Seime 10 val. I rūmų Kovo 11-osios Akto salėje vyksta iškilmingas minėjimas, skirtas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai. Šia proga iškilmingas kalbas pasakė aukščiausi valstybės vadovai ir Nepriklausomybės Akto signatarai.
Į susirinkusiuosius kreipėsi Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis
Mielieji Lietuvos žmonės,
Jūsų Ekscelencijos Lietuvos Respublikos Prezidente, Ministre Pirmininke, Prezidente Valdai Adamkau, Atkuriamojo Seimo-Aukščiausiosios Tarybos Pirmininke,
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, ekscelencijos ambasadoriai,
Laisvės kovotojai ir jų artimieji,
gerbiamieji kolegos Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės nariai,
garbūs šio iškilmingo minėjimo dalyviai!
Lietuva yra tokia, kokią kūrėme ir kuriame – vieniems ji demokratijos pavyzdys, kitiems – augimas, tobulėjimas ir naujovės, dar kitiems – tai drąsių ir darbščių tautiečių gimtinė, dar kažkam – tai nuostabi gryno oro, švarių miškų ir saulėtų laukų šalis su Dubysos slėniu, Nemuno delta ir smėlio kopų pajūriu.
Lietuva yra žmonės – čia ir visur. Lietuva yra žinia aplink pasaulį. Lietuva buvo tas lūžio taškas devyniasdešimtaisiais ir tapo nuolatinio progreso valstybe. Šiandien mes švenčiame reikšmingų permainų liudijimą.
Dėkojame laisvės kovotojams už auką ir laisvės signatarams, pagerbkime juos tyla.
Ačiū.
Prieš 29-erius metus Kovo vienuoliktąją priimtas sprendimas paskelbti savo nepriklausomybę. Šį sprendimą liudija dokumentas – Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo.
Jo neprireikė didžiosioms pasaulio demokratijoms, kurios daugiau nei pusę amžiaus nepripažino mūsų aneksijos ir net išsaugojo Lietuvos patikėtą auksą. Taip išsaugodami ir mūsų tikėjimą, kad turime būti laisva šalis.
Tarptautinis tikėjimas skatino ir mūsų tikėjimą, ir pasipriešinimo auką. Tai istorija. Tai istorija, su kuria susipažįsta naujos kartos.
Mokyklas pradeda lankyti antroji nepriklausomybės vaikų karta. Nepriklausomybėje gimusių vaikų vaikai, kuriems nepriklausomybės kūrimas – tai netgi šiek tiek mistinė pažintis.
Todėl labai svarbu, kad laisvės kovų ir valstybės istorinė atmintis būtų perduodama iš kartos į kartą, kaip gyvoji atmintis, kad tai būtų gyvi pasakojimai ir kad jie taptų mūsų laisvės, mūsų nepriklausomybės ir mūsų atsparumo genu ateities kartose.
Šiandien čia susirinko įvairios kartos: čia nėra žmonių, kurie prisimintų atkūrimo batalijas prieš 100 metų, tačiau čia yra žmonių, kuriems apie tai buvo pasakojama gyvai – dalyvių ir liudytojų.
Čia yra pokario nepriklausomybės kovų dalyvių ir liudytojų, čia yra pasipriešinimo okupacijai amžininkų ir, be abejo, čia daug nepriklausomybės atkūrėjų ir valstybės kūrėjų, čia yra žmonių, kurie ateityje visa tai turės prisiminti už mus, čia esančius ir už tuos, kurių nebėra.
Čia, šioje salėje vyko istoriniai įvykiai, o dabar ir šiandien čia yra puoselėjama atmintis. Todėl minėjimai ir liudijimai yra svarbūs tikėjimo stiprinimui. Tikėjimo tauta, tikėjimo savimi, pasitikėjimo šalia esančiu.
Ir Dieve, padėk mums visiems kurti pasitikėjimu grįstą ateitį drauge. Linkiu visiems, kad ateities kartos mus gerbtų už laikyseną ir padorumą! Už pasižadėjimų įgyvendinimą.
Šimtmečio metais po Lietuvą keliavo Pasižadėjimų knyga, į kurią žmonių prašiau parašyti, ko linki Lietuvai ir ką norėtų dėl jos padaryti. Čia įrašyti 752 asmeniniai ir kolektyviniai pasižadėjimai valstybei – tai yra galimybė, o įgyvendinti – kiekvieno pareiga.
