Laisvamanybės šaukliai Castoras su Polluxu šį kartą prabyla tiesos žodžiu apie Lietuvoje išsikerojusį klerikalizmą. Jų nuomone, katalikų bažnyčia nedaug tepažengė nuo raganų medžioklės laikų, o reakcingos bažnytinės jėgos pastaruoju metu vis stiprėja. Jie nuvainikuoja Romos Katalikų Bažnyčią, kuri dedasi kapitalizmo kankine, ir prilygina ją įprastam verslo subjektui – korporacijai. Laisvamaniai kviečia boikuotuoti šios korporacijos prekes ir siūlo išsiaiškinti, ar katalikų bažnyčia nėra verta teismo už nusikaltimus žmonijai.
Pollux: Mielasis Castorai, savo diskusijose mes dar niekada negvildenome religinių klausimų. Tai įdomu, nes žinau, kad pats esi aršus laisvamanis, o aš tikiu mus pagimdžiusia dieviška jėga, kurią vadinu chaosu. Religijos problema neabejotinai laikau ne patį tikėjimą, o bažnytines institucijas, kitaip tariant, katalikų bažnyčią, kuri provincialioje Marijos žemelėje įgauna vis daugiau galios kontroliuoti mūsų viešą ir privatų gyvenimą. Kaip manai, kas leidžia jai tai daryti?
Castor: Manau, kad per maža ir ne visai pagrįsta būtų kaltinti vien dabartinę Lietuvos valdžią, konservatyvųjį ir krikdemiškąjį jos sparną – juk raganų medžioklę primenanti šeimos koncepcija buvo priimta ne kokių megztųjų berečių ar davatkų, o socialdemokratų valdžios. Bažnyčios kaip galios institucijos įsigalėjimo šaknų galima ieškoti sąjūdinėje Lietuvoje, kai ilgai persekioti bažnyčios veikėjai patys tapo inkvizitoriais. Ar prisimeni tuometinę kaliniu persirengusio monsinjoro Svarinsko kampaniją prieš pornografiją?
Asketiniai bažnyčios ir reakcingi valstybės idealai ypač sutapo, kai visame pasaulyje plintant tolerancijos idėjoms mūsų šalelėje susvyravo Edipo kompleksu paremti šeimos principai. Tiksliau tariant, tada, kai tradicinę valstietišką šeimos sampratą pradėjo griauti didėjanti tolerancija seksualinėms, socialinėms ir visoms kitoms mažumoms. Kai paaiškėjo, kad gerutė žmonelė nebeturi bijoti girto vyro kumščio, kad vaikai taip pat yra politikai, galintys paskelbti savo žaidimų aikštelę nepriklausoma nuo tėvelių priežiūros, kad Petriukas ir Algiukas užaugę gali daryti tą patį kaip Jonukas ir Onutė. Toleranciją akcentuojanti politika tapo jėga, kuri ėmė grasinti pačios Lietuvos valstybės pamatams – hierarchiniams, patriarchaliniams, prieštvaniniams, nukopijuotiems nuo pasenusio smetoninių valstybės architektų projekto.
„Ką jie sau leidžia?“ – tai pirmasis baimės apimtų senosios tvarkos apologetų klausimas. Pirmieji taip paklausė vingių jonai iš aukštų Seimo tribūnų ir bažnyčios sakyklų, išsigandę grėsmės jų tvarkai, t. y. jų valdžiai, tačiau ilgainiui taip klausinėti pradėjo visi, kurie pabūgo laisvės, kuriuos suparalyžiavo draudimų ir moralės kanonų nebuvimas. „Ką jie sau leidžia?“ – šis klausimas gerai apibūdina tiek juodaskvernius mirties doktrinų skelbėjus, tiek rudmarškinius fašistinės prievartos prieš visus „kitokius“ skelbėjus, tiek pilkuosius politikos kardinolus – katalikiškai tautiškos valstybės lobistus. Pasižiūrėkime, ką tikintiesiems skelbia popiežius ir vyskupai, ką rašo reakcingi laikraščiai, tokie kaip „XXI amžius“ (šį leidinį verta skaityti tiems, kuriuos apima mazochistinis geismas), ką propaguoja dešinieji mūsų intelektualai ir politikai. Paradoksas – visi jie siekia tvarkos, kurią dar Freudas priskyrė analinei kūdikio vystymosi stadijai. Analinė tvarka reiškia kažkieno stipresnio trūkumą – tai reiškia pasitenkinimą, kai tave „daro“ valdžia – nesvarbu, bažnytinė ji ar valstybinė.
