„Tai yra viduramžių epocha ir visi pasaulio mokslai – socialiniai, humanitariniai, ypač antropologija, – taip ir operuoja, kad yra modernieji laikai ir kažkas iki moderniųjų, o dar po to – tos pirmykštės visuomenės. Vadinasi tai, kas yra iki moderniųjų, – negalima grubiai lygint su šiais laikais. Klaida, kai Mindaugą bandome vertinti kaip kokį nors Basanavičių arba Vytautą – tas buvo labai plačiai išplitę. Vištyty mačiau paminklą – labai gražus, suvalkietiškas, – stulpas vienas, o veidai trys: ant viršaus Vytautas, o čia Basanavičius, o čia Smetona. Mes esame taip išugdyti, kad kunigaikščiai yra ta pati Lietuva – nelabai, ji yra šiek tiek kitokia Lietuva – ji grubi, visuomenė agresyvi, laikoma ant kumščio jėgos, valdovai didūs. Didūs ta prasme, kad jų labai bijoma, jie sugeba priversti visuomenę bijoti, o ypač savąją. Valdovus saugo karaimai ir totoriai, o savais mažiau pasitikima – vadinasi ta jėga turėjo būti nukreipta prieš savus. Tavo valdiniai turi tavęs bijoti", – pasakoja A. Bumblauskas.
– Žvelgiant tų laikų akimis, – Karalius Mindaugas – didis valdovas ir valstybės kūrėjas ar niekšas, žmogžudys ir intrigantas?
– Iš vienos pusės čia klausimas labai painus, nes tas akivaizdus metraščių pasakymas, kad žudė brolius ir brolėnus, atrodo, – žudikas ir kaip paminklus jam statyt, bet istorikai bando labai paprastai pasakyti: visos valstybės kūrėsi taip pat, niekaip kitaip.
Jei yra keli – tai vis tiek kažkas kažką turi nurungti, beveik sunkiai įsivaizduojama, kad egzistuoja kažkoks broliškas susitarimas – tu dabar būsi mūsų valdovas – taip nebuvo. Visi turi ambicijų ir to tokio grubumo, matyt, visur pilna. Ir štai čia atsakymas, kad tuo nereikia stebėtis.
Reikia stebėtis kitkuo, kaip iš tokios, galima sakyti, istorinės nežinios išėjęs žmogus gali taip susigaudyti didžiausiose sistemose, turiu galvoje, – popiežius, imperatorius ir, aišku, iškvotė Rygos vienuolius, kurie jau jam dirbo ruošdami krikštui ir karūnacijai. Ir sugebėjimas pasiekti tokius dalykus, kokius Mindaugas pasiekė – tai visų pirma, yra aišku tas, kad popiežius leidžia ne tik jam pačiam karūnuotis, bet po to priima sprendimą, jog galės sostą paveldėti ir jo sūnūs – vadinasi kuriama dinastija, o tą sugebėjo retas iš popiežiaus gauti tokį palaiminimą, tokias teises. Lietuvos bažnytinė provincija kuriama iš karto, kitos šalys būdavo pavaldžios kuriai nors egzistuojančiai. Taip, atrodo, buvo ir su Čekija ir su Vengrija, o Mindaugas padarė tokių kažkokių keistų ėjimų, sunkiai suvokiamų, kaip jam tai pavyko. Vadinasi savaime peršasi išvada, kad jis yra valstybės kūrėjas, t.y. ne šiaip koks eilinis reketininkas, kur tik lupa vieni kitus.
Berods, Livonijos kažkurie šaltiniai yra pasakę, kad Mindaugas yra protingas, išmintingas. Tai sugebėt taip išsisukti iš, atrodo, tragiškos situacijos 1248 metais, kai prieš jį susidarė tokia opozicija, kad buvo liūdna – Livonija, Žemaičiai ir Volynė. Iš trijų opozicijos, sąjungininko nebuvo tarsi nei vieno, tačiau Mindaugas sugebėjo palaužti žemaičius, juos išvydamas, sugebėjo suskaldyt arba pasinaudoti Livonijos vidiniais prieštaravimais, tarp Rygos vyskupo ir Livonijos magistro, sugebėjo įkalt pleištą ir padaryt Livonijos magistrą sąjungininku. Tai labai įdomus metas – filmą reikėtų sukurti kokį geresnį, kad pasimatytų tai.
- Ar Mindaugas gyveno prabangiai? Kaip gyveno tų laikų valdovai?