Šią Pasižadėjimų Lietuvai knygą norėčiau perduoti knygų šventovei, Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai. Tegu ji lieka atvira ateities kartoms. Tegul ateitį kuria geri darbai.
Kalbą sakė ir Nepriklausomybės Akto signataras Egidijus Bičkauskas
Mieli kolegos Signatarai,
Jūsų Ekscelencijos,
Seimo ir Vyriausybės nariai,
Gerbiami šio posėdžio dalyviai ir klausytojai,
stengiuosi prisiminti tą dieną prieš 29-erius metus ir įvykius iki jos.
Išvakarėse Sąjūdžio remtų kandidatų, jau išrinktų į Aukščiausiąją Tarybą, susirinkimas neabejojo – Nepriklausomybė turi būti paskelbta rytoj. Turime būti ryžtingi ir drąsūs. Pasaulis to laukia ir neabejotinai mus parems, pripažindamas mūsų atkurtą valstybę. Dėl to pasaulyje iš esmės niekam nekyla nei ginčų, nei abejonių. Tereikia mūsų ryžto ir apsisprendimo. Ir tik nedaugeliui to susirinkimo dalyvių, bene penkiems, prieš keletą dienų Maskvoje susitikusiems su JAV ambasadoriumi Maskvoje, buvo žinoma: tiesa lieka tiesa, vertybės vertybėmis, neginčytinos teisės – teisėmis, tačiau jokio mūsų paskelbtos Nepriklausomybės greito pripažinimo (o gal esant tam tikroms aplinkybėms ir iš viso pripažinimo kada nors) tikėtis pagrindo nėra. Prisimindamas tą dieną, atvirai pasakius, iki dabar nežinau, ar mano to susirinkimo metu pasirinktas aplinkybių, turėjusių sugrąžinti daugumą į realybę, nuviliančių ir mane, nutylėjimas buvo moralus.
Tuomet nebuvo laiko apmąstymams, o gal net iki galo suprastų žinių apie tai, kodėl gi tos pačios didžiosios demokratinės valstybės, daug dešimtmečių konstatavusios mūsų atrodytų neginčytinas teises į nepriklausomybę, t. y. neginčytinos vertybės pažeidimo faktą, dar II pasaulinio karo pabaigoje Jaltos ir Potsdamo konferencijose iš esmės pačios (kad ir be jų išreikšto noro) atidavė mus į Sovietų Sąjungos rankas. Nebuvo laiko ir pamąstymams, kuri svarstyklių pusė II karo pabaigoje turėjo nusverti – galimo karo tęsinio, atnešančio dar dešimtis milijonų aukų, ar Lietuvos nepriklausomybė, kuri mums buvo didžiausia vertybė, tačiau globaliam pasauliui tik viena ir ne pati didžiausia vertybė iš daugelio.
Tuo metu viduje buvo tik skaudu ir apmaudu.
Tik palaipsniui tapo suprantama didžiųjų, na, ir kitų laisvojo pasaulio valstybių veiksmų prasmė tą pačią mums svarbią 1990 metų kovo 11-ąją. „Ant kortos“ buvo statomas „didysis blogis“ – bolševizmas ir jo paties deklaruojama šio blogio ekspansija į visą pasaulį, ir dar branduolinė, ir galimybė nuo jo išsilaisvinti, ir šios galimybės, tuoj pat visais lygiais pripažinus Lietuvos siekius, galimas sužlugdymas. Nulėmė didesnę vertę didžiosioms valstybėms turėjusi galimybė pasiekti pergalę „šaltajame kare“. Neabejoju, jog pasirinkimas, žvelgiant ne iš Lietuvos, o iš didžiųjų valstybių interesų taško, taško, aprėpiančio didelę dalį žmonijos buvo teisingas.
Tuo metu atrodė kitaip.
Beje. Tik vėliau iki galo supratau, jog ir Nepriklausomybę mes praradome ne dėl kokių nors savo veiksmų (ar neveikimo), ne dėl kokios nors klaidingos užsienio politikos (nors jos, mano požiūriu, buvo irgi pakankamai), o tik todėl, kad būtent tokie, nepriklausomai nuo mūsų veiksmų, buvo tuometinių didžiųjų valstybių ar, jeigu galima taip pasakyti, didžiųjų tuometinių galių interesai. Na, greičiausiai turėjome gintis ginklu, bet tai tik daugiau garbės, o ne realaus vyksmo pakeitimo klausimas.