Pollux: Praeitų metų pabaigoje didysis Lietuvos inkvizitorius, Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius kreipėsi į Rašytojų sąjungos savaitraščio „Literatūra ir menas“ redakciją dėl „antireliginio“ turinio tekstų paskutiniame jo puslapyje (jam mat užkliuvo linksmos Rolando Kaušo miniatiūros „Apie Dievą“). Šių metų balandžio mėnesį iš oficiozinio katalikų „Marijos radijo“ už nepriklausomą laikyseną pašalintas laidos „Kultūros ir religijos paribiai“ vedėjas, kunigas ir poetas Skaidrius Kandratavičius. Tokių bažnytinės cenzūros pavyzdžių, primenančių CK partorgų laikus, yra ir daugiau. Kaip manai, gal ateina disidentinės laikysenos Bažnyčios atžvilgiu metas ir reikia pradėti leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios raganų medžioklės kroniką“?
Castor: Na, juk nepradėsi vardinti visas bažnyčios nuodėmes nuo „Raganų kūjo“ laikų – pernelyg stora foliantas susidarytų. Manau, užtektų surinkti religinės diskriminacijos faktus ir kunigų „juodųjų darbelius“ per pastaruosius dešimtmečius. Išleidus tokią „juodąją knygą“, visi pamatytų, kad reikia teisti ne atskirus kunigus, o visą LKB. Beje, niekaip nesuprantu, kodėl toks religinės diskriminacijos monitoringas (stebėsena) nėra iki šiol atliekamas. Matyt, Lietuvos žmogaus teisių stebėjimo institutas nespėja registruoti visų lietuviškų homofobų, tad iki juodaskvernių jam dar toli...
Lyginant „raganų medžioklės“ laikus su dabartiniais, galima nustebti, kad jie ne tiek daug ir pasikeitė. Juk pats Šventasis Tėvas, dažnai vadinamas „šarvuotuoju popiežiumi“ („Panzer Pope“), prieš tai užėmė Tikėjimo mokymo kongregacijos prefekto pareigas, taigi jam į sostą užkopti padėjo institucija, kuri yra tiesioginė šventosios inkvizicijos priedermių paveldėtoja. Šios kongregacijos uždavinys – „plėtoti sveiką mokymą, budėti, taisyti klaidas ir grąžinti į tikrąjį kelią paklydėlius“, todėl nekeista, kad dabartinio popiežiaus rankomis buvo sužlugdytas itin progresyvus išlaisvinimo teologijos sąjūdis Pietų Amerikoje, o visame Vakarų pasaulyje itin sustiprėjo ultrakonservatyvi politinė jėga „Krikščioniškoji dešinė“ („Christian Right“).
Kaip sakoma, žuvis pūva nuo uodegos, o bažnyčia – nuo Vatikano pusės. Popiežiaus Benedikto XVI reakcijos metais tikintieji privalo paklusti absurdiškiems bažnyčios reikalavimams, pavyzdžiui, nenaudoti kontraceptinių priemonių. Primenu, kad kai kurioms Afrikos šalims dėl to gresia ŽIV viruso protrūkis. Neseniai reakcingasis popiežius Benediktas XVI atleido seniems naujosios bangos priešams lefebristams, kuriuos, regis, reiktų vadinti katalikų fundamentalistais. O lefebristų veiklą Lietuvoje gerai iliustruoja faktas, kad vienas įtakingiausių Pijaus X brolijos veikėjų Lietuvoje mitinguoja kartu su neonaciais. Kaip manai, kodėl bažnyčia ėmėsi globoti ne sau įprastus tradicionalistus, o ultradešiniuosius reakcionierius, fašistų rėmėjus?
