“, – teigia V. Ušackas.
ES ir NATO narystė, pasak V. Ušacko, – fundamentalūs Lietuvos užsienio politikos pasiekimai, kuriuos iki šiol bandome visiškai įsisavinti. „Užsienio politikos rezultatai apčiuopiami ir matomi po kurio laiko, jų sėkmę ar nesėkmę apsprendžia ne tik mūsų pačių, bet ir partnerių, kaimynų elgesys bei veiksmai.
Galime drąsiai teigti, kad Lietuvos diplomatija deda daug pastangų į šalies energetinį saugumą bei alternatyvų kūrimą. Manyčiau, kad nuo Andriaus Kubiliaus vyriausybės pirmųjų dienų skyrėme prioritetinį dėmesį verslo diplomatijai bei investicijų pritraukimui. Svarbi lietuvybes puoselėjimo bei saitų su lietuviais užsienyje stiprinimo veikla. Nors po Lisabonos sutarties įsigaliojimo, pirmininkavimas ES turės mažesnę reikšmę, vis dėlto, Lietuvai bus didesnė galimybė daryti įtaką ES ekonominiams, socialiniams ir politiniams sprendimams, tad būtina labai rimtai ir profesionaliai pasiruošti“, – sakė V. Ušackas portalui Balsas.lt.
Su kaimynais santykiai prasti
Su Rusija, Baltarusija, Lenkija ir net su Latvija nuo užsienio politikos nusigręžiančiam politiniam elitui susitarti sekasi vis prasčiau.
„Santykiai su artimiausiais kaimynais – geriausiu atveju patenkinami. Yra 3 valstybės, kurios turėtų būti natūralios artimiausios mūsų partnerės – Lenkija, Latvija ir Estija. Santykiai su jomis, deja, yra labai pažeidžiami. Krizės įvyksta ten, kur jų galėtume visai išvengti, jei būtume išmokę bendrauti, gerbdami vieni kitų interesus. Puikus to pavyzdys – Lenkija. Graudu žiūrėti, kaip keletas politinių oportunistų suteikia toną tarpvalstybiniam dialogui. Bet tai – ne vien Lietuvos problema. Tai, kaip lengvai kyla santykių krizės, rodo, kad mūsų valstybės kol kas nesugeba dirbti vienoje plokštumoje, siekdamos bendrų interesų. Todėl kyla natūralus klausimas, ar, pavyzdžiui, Latvija turi tą pačią ilgalaikę užsienio politikos viziją? Ar mes kartu tik velkamės paskui „rimtas“ ES šalis, skubėdami patvirtinti bet kokį dokumentą, ateinantį iš Briuselio, ir taip vaizduojame, kad neva dalyvaujame Europos politikoje“, – teigia A. Praleika.
Stebint iš toliau, pasak V. Ušacko, apmaudu, kad santykiai su Lenkija yra pašliję. Dėl nenuoseklumo Lietuvos kaimynystėje – Baltarusijoje ir Karaliaučiaus srityje, prarandame savo pozicijas ir draugų ratą ten. Santykiai su JAV turėtų būti aukščiausio politinio dėmesio centre. Galėtume būti aktyvesni puoselėdami ir palaikydami ekonominių ir politinių laisvių sklaidą nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Santykiai su Rusija visada buvo sudėtingi ir reikalauja diplomatinio subtilumo bei nuoseklumo, siekiant ne tik išlaikyti rinkos pozicijas, bei ir remti, plėsti bendras demokratines ir laisves vertybes. Turime pagaliau „atrasti“ bei aktyviau puoselėti ryšius su naujais globalios ekonomikos ir politikos žaidėjais – Kinija, Indija, Brazilija“, – kartoja diplomatas.