Manau, jog ir dabar grėsmės mūsų saugumui, nepriklausomybei kyla tiesiogiai ne iš mūsų, t. y. Lietuvos santykių su Rusija ar požiūrio į ją, arba tiksliau, ne vien tik dėl to, o iš didžiųjų pasaulio galių tarpusavio santykių ir galimų konfliktų tarp jų, kai siekiant jų išvengti ar juos sureguliuoti, gali iškilti klausimai dėl tam tikrų nuolaidų ar aukų.
Suprasdamas galimas konfliktines situacijas tarp šių galių puikiai suprantu, jog Lietuva nėra, nebus ir negali būti viena iš pagrindinių geopolitinių žaidėjų, tačiau, suprasdamas šių galių konfliktų pavojus būtent mums, nenoriu, kad Lietuva būtų tokių konfliktinių santykių viena iš žiežirbų ar katalizatorių. Viena ar kartu su kitais. Pati sau, ar kad ir nesąmoningai ar net norėdama įsiteikti ir vykdydama kitų valią ir sudarydama situaciją, kai ir dėl pačių mūsų veiksmų galime tapti derybų objektu ar vieta, kur spręstųsi pats konfliktas.
Mano požiūriu, mums mūsų nepriklausomybė yra ir bus pati didžiausia vertybė, nesvarbu kaip į ją bežiūrėtų didžiosios pasaulio galios. Labai rezervuotai vertinu mūsų vadovų pastangas iškvosti naujuosius galingųjų lyderius: ar galimo konflikto metu jis ar ji pasiryžę ginti mūsų nepriklausomybę. Viena vertus, bijau, kad tą lyderį mes statome į sudėtingą padėtį jo paties, galbūt, labai protingai konstruojamame politiniame lauke, kita vertus konkrečios aplinkybės, kaip užsiminiau anksčiau, gali padiktuoti visai kitus sprendimo būdus. Na, o bent man svarbiausia, ką gi reikštų to lyderio neigiamas atsakymas. Tai, kad tuomet mes patys savęs neginsime. Nemanau, kad dėl to turėtų kilti kokios nors abejonės ir tokioms mintims neturėtų būti sudarytos net prielaidos. Garbingas atsakas privalo būti ir bus, net tais atvejais, kai mums būtų prikaišiojama dėl didesnių, jų požiūriu, vertybių nepaisymo.
Istorinė patirtis rodo, kad vertybės, kurios atrodytų akivaizdžios ir svarbiausios mums, gali tokiomis ir nebūti ar būti gerokai mažiau svarbios, žiūrint į jas kitomis, ypač didesnėmis akimis. Vienaip ar kitaip nesinorėtų būti žaisliuku ar nurodymų vykdytoju didelių žaidėjų, kurie dažnai žaidžia pagal savo taisykles, rankose.
Kalbėdamas apie grėsmes mums vadinamomis įprastinėmis priemonėmis, netikiu, jog tarp mūsų įvardijamo kaip priešas politikų, galinčių priimti sprendimus, gali atsirasti bepročių, kurie, žinodami realų ginkluotės, gyvosios jėgos santykį ryžtųsi tyčiniam, o ne kokios nors klaidos, kad ir techninės, išprovokuotam konfliktui su Lietuva. Konfliktui neabejotinai iššauksiančiam susidūrimą su mumis ir mūsų sąjungininkais. Tiesa, dėl beprotystės, prisimenant kai kurių rusų ideologų sapne matytus svaičiojimus apie didžiąją Rusiją, manau, tuoj pat susilaukčiau prieštaravimų. Į tai atsakau – jeigu toks beprotis atsirastų, tai jokios atgrasymo, ginklavimosi priemonės taip pat neturi jokios realios prasmės.
Nebandau ginčyti skiriamos krašto apsaugai 2 proc. sumos (įsipareigojimus, net žodinius, reikia vykdyti), tačiau skeptiškai žiūriu į avansinius politinius pareiškimus dėl didėsiančių išlaidų ateityje. Kokios bebūtų tolesnės išlaidos savarankiškos gynybos prasme, jos nesukurs adekvatumo, o todėl, mano požiūriu, jos paprasčiausiai perteklinės.
Ar darydami tokius politinius pareiškimus, mes nestatome į keblią padėtį savo artimiausių partnerių Europos Sąjungoje? O gal tai darome sąmoningai ir paskatinti? Ar naiviai tikimės, kad didindami fizinės gynybos, karinės technikos apimtis, mes priversime oponentus atsisakyti to paties?