Pollux: Istorija rodo, kad bažnyčios institucijos visada priglaudžia ne tuos savo vaikus. Ji nemėgsta tų, kurie prisiminę pirmųjų krikščionių nekaltybę bando išsilaisvinti tiek iš dvasinės, tiek iš materialinės Imperijos (omenyje turiu globalų kapitalistinį pasaulį) priespaudos, ji globoja tuos, kurie pasiryžę išlaikyti visas įmanomas tironijos formas. Lotynų Amerikos išlaisvinimo teologija ne tik žaismingai klijavo Che Guevaros atvaizdus ant Kristaus atvirukų, ji suvienijo krikščionybę su marksizmu. Taip krikščioniškame pasaulyje gimė nauja vertybinė ašis, galėjusi maištauti prieš kapitalizmo ir imperializmo blogį lygiai taip pat, kaip pirmieji krikščionys maištavo prieš Romos imperiją. Jokie religiniai judėjimai nebuvo tokie artimi socialinės laisvės idealams, kaip išlaisvinimo teologija. Tačiau Vatikanas visada buvo imperija imperijoje, tad bet koks iš Blogio Imperijos išsilaisvinti siekiančių tikinčiųjų maištas liko nesuprastas baime persunktos moralės sergėtojų. Bažnyčios magnatai žinojo, kad išdrįsę maištauti prieš Imperiją žmonės galų gale atakuos ir ją palaikančią bažnyčią. Maištas kartu su būgneliais ir gitaromis paskendo po lediniais Viduramžių skliautais.
Iš tiesų bažnyčios simpatijos reakcionieriams ir jų davatkiškam mentalitetui niekada nebuvo nuslopusios. Religinė reakcija dažniausiai būna asketiškai pasyvi – tada ji sugeba tik išsaugoti savo amorfinę struktūrą ir neįsileisti jokių naujovių. Bet kartais ji griebiasi puolimo taktikos, įgauna pagreitį ir ima paknopstomis riedėti į niekio ir nihilizmo karalystę. Tokia bažnyčia ne tik atmeta, bet ir naikina toleranciją, skelbia anatemą laisviesiems protams, griežtai atskiria savus nuo svetimų ir sumaišo pastaruosius su žemėmis. Tokia atakuojanti bažnyčia šiuolaikinei Imperijai pasitarnauja kaip nepakeičiamas reakcijos instrumentas. Dvasininkai baugina žmones blogiu, sėja neapykantą kitam ir bruka mums su šiuolaikiniu gyvenimu niekaip nesirišančias normas bei dogmas. O visa tai įtvirtinti pavedama kietai fašistinei rankai – ar tai būtų ekonominė atskirties politika, ar taukuotas tėvo kumštis šeimoje, ar laisvai pagrindinėse miesto gatvėse siautėjantys skustagalviai chuliganai. Visa tai laimina kieta bažnyčios hierarchų ranka.
Bažnyčia Lietuvoje laikosi ant reakcingų intelektualų ir politikų pečių. Jie puikiai tarpininkauja tarp bažnyčios ir konservatyvių reakcionierių valdomos valstybės institucijų. Bažnytiniai intelektualai lietuviškoje baimės ir apokaliptiškos lemties atmosferoje jaučiasi pakankamai drąsūs. Jie greitai suuodžia, kaip galima daryti spaudimą įvairioms valdžios institucijoms, priimančioms atitinkamus normatyvinius aktus. Kita vertus, tokioms įtakoms neatsparūs ir politikai, kurie patys siekia bažnyčios ir valstybės suartėjimo. Dėl įstatymų, kurie priiminėjami Seime, gėdytųsi bet kokia šiuolaikiška europietiška respublika. Pavyzdžiui, jei Prancūzijos prezidentu per stebuklą taptų ultradešinysis politikas Le Penas, jis vis tiek negalėtų „prastumti“ tokios šeimos politikos, kuri buvo įteisinta mūsų Lietuvėlėje, nes tai jam kainuotų arba galvą, arba postą. O mūsų valstybė kuo ramiausiai priėmė „Šventosios šeimos“ koncepciją ir taip įteisino vienišų motinų diskriminaciją, o seksualines mažumas paskelbė už įstatymo ribų. Deja, tenka pripažinti, kad tamsus, pasyvus ir dievobaimingas Lietuvos elektoratas nusipelnė gyventi Smetonos „aksominį fašizmą“ restauravusioje posąjūdinėje Lietuvos valstybėje.
