Antradienio, spalio 14 dienos, Seimo posėdyje planuojama svarstyti Turizmo įstatymo pakeitimą, remiantis kuriuo, nuo lapkričio 1 dienos Valstybinis turizmo departamentas ir toliau atliktų „turizmo paslaugų teikėjų veiklos stebėseną ir kontrolę“ užuot atlikęs „turizmo paslaugų teikėjų stebėseną ir priežiūrą“.
„Priežiūra“ ir „kontrolė“ – šie žodžiai dažnai vartojami sinonimiškai. Žinoma, paslaugų teikėjų veiklos kontrolė atrodo, implikuotų didesnę atsakomybę nei paslaugų teikėjų priežiūra, tačiau, mano manymu, daug svarbiau yra ne tai, kaip ši procesą pavadinsime, bet kodėl jis reikalingas ir kaip galima būtų jį vykdyti.
Per pastaruosius kelis mėnesius, „Go Planet Travel“ veiklos sustabdymo kontekste, ne kartą teko skaityti ir girdėti Valstybinio turizmo departamento poziciją, jog jis neturi įrankių, kurių reikia norint tinkamai kontroliuoti turizmo paslaugas teikiančių ūkio subjektų veiklą. Įrankių, kurie užtikrintų, kad tokie skaudūs atvejai nepasikartotų ir jog nebebūtų nukentėjusių keliautojų.
Su tuo iš dalies galima sutikti. Tačiau šalia turime ir ES Teisingumo Teismo sprendimą, kuris sako, kad valstybės narės privalo garantuoti, jog tokiais kaip „Go Planet Travel“ atvejais keliautojų patirti nuostoliai būtų atlyginti 100%. Dabartinis, kelionių organizatorių veiklos privačiu draudimu pagrįstas, modelis, to, deja, neužtikrina.
Visgi, nemanau, kad tinkamiausias sprendimas yra kurti garantinį fondą – įteisinti iš esmės dar vieną draudimo (o gal – mokesčių verslui) rūšį, iki galo neišnagrinėjus, kodėl neveikia dabartinė draudimo sistema. Manau, viena pagrindinių to priežasčių – organizatorių veiklą kontroliuojanti institucija neturi pakankamai įrankių užtikrinti, kad draudimo suma tikrai bus pakankama galimiems keliautojų nuostoliams atlyginti.
Šiuo atveju nekalbame apie būtinybę detaliai kontroliuoti kiekvienos kelionių agentūros ir organizatoriaus veiklą. Aukštesnės rizikos zonoje yra tie, kurie patys imasi organizuoti keliones užsakomaisiais skrydžiais, užuot „supaketavę“ (perpardavę) reguliariųjų skrydžių paslaugą (reguliariųjų skrydžių atveju keliautojui galioja papildomas Tarptautinės oro transporto asociacijos draudimas).
Nusprendus organizuojant keliones nuomoti lėktuvą ir juo skraidinti keliautojus, rizika yra didesnė. Juk nesvarbu, kad, pavyzdžiui, esi pardavęs kelionių, kurios užpildo tik dešimtadalį lėktuvo – turi įsipareigojimą šiuos keliautojus nuskraidinti ir parskraidinti. Jei kelionių organizatorius nėra itin finansiškai pajėgus, tokie atvejai ir didina veiklos bei finansinę riziką bendrovei ir jos paslaugomis besinaudojantiems asmenims.
Sudarant kelionių paketus užsakomaisiais skrydžiais besiremiančių bendrovių šalyje šiuo metu yra tik trys. Nemanau, kad yra milžiniškas darbas operatyviai stebėti aktualią veiklos ir finansinę informaciją, susijusią su tokių bendrovių paslaugomis. Vertinti realią įmonių finansinę padėtį, įsipareigojimų pagrindiniams tiekėjams (skrydžių bendrovėms, viešbučiams ir kitiems) vykdymą, įsipareigojimų keliautojams ir draudimo bendrovių suteikiamų garantijų dydį.
Tad kviečiu – institucijai įstatymu numatę priežiūros ar kontrolės funkciją, nepamirškime jai suteikti ir reikiamus įrankius šiai funkcijai tinkamai vykdyti. Visų problemų vienu ypu neįveiksime, tačiau užtikrinti, jog tokios skaudžios istorijos nepasikartotų, būtina. Norisi tikėti, kad bus sugeneruoti tinkami sprendimo būdai ir pateikti atitinkami teisės aktų projektai. Jei tokia valia bus, turizmo verslo atstovai įsipareigoja padėti šiame bei turizmo rinkos priežiūros procese.