Manau, jog toks procesas, tai tik kaip pasaka be galo (geriausiu atveju), o blogiausiu – veda į tyčinio ar netyčinio (kad ir techninio) konflikto galimybę ir parodo mūsų politikų nepajėgumą ar tiesiog nenorą spręsti susidarančių situacijų politinėmis priemonėmis arba, o tai dar blogiau, tolesnę ir nekintančią politinę kryptį, beje, gal ir netiesiogiai, tačiau skatinant ta kryptimi eiti ir kitus.
Kalbant materialiai, jeigu taip būtų visko pertekusioje valstybėje, tai galima būtų vertinti kaip leistinus „suaugusiųjų žmonių žaidimus“, bet mūsų atvejis ne visai toks. Pozicijos lyderis, vertindamas naudą, kurią suteiks daugiau negu abejotinas referendumas dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo, įvardijo vieno kasmetinio vaikų darželio kainą. Aš kalbu ne apie vieną ir ne apie dešimtį, o šimtus tų pačių darželių, o tiksliau prarandamas galimybes investuoti į žmones – pagrindinį Nepriklausomybės garantą. Į žmones, kurie ne mažiau efektyviai, o mūsų sąlygomis gal ir rezultatyviau negu bet koks ginklas, bet kokiam agresoriui tiek žodžiu, tiek elgsena tartų – tai ne tavo, tai mano Lietuva.
Galbūt neribotai investuojant į kitų šalių karo pramonę, o per tai į mūsų ginkluotę (sakau neribotai, nes optimalaus skaičiaus taip niekas niekada ir nepasakė) kalba eina apie „didįjį pasienio mūšį“ sulaukus pagalbos.
Štai čia ir keliu sau klausimą, į kurį tikrai neturiu atsakymo.
Ar mes konstruodami savo politiką galime leisti prabangą rizikuoti savo nedidele teritorija, nedidele tauta ir jos išlikimu, suteikdami galimybes tam didžiajam mūšiui vykti būtent čia? Ar mes galime leisti prabangą, kurią galbūt turi didžiosios valstybės, didžiosios galios ir iš esmės kurių konfliktas ir būtų sprendžiamas?
Neturiu vienareikšmio atsakymo. Patriotinį-lozunginį atsakymą turbūt suformuluočiau labai greitai, o pasverto ir atsakingo, deja, kol kas neturiu.
Iš tiesų, kartais keliu net sau nepatogius klausimus. Kodėl, pavyzdžiui, būtent mes turėjome ekonominę blokadą, kodėl būtent pas mus vyko sausio įvykiai ir pan. Mes tai ištvėrėme, tuo didžiuojamės, bet...
Tai nėra nei susitaikėliškumas, nei vertybių, kurios gali būti pasiekiamos ir išpažįstamos nebūtinai tiesmukiškai, atsisakymas. Pamenu Islandijos ambasadoriaus Maskvoje tuoj pat po Lietuvos pripažinimo pasakytus žodžius: „Turi ateiti tas laikas, kai mažos valstybės darys didelę politiką“. Nuo savęs pridėčiau – išmintingą, santūrią, ne nuolankią, bet orią politiką.
Atviros ir, mano nuomone, būtinos diskusijos, atsisakant išankstinio oponento prirašymo į Lietuvos priešus, reikalingos, būtinos, tarp jų ir ypač čia, Seime.
Ar kaip apie visavertę diskusiją, ar iš viso kokią nors diskusiją, negūžčiojant pečių, galima kalbėti apie kad ir įstatymo tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir JAV Vyriausybės susitarimo dėl bendradarbiavimo gynybos srityje ratifikavimo priėmimą. Dokumentas svarstytinas ne tik politiniu, tačiau ir konstituciniu aspektu. Jo pateikimas, svarstymas ir priėmimas Seime užtruko lygiai 25 minutes, svarstymo ar priėmimo metu nepasisakė nė vienas Seimo narys.
Nekalbu apie paties ratifikavimo reikalingumą, ar ne, kalbu apie patį požiūrį į itin rimtą klausimą.
Atkurdami nepriklausomybę turėjome galvoje anuomet egzistavusią nepriklausomybės, suvereniteto sampratą. Keičiantis pasauliui keitėsi ir ši samprata. Klasikinės nepriklausomybės jau nebėra ir negali būti. Kai kur atiduodi, kai kur gauni. Gal net daugiau. Dabartinėmis sąlygomis esu Europos projekto šalininkas. Kaip objektyvios, neišvengiamos būtinybės jai tampant pasaulio galios subjektu ir konkuruojant su kitomis pasaulio galiomis. Šioje didelėje interesų ir ambicijų priešpriešoje Lietuva negali būti viena.