- Kaip gyveno Mindaugas labai sunku pasakyti, nes beveik nėra išlikę duomenų. Vytauto laikais jau iš tikrųjų valstybė buvo įžengusi į tam tikrą brandos stadiją – tai valdovų dvaras niekuo nenusileido Europos valdovų dvarams, bet jau Vytautas orientavosi tame. Dar aiškiau matosi Žygimanto Augusto laikais, XVI amžiaus vidury, kada popiežiaus turtai buvo lyginami su Žygimanto Augusto Vilniuje. Venecijos pasiuntinys sakė, kad nėra tokių turtų matęs nei pas popiežių, nei, berods, pas imperatorių, kaip pas Žygimantą Augustą.
Ar taip galėjo būti Mindaugo laikais? Aš labai abejočiau, nes tai iš tikrųjų yra ankstyvoji monarchija, kai net neaišku, kur yra sostinė. Atrodo, kad sostinė yra ten, kur tuo metu valdovas reziduoja, o dėl ko jis ten reziduoja, nes jam reikia pragyventi kažkaip. Jis pragyvena su savo kariauna, maitindamasis iš to dvaro, kai, dovanokit, nebelieka lašinių – vyksta į kitą pilį. Tokioj sistemoj ar gali būti sukaupti kokie milžiniški turtai – labai abejočiau. Dėl to ir ta kasdienybė turėjo būti labai panaši į valstiečio kasdienybę, ji, galbūt, visko turi daugiau, bet ne ką geriau.
Po to, po 100-150 metų, prieš Žalgirio mūšį jau atsiranda elitas, kuris įsigyja šarvus, prilygstančius vokiečių riteriams – tai, matyt, ir daugiau atributų atsiranda kažkokių gražesnių. Žinoma, kad Vytauto žmonai buvo siunčiama fisharmonija iš vokiečių ordino, vadinasi, jau kažkokie pramogų kasdienybė atsiranda.
Na, o apie Mindaugą yra toks gražus Tomo Varno sukurtas paminklas, ten labai gražiai nupiešta, bet šiek tiek abejoju, per prabangiai man regis.
- Mindaugas po Mortos mirties vedė jos seserį, ar anuomet buvo įprastas toks elgesys?
- Neaiškios aplinkybės, kaip su ta Mortos seserimi buvo. Morta būdama mirties patale prašo sesers, kad pasirūpintų jos vaikais – tai buvo įprasta, net jei Mortos sesuo buvo ištekėjusi už Domanto.
Mindaugas, manoma, iš netiesioginių duomenų sprendžiama, turėjo mylėti Mortą. Ar jis jau buvo toks baisus lovelasas – sunku pasakyti, nes jis tardavosi su Morta įvairiais klausimais, ar galėjo taip staigiai praeiti meilė? Na, negali palyginti su Žygimantu Augustu, kuris gedėjo 20 metų. Ir negali pasakyti, kad taip staigiai puolė į santuoką. Šaltiniai sako: „Jis prisilaikė prie savęs“ – tai tas prisilaikymas gali būti ne visai perdėtai kaltas. Žmonos vos ne priešmirtinė valia tuo pareikšta, tačiau buvo suinterpretuota kitaip ir tai tapo pretekstu jo nužudymui.
- Ar Mindaugo paveikslas keičiasi laikui bėgant?
- Labai. Mokslinė lietuvių istoriografija prasideda nuo disertacijos „Mindaugas“, berods, 1906 metais, bet po to jis buvo užgožtas Vytautu. Tarpukario Lietuvoje nebuvo nieko panašaus kaip liepos 6 diena. Juo labiau, kad ir tos datos nebuvo. Be to, ėjo gili tradicija, kad jis nieko nepadarė, kad jis yra tik žudikas ir viskas. Ir net rimti istorikai taip rašė, net ir po karo. Konstantinas Jablonskis – gilus istorikas, o laiške Juzėnui Vyckiui sako: „Aš niekinu Mindaugą, nevertinu jo“. Tai buvo kokie 1957-1958 metai – tai prašau.