Castor: Tačiau katalikų bažnyčia garsėja ne tik kunigų pedofilijos skandalais. Viena iš priežasčių, kodėl bažnyčia išlaikė savo įtaką pasaulietinei visuomenei, manau, yra ta, kad ji užėmė tvirtas antiglobalizmo ir netgi antikapitalizmo pozicijas. Priimta manyti, kad bažnyčia, propaguodama tradicines dvasines vertybes, padeda atsispirti naujajam XXI amžiaus marui – visą pasaulį apkrėtusiam vartotojiškumui ir hedonistiniam buržua gyvenimo būdui. Apie tai nuolat kalba ne tik bažnyčios apologetai, bet ir ganėtinai progresyvūs mąstytojai. Pavyzdžiui, savo laiku a.a. Gintaras Beresnevičius pranašavo: „Idėjų, koks turi būti kitoks pasaulis, turi krikščionybė. Katalikų Bažnyčia vienintelė šioje sumaištyje neša veidrodį. Ji vienintelė sugeba, išdrįsta pasakyti „ne“ šiame vertybinius orientyrus praradusiame pasaulyje. Ji leidžia orientuotis, susiprasti, sustoti, apsidairyti, susivokti. Ta jos galia pavojinga sekuliariajam pasauliui, vartotojų visuomenei.“
Pollux: Nuolat visiems sakau, kad kapitalizmas ir krikščionybė – visiškai nesuderinami dalykai. Nes kapitalizmo vėliavoje įrašyta tezė, kuri absoliučiai priešinga krikščionybei: „Mylėk save taip, kaip išnaudoji savo artimą“. Kitaip tariant, svarbiausią krikščionybės priesaką „Mylėk savo artimą“ kapitalizmas pakeitė kitu – „Apgauk savo artimą ir iš jo pelnykis“. Taip, Jėzus buvo savotiškas socialinis revoliucionierius, norėjęs sugriauti senąjį pasaulį, pritaikytą prekeiviams, lupikautojams ir muitininkams. Šiandien gerai matome, kas iš to išėjo – mes patys lupikaujame su Biblija rankose.
G. Beresnevičius buvo romantiškas naujosios lietuvių imperijos šalininkas, idealistiškai įsivaizdavęs, kad Europą užplūs „naujieji barbarai“ – naujalietuviai emigrantai su eurų pilnomis kišenėmis ir Jėzaus vardu lūpose. Žodžiu, G. Beresnevičius pernelyg idealizavo ankstyvąją krikščionybę ir manė, kad šiuolaikiniame korporacijų pasaulyje galima atgaivinti jos idėjas.
Deja, religijotyrininkas nematė vieno paprasto dalyko: kapitalizmas su krikščionybe visiškai nesuderinami lygiai taip pat, kaip ir ankstyvoji krikščionybė su šiuolaikine bažnyčia. Kas yra šiuolaikinė bažnyčia? Tai paprasčiausia korporacija, veikianti pagal tuos pačius kapitalizmo dėsnius. Nors tikslios apskaitos nėra, tačiau manau, kad uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos katalikų bažnyčia“ metinė apyvarta, pelnas ir valdomo nekilnojamojo turto dydis lenkia visų kitų Lietuvos vietinių ar tarptautinių korporacijų apyvartą, pelną ir turtą. O visos bažnytininkų kalbos apie pasipriešinimą vartotojų pasauliui ir materialistiniam gyvenimo būdui yra tik viešieji ryšiai, prilygstantys tikrųjų verslo korporacijų propaguojamoms labdaros programoms. Katalikų bažnyčia negali priešintis korporaciniam globalizmui, nes pati yra korporacija.
Castor: Neseniai susikūrė ir, regis, užgeso laisvamanių judėjimas, bandęs atsispirti bažnytinio diskurso dominavimui dvasiniuose ir moraliniuose reikaluose. Tačiau ar pakanka hegemonams simetriško priešinimosi – sakyti „ne“ ten, kur jie sako „taip“? O gal tai kvepia siaurakakčiu nihilizmu? O gal pirmiausiai reikia revoliucijos pačiame religiniame gyvenime, moralės ir papročių išlaisvinimo iš dogmų gniaužtų?