ES amorfinė, bejėgė, negalinti priimti sprendimų taip pat betikslė, o jos realus stiprumas neatsiras iš niekur. Jis gali atsirasti tik iš jos sudedamųjų dalių, taip pat ir iš Lietuvos.
Kur siekdami išsaugoti savo tapatybę bei unikalumą, jeigu norite – šiuolaikinę nepriklausomybę, mes turime užbrėžti raudonąsias linijas, kokiais etapais, ką galime paaukoti, o ko ne – tai iš tikrųjų neatidėliotino būtinumo, t. y. šiandienos klausimai, reikalaujantys išimtinių diskusijų ir sprendimų.
Tikiuosi, ne tokio pobūdžio, kaip, jeigu pamenate, buvo su „komjaunuolišku spartumu“ ratifikuojant čia Seime ES konstitucijos projektą, kuris dėl jo forsavimo aplenkiant laiką ir objektyvius procesus galėjo būti tarsi „peilis“ visam Europos projektui.
Gerbiami Seimo nariai, nenusišalinkite nuo pačių svarbiausių Lietuvos ateičiai politinių klausimų svarstymo ir, o tai ne mažiau svarbu, priešinkitės bet kokių barjerų statymui aptariant ir diskutuojant šiuos klausimus visuomenėje. Bendrą ir neginčijamą politinę kryptį jau turėjome.
Manau, jog šie klausimai neturėtų likti nuošalyje nei renkant Europos Parlamento narius, nei, juo labiau, Respublikos Prezidentą.
Nepretenduoju į tiesos monopolį, nepretenduoju į pasisakymą visų ar net dalies signatarų vardu. Savo politinėmis pažiūromis, taktikos ar net strategijos klausimais esame labai skirtingi.
Man prisimenant įvykius Kovo 11-osios išvakarėse, galbūt kai kam galėjo kilti abejonės, ar būtų toji Aukščiausioji Taryba priėmusi tokius sprendimus, jeigu būtų žinojusi, kad realų kitų valstybių palaikymą sulauks dar negreitai? Atleiskite už išsireiškimą – jeigu taip manote, manykime iš naujo. Taip. Neabejoju. Būtų. Nes tai buvo išmintingas, pasvertas ir būtinas tam momentui ir tai dienai sprendimas. Drąsos ir ryžto užteko ir kiekvienam atskirai ir visiems kartu.
Bene paskutinio susitikimo su kolega Romualdu Ozolu, vykusio ligoninės palatoje, metu, mes diskutavome, kokį praėjus tiek daug metų po Nepriklausomybės atkūrimo bendrą politinį pareiškimą galėtų padaryti kartu visi signatarai.
Supratome, jog bendras politinis sutarimas turbūt sunkiai įmanomas, tačiau vienas teiginys vis dėlto turėtų būti priimtinas:
„Mes didžiuojamės tuo, kad Lietuva patikėjo mums atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę“.
Valstybės Nepriklausomybės stipendijos skyrimo komisijos pirmininko prof., hum. m. dr. Zenono Butkaus sveikinimas
Didžiai gerbiama Lietuvos Respublikos Prezidente, Seimo Pirmininke, premjere, gerb. signatarai, Seimo nariai, Ekscelencijos ambasadoriai, ponios ir ponai.
Iš šios garbingos tribūnos ir iškiliausią mūsų valstybės dieną pirmiausia norėčiau padėkoti Lietuvos Respublikos Seimui, įsteigusiam Valstybės Nepriklausomybės stipendiją, įsteigusiam daugiau kaip prieš 10 metų ir tęsiančiam šią puikią tradiciją. Juk stabilumas, ne mažiau nei pokyčiai, svarbus mokslininkams, kurie svarių laimėjimų gali pasiekti tik nuolatiniu ir nuosekliu darbu.