Mindaugo atradimas įvyko jau mūsų laikais. Esu liudininkas, kai manęs klausė ar tikrai pas Gudavičių yra tas domuo – liepos 6 dienos, ar tikrai Mindaugo karūnavimo diena yra liepos šeštoji, ir klausė manęs Landsbergio aplinkos žmonės. O liepos šeštosios datą Gudavičius paskaičiavo savo disertacijoje 1988 metais. Bet čia labai sutapo, nes Mindaugas, akivaizdžiai, yra orientuotas į vakarus – lotyniškąją kultūrą, krikštas lotyniškas, čia Lietuvos ėjimui į europines ir euroatlantines struktūras labai pritiko šita idėja – tokia aktuali, ne ką mažiau negu Vytautas savo tuo pasirinkimu.
Aišku, nebuvo Lietuvos valdovo, kuris nevestų derybų dėl krikšto, bet ne visiems pavyko. Mindaugui pavyko tapti karūnuotu katalikišku karaliumi, o Vytautas stengėsi, bet jam nepavyko. Čia yra išskirtinis Mindaugo bruožas ir tai yra nauji akcentai ir vertinimai, kurie atėjo kartu su Gudavičiumi.
- O, Jūsų nuomone, kuris Mindaugas ar Vytautas svarbesnis Lietuvai?
- Sunku pasakyti, matyt, taip ir taip. Geriau jų ne priešpriešinti, nes Mindaugas – pradžia, o Vytautas kitko pradžia – ėjimu jau aiškiai į Europą. Mindaugui nepavyko, bet jis pradėjo, o Vytautas ir pradėjo ir pavyko, nepavyko tik karūnuotis, bet čia jau nėra esmė, nes ta karūnacija iš esmės geocivilizacinių dalykų nebūtų pakeitųsi.
Vis tiek būtume lenkų įtakoje buvę, nes Lenkija buvo apsikrikštijusi 400 metų seniau, turinti lotyniško rašto tradiciją, vienuolynų tinklą, vadinasi, turinti knygų perrašinėtojų tinklus – kriptoriumus, jau buvo universitetas Krokuvoje, o Lietuva dar parapinės mokyklos neturėjo. Bet pamatas jau buvo padėtas, o artėjimas per Lenkiją į Europą jau yra Vytauto.
Iš tiesų visi šie valdovai turi tam tikrų gerų savybių, kurios rodo, kad tai buvo sumani dinastija. Gediminas, turbūt, toj pačioj skalėj ir Algirdas su Kęstučiu.
Nieko baisaus, kad žmonės žino Vytautą, bet jie pamažu sužino ir apie Mindaugą. Vis tik liepos šeštoji yra patogi diena dėl to, kad nelyja, nesninga, vasara, gražu – tikra šventė. Galvoju, kad būtų net geriau neprisirišti prie konkrečios datos, nes karūnacijos visada vyksta sekmadienį. Gudavičius liepos šeštą nustatė – tai buvo 1253 metais sekmadienis, bet jei mes norim karūnaciją minėt – tai galėtų būti pirmą liepos sekmadienį. Bet įvyko kaip įvyko, o dabar turim Mindaugines, net tas žodis rodo, kad mums prilimpa ši šventė.
- Kaip jaunoji karta turėtų suvokti Mindaugines, ką reiškia ši šventė?
- Valstybės diena. Tuo laiku nebuvo gausybės pasaulio valstybių, nebuvo Amerikos valstijų, Kanados, nebuvo pusės Europos valstybių, o Lietuva buvo ir tai yra prasmė. Esam sena valstybė, be reikalo kartais varžomės su Babilonu ar Egiptu – čia ne ta pati klasė, čia senosios civilizicijos. O čia pas mus atšiauriuose Europos kontinentuose – tai esam senokai, turim seną istoriją ir, būtent, valstybingumo istoriją.
Pilietiškumo ir valstybingumo idėjos puoselėjimas yra vertybės – tai Mindaugo šventė yra tam skirta, bet lygiai taip pat Vasario 16-oji ir kovo 11-oji – visos trys datos, jų nereikia priešinti, nes tokia yra mūsų istorija, tiek kartų reikėjo iš naujo pradėti.
- O kaip atrodytų šių dienų Mindaugas?
- Sakykim, kaip Povilas Plechavičius, kuris išvaikė parlamentą (1926 metų gruodžio 17-osios naktį į Parlamento posėdžių salę įsiveržė Povilo Plechavičiaus vadovaujama grupė aviacijos karininkų ir liepė parlamentarams išsiskirstyti – red. past.). Nors mes dabar jau kartais smerkiam, kad Smetona ne demokratiškai valdžią paėmė. Tačiau Povilas Plechavičius buvo tas ryžtingas kovotojas su bolševikais ir taip toliau.