Pollux: 2008 m. pabaigoje Lietuvoje ėmė burtis laisvamaniai, siekiantys įgyvendinti LR Konstitucijoje įtvirtintą valstybės ir bažnyčios atskyrimo principą ir pasisakantys už sekuliarų Lietuvos žmonių gyvenimo būdą. 2008 m. spalio pradžioje jie paskelbė „Lietuvos laisvamanių laišką rinkėjams“, kuriame ragino kurti laisvą nuo melo, mitų ir prietarų Lietuvą, o prieš Kalėdas pasveikino visus tuos, kurie vietoj kelionės į bažnyčią pasirenka turiningą laisvadienį. Be to, neseniai jie paskelbė ir manifestą, kuriame sakoma:
„Lietuvos žmonės Sąjūdžio metais išsilaisvino iš sovietinės propagandos ir cenzūros, varžiusios bet kokios laisvos minties proveržį. Valstybė tapo laisva, tačiau, deja, savo piliečių mąstymo neišlaisvino. Per 20 atkurtosios nepriklausomybės metų Lietuvoje gyvenančio žmogaus protas pateko į naujosios „minčių inžinerijos“ sukurtą siaurą ir uždarą mąstymo matricą „Valstybė-bažnyčia-darbas-šeima“. Susiformavo monolitinė vartotojiško religinio mentaliteto visuomenė, gyvenanti pagal principą „Dirbk ir pirk, o laisvadieniu melskis“. Lietuvos laisvamaniai mano, kad atėjo metas skelbti naują Sąjūdį – laisvai mąstančių žmonių sąjūdį, laisvamanių sąjūdį, kuris į pirmą vietą iškeltų ne valstybę ir bažnyčią, o atskiro žmogaus minties laisvę ir kūrybines galias. Lietuvos laisvamaniai sieks ugdyti kritinį Lietuvos žmonių mąstymą, galintį atsispirti religinėms dogmoms ir vartotojiškos visuomenės mentalitetui, visose gyvenimo srityse įtvirtinti konstitucinį valstybės ir bažnyčios atskyrimą, mažinti religijos ir bažnyčios įtaką visuomenėje, kartu propaguojant pasaulietinį dorovės supratimą. Lietuvoje atėjo metas Renesansui! Skelbiame anatemą dogmatiškam klerikaliniam mąstymui! Skelbiame minties laisvės triumfo pradžią!“
Nemanau, kad šis neseniai įsikūręs sąjūdis yra bukų siaurakakčių būrelis. Jie supranta pavojų, kad gali būti sutapatinti su sovietinio raugo ateistais, todėl iš anksto atsiriboja nuo karingojo ateizmo, o tą patį tiesmuką buldozerio principą visai logiškai priskiria dabartinėms valstybinėms ir bažnytinėms struktūroms. Tikiu, kad laisvamaniai turi ateitį, nes nestoja piestu prieš įsitvirtinusias krikščionybės dogmas, o skelbia absoliučią toleranciją: „Teisė netikėti yra neatsiejama nuo teisės tikėti“.
Apie moralės ir papročių išlaisvinimą iš dogmų gniaužtų galėsime kalbėti tik tada, kai laisvamanių sąjūdis bus vienas iš daugelio – kai ims kurtis sekuliarios mokslininkų ir šviesuolių draugijos, demaskuojančios bažnytininkų propagandą, o jaunimas bursis ne į krikščioniškos pakraipos būrelius, o į sambūrius, laisvus nuo bet kokios suaugusiųjų priežiūros.
Revoliucija religiniame gyvenime? Norėčiau kalbėti ne apie revoliuciją pačioje religijoje, nes ji, mano galva, neįmanoma, o apie pasauliečių pasipriešinimą religinėms nuostatoms, kurios stipriai įtakoja ir tiesiog laužo jų gyvenimus. Bažnyčia yra korporacija, tad priešintis jai reikėtų klasikiniais metodais – boikotuoti korporacijos parduodamas prekes ir kelti korporacijos darbuotojų sąmoningumo lygį. Boikotuoti prekes, vadinasi, atsisakyti bažnyčios teikiamų religinių paslaugų ir palikti bažnytininkus be darbo. Lietuvoje jau mitingavo policininkai. Tikiuosi, kad išvysime ir sutanotus asmenis, piketuojančius prie vyskupijų ir nunciatūrų...