Nepriklausomybės stipendijos tikslas – kilnus ir didžiai prasmingas. Ji skiriama jauniems mokslininkams, triūsiantiems humanitarinių ir socialinių mokslų baruose, atliekantiems kokybiškus tyrimus, kurie stiprina Lietuvos mokslą ir kartu valstybingumą, ugdo pasitikėjimą Lietuva, jos visuomene, skatina jaunąją kartą dirbti valstybės labui ir gerovei, padeda rinktis mokslininko kelią ir likti Lietuvoje, neemigruoti. Juk svarbu ne tik susigrąžinti išvykusius mokslininkus, kas jau daroma, bet ir išlaikyti Lietuvoje likusius, pilietiškai nusistačiusius tyrėjus. Vykti į užsienį mokslininkams prasmingiau tuomet, kai jie jau yra atlikę tyrimų Lietuvoje, kai jie jau yra žinomi ir vyksta pagal bendradarbiavimo programas, kai vyksta kaip mūsų mokslinių institucijų pasiuntiniai. Tada jie ir vertinami tinkamai ir su jais skaitomasi.
Valstybės Nepriklausomybės stipendija tampa labiau žinoma, populiarėja, tarp mokslininkų tampa prestižine. Štai šiemet turėjome daugiau kandidatų nei pernai. Juos stropiai vertino Seimo paskirta komisija. Man didžiulė garbė šiai komisijai pirmininkauti. Ją sudaro iškilūs mokslininkai: dr. Inga Blažienė – Lietuvos socialinių tyrimų centro direktoriaus pavaduotoja mokslui; prof. dr. Romas Lazutka – Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros profesorius; prof. dr. Rimvydas Petrauskas – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas; dr. Darius Staliūnas – Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotojas ryšiams su užsieniu; prof. habil. dr. Gintautas Tamulaitis – Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto Puslaidininkių fizikos katedros vedėjas; prof. dr. Rita Trimonienė – Šiaulių universiteto Istorijos filosofijos katedros profesorė; prof. habil. dr. Gintautas Žintelis – Lietuvos mokslų akademijos Technikos mokslų skyriaus pirmininkas.
Atidžiai išstudijavusi pateiktus projektus, komisija pripažino 6 kandidatus, atitinkančius nustatytus kriterijus stipendijai gauti. Iš 6 kandidatų komisija laimėtoja išrinko dr. Justiną Kozakaitę, kuri pateikė mokslinio tyrimo projektą „Laisvės kovų kaina (partizanų palaikų tyrimai)“. Komisijos apsisprendimą pirmiausia lėmė ta aplinkybė, kad Justina savo tyrimuose sėkmingai pademonstravo mokslų integraciją. Ji sujungė medicinos, tiksliau – biomedicinos ir archeologijos mokslo kryptis, kitaip sakant, sukaupė bioarcheologo kompetencijas. Tai daryta pavyzdingai nuosekliai: archeologijos bakalauro studijos baigtos Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, magistro – Jungtinės Karalystės Durhamo universitete, doktorantūra vėl Lietuvoje – Vilniaus universitete. Čia, Istorijos fakultete, Justina 2018 m sėkmingai apgynė daktaro disertaciją „Traumos XIII–XVIII a. Lietuvoje bioarcheologijos duomenimis“.
Kone dešimtmetį laureatė savarankiškai atlieka istorinius žmonių palaikų tyrimus. Ji dalyvavo Vilniaus Šv. Dvasios (domininkonų) bažnyčios mumijų, Nesvyžiuje palaidotų Radvilų giminės kapavietės tyrimuose, taip pat kartu su ukrainiečių istorikais parengė mokslinę monografiją „Kultūrų kryžkelė. Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas“. Kartu su kitais archeologais Justina tyrė ir griūvantį Gedimino kalną, kur buvo surasti 1863–1864 m. sukilimo vadų palaikai. Ji dalyvavo nustatant, kad tai Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko palaikai. Pagaliau kaip svarbiausias asmuo ji priklauso tai legendinei mokslininkų komandai, kuri praeitais metais surado Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus. Justina tuos palaikus ištyrė, dalyvavo juos nustatant, identifikuojant, atpažįstant.
Tokie rezultatai nepasiekiami atsitiktinai. Atradimų vaisai subręsta bendradarbiaujant skirtingų mokslo šakų tyrėjams, ypač glaudžiai bendradarbiauja Vilniaus universiteto Medicinos ir Istorijos fakultetai, faktiškai klostosi kone bendra jų doktorantūra, kartu rengiamos disertacijos. Įkurta bioarcheologijos laboratorija. Tyrimams vadovauja Vilniaus universiteto prorektorius profesorius Rimantas Jankauskas. Tad perspektyvūs pokyčiai vyksta, vyksta, sakytume, ir iš vidaus.
Pati Justina dirba ir Istorijos, ir Medicinos fakultetuose, yra puikiausios kvalifikacijos, darbšti mokslininkė ir studentų mėgstama dėstytoja. Komisijai pateiktame projekte ji yra numačiusi ištirti dar 32 partizanų palaikus, t. y. jau surastus, bet dažniausiai neidentifikuotus partizanų palaikus. O tai labai svarbu, juk tik dalis laisvės kovotojų yra žinomos nustatytos asmenybės. Bet daugelis jų nėra palikę jokių laiškų, dienoraščių, dokumentų, vis mažiau ir gyvų liudininkų. Tad kad ir kaip būtų tragiška ir graudu, jųjų kūnai yra herojinės kovos liudininkai. Modernias tyrimais galima net nustatyti, kokie sužalojimai buvo patirti per kovas mūšiuose su okupantų kariuomene ir kokie – per sovietinių budelių nežmoniškus kankinimus. Neabejotinas tyrimų tikslumas dar labiau įtikina, kad partizanai, stodami į kovą su okupantu, ėjo į beveik neišvengiamą mirtį, į neišpasakytų kančių kelią. Šitaip aukotasi ateinančioms kartoms, kartu ir mums. Aukotasi dėl valstybės tęstinumo įrodymo, dėl to, kad galėtų įvykti Kovo 11-osios stebuklas.
Tokiais tyrimais tarsi kompensuojama ir istorikų galbūt skola visuomenei, skola dėl to, kad turbūt nepavykdavo įtaigai išaiškinti, kad mūsų partizaninės kovos yra Lietuvos valstybės karas su okupante, su Sovietų Sąjunga. Dar dažnai atrajojama sena tezė, kad tos kovos buvusios pilietinis karas ir ta tezė nenuilstamai brukama iš išorės, tarsi sekant Stalinu ir Molotovu. Pastarasis juk net Žiemos karą bandė traktuoti kaip pilietinį Suomijos karą, užsienio diplomatams jis drįso aiškinti neva Maskva nekariauja, o vykta kova tarp dviejų Suomijos vyriausybių. Viena iš jų, aišku, suformuota pačios Maskvos. Tokios traktuotės atplūsta naujais, propagandiniais pavidalais. Veiksmingiausias priešnuodis yra objektyvūs, pagrįsti moksliniai tyrimai. Galima sakyti, kad naujoji Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laureatė Justina Kozakaitė savo darbais plėtoja mokslą ir stato neįveikiamą užtvarą hibridiniams karams.
Sveikiname ją. Ačiū, kad klausėt.
Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laureatės dr. Justinos Kozakaitės kalba iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime Seime
Gerbiamieji Ekscelencijos, gerbiamasis Seimo Pirmininke, Nepriklausomybės Akto signatarai, visi susirinkusieji.
Dėkui už man suteiktą garbę tokią svarbią dieną stotis prie šios tribūnos ir kalbėti. Manau, tai nuostabus paradoksas, kai Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo minėjime tokia garbė teko tai, kuri neprisimena Lietuvos kitokios nei laisva ir nepriklausoma. Kuri augo turėdama viską, apie ką mano tėveliai ir jų tėvai tik galėjo pasvajoti.
Prieš jus stovi žmogus, kuris niekada neturėjo rinktis tarp laisvės ir mirties. Aš buvau ta ketverių metų mergaitė, kuri drauge su mylimiausia meška įsisuko į patalus nesuprasdama, kas vyksta už lango, kai riedėjo tankai ir išsijungė televizorius, o tėtukas vilkosi striukę skubėdamas laukan.
Prieš jus stovi žmogus, kuris kartais pamiršta, kad turi laisvę kurti, dirbti ir samdyti. Laisvę pykti, skųstis ir susikrauti lagaminą. Ir už nė vieną iš šių laisvių virš mano galvos neprazvimbė kulka, neteko paaukoti nei sveikatos, nei artimo kraujo.
Prieš jus stovi žmogus. O už jo visa karta, kuri nepažįsta Lietuvos kitokios nei laisva. Karta, kuri kartais gali būti karštakošė, netyčia nedėkinga, bet daug labiau tikėtina – pasimetusi ir dar neatradusi savęs mūsų šalies istorijoje.
Tokios mintys ir nuolatinė baimė taip ir neužsitarnauti laisvių, su kuriomis atėjau į šį pasaulį, mane seka nuolat ir rymo kaip tamsus šešėlis man už nugaros, kai su kolegomis iš nepažymėtos kapo duobės mėginame iškelti narsiausių mūsų šalies vyrų ir moterų palaikus.
Kai grįžusi į laboratoriją ant tyrimų stalo anatomine tvarka išdėlioju dar neatpažintą skeletą ir jau pirmieji žiauraus, kauluose palikusio nukankinimo ir nužudymo bruožai man byloja: priešais mane legenda – tokia kaip partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas ar Konstantinas Kalinauskas, štai tokiomis akimirkomis pasijuntu maža ir nenusipelniusi to, ką turiu.
Tokių jausmų apimtai lengva muštis į krūtinę ir sakyti: „Jei būtų karas, aš tikrai daryčiau taip, ir pati pirma krisčiau už Tėvynę. Kad tik netektų mano kaimynams, draugams ir artimiesiems.“ Bet iš tiesų tai kiek ir gėda pripažinti, kad man taip gera gyventi laisvos šalies taikos metais ir nekęsti to skausmo ir kankinimų, kuriais prieš mirtį buvo iškamuoti prieš mane gulintys kaulai.
Ir ką gi man daugiau belieka daryti nei giliai atsidusti, imti į rankas rašiklį ir registruoti toliau. Pasirūpinti, kad kiekvienas svarbus bruožas, patvirtinsiantis šių palaikų tapatybę, būtų aprašytas. Kad kiekvienas šiurpą keliantis sužalojimas nebūtų pražiūrėtas.
Greičiausiai tai mano misija, jei ateityje nebus kilnesnės. Mano ir mano kolegų tikslas – tapti nenuginčijamais metraštininkais, kurie šiuolaikiniais moksliniais metodais gali įrodyti okupacinių jėgų žiaurumą. Bet dar svarbiau – įrodyti mums svarbių istorinių asmenybių egzistavimą praeityje. Ir neleisti, kad jų legenda būtų užpilta melu nepažymėtoje kapo duobėje. Šioje kalboje jau ne pirmą kartą vartoju terminą „nepažymėta kapo duobė“. Tai, matyt, vienas populiariausių visų pasaulio režimų ginklų prieš tautą. O Sovietų Sąjungos atveju nepažymėtos kapo duobės ne tik turėjo amžiams laisvės kovotojų vardus paversti neapčiuopiamais ir nuginčijamais, bet ir apsaugoti patį režimą nuo pavergtos tautos maišto. Ypač tokios nepalaužiamos kaip mūsų.
Jūs tik pagalvokit – to jauno miškuose suimto vaikino, kuris buvo slapčia nukankintas ir nušautas KGB tardymo rūsiuose, kauliukai kėlė tokią baimę visai Sovietų Sąjungai ir jos specialiosioms tarnyboms, kad prisireikė juos apibarstyti kalkėmis ir užkasti taip toli ir taip giliai, kad patys nepajėgtų rasti.
Panašius atvejus galėčiau vardyti ir kalbėdama apie politinius kalinius ir netgi apie carinės Rusijos susidorojimą su mūsų sukilėliais.
Regis, tas režimas sąmoningai ir sistemingai beveik porą šimtmečių mėgina iš mūsų istorijos ištrinti viską, kas primintų, jog turime būti dėkingi ir nepriimti laisvės kaip privilegijos.
Taigi čia aš, tūkstantmečio kartos lietuvė, randu savo prasmę ir nusiraminimą – darydama darbą, kuri myliu ir moku geriausiai. Siekdama, kad kiekvieno už Lietuvos laisvę gyvybę atidavusio vardas būtų iškaltas akmenyje, o jo mirties aplinkybių nustatymas būtų paremtas pedantiškai atliktais moksliniais tyrimais ir nenuginčijamas.
Galiu tik būti dėkinga tiems, kam teko sunkesnio likimo našta, kad gavau tokią paprastą ir garbingą užduotį, kuri neleis mūsų vaikams ir anūkams pamiršti, iš kur pas mus tiek galimybių ir laisvės. O jei ir vėl Lietuvą išmėgintų ugnimi ir krauju, tai būtų iš kur pasisemti stiprybės, ir žinotų jie, kad lietuviai nepalaužiami. Juk tai beveik mokslinis faktas!
Baigdama šią kalbą sakau: nuoširdžiai noriu tikėti, jog mūsų kartos atstovai niekada neturės ginti savo Tėvynės ginklu, o savo indėlį į jos gerovę įneš darydami darbus, kuriuos moka geriausiai ir myli labiausiai. O didžiausias priešas, kurį turėsime įveikti, – tai laisvės nuvertinimas, dėl kurio renkamės lengviausius ir greičiausius problemų sprendimus iš nepritekliaus.
Ačiū.
