Galbūt jūs manote, kad pats svarbiausias Lietuvos užsienio politikos uždavinys yra stojimas į NATO ar Europos Sąjungą. Nebūkite naivuoliai! Svarbiausia - gero Lietuvos įvaizdžio formavimas. Politika - dar ne viskas. Įvaizdis yra viskas. O Lietuvos nei yra, nei buvo itin geras. Tad kaip Lietuvą įsivaizduoja dabar ir įsivaizdavo praeityje? Apie tai skaitykite kiekvieną šios vasaros penktadienį “Omnitel Laike”. Mėgaukitės!
Jei jau prabilome apie įvaizdžius ir stereotipus, tai pirmiausia iškyla klausima - kur yra Lietuva? Arba tiksliau - kur ją esant įsivaizduoja užsieniečiai. Jei nors truputį važinėjate po pasaulį ir nors truputį pasišnekučiuojate laužyta anglų, prancūzų ar vokiečių kalba su visažiniais ir geraširdžiais vietiniais gyventojais, tuomet turėtumėte žinoti, jog Lietuva jiems kažkas girdėta, tik neaišku kur. Štai kokie mano kelerių metų asmeniniai pastebėjimai.
Pakankamai daug žino, jog Lietuva - prie Baltijos jūros. Tačiau nuosekliai maišo Lietuvos, Latvijos ir Estijos sostines. Kiti intuityviai spėja, jog tai Vidurio Europos šalis, tačiau taktiškai šypsodamiesi nekonkretizuoja, kur būtent. Daugelis mano sutiktųjų atkakliai Lietuvos ieškotų Balkanuose. Ir ne sykį man tai užsidegę įrodinėjo. Teko juos nuvilti. Tačiau vienas įdomiausių atradimų buvo tas, kai Lietuvą lokalizavo itin tiksliai: tarp Prancūzijos ir Ispanijos. Normalūs žmonės žino, jog ten nieko nėra. Truputį praprusę mokytojai, geografai mėgėjai, kryžiažodžių fanai žino, jog ten yra nykštukinė valstybė Andora, kuri iki šiol moka duoklę Prancūzijai. Jei neklystu - porą gaidžių.
Tad ar nuostabu, kad net ir tuomet, kai praeitais metais Lietuvos krepšinio rinktinė vos nelaimėjo prieš JAV svajonių komandą, sindikuotame žurnalistų susivienijime “Pardigm TSA” dirbantis ir su olimpines žaidynes transliavusia MSNBC kabeline televizijos kompanija bendradarbiavęs Mike’as Celizicas Lietuvos krepšininkus savo komentare pavadino “būriu vaikinų iš šalies, kurios niekas negali rasti žemėlapyje, ir turinčius vardus, kurių negali ištarti net jų motinos”. O vėliau sąmoningai iškraipė Lietuvos vardą, vienur vadindamas “Lith-a-whatchamacallit”, kitur “Lithiumania”.
Tad mes esame NIEKUR. Ten buvome ir anksčiau. “Šalis ganėtinai legendinė ir suskaldyta, kad būtų tuo Niekur ar bent kažkuo, kas tolima ir labai abejotina”, - XIX amžiuje rašė pjesėje “Karalius Ūbas” garsus prancūzų rašytojas Alfredas Jarry. Čia galime prisiminti kitą įžymųjį prancūzą - Prosperą Mérimée ir jo novelę “Lokys”, kur pasakojama apie lietuvį grafą Šemetą, buvusį pusiau žmogumi pusiau lokiu. Novelė baigiasi tragiškai: vedamas savo žvėriškų instinktų, sudrasko savo žmoną. Ten rašoma apie Lietuvą: “Mes jojame [...] į girią, kur dar ir šiandien tebeegzistuoja ir puikiai laikosi žvėrių karalystė, gūžtelynas, didžiosios įsčios, didysis gyvasties žaizdras. [...] Ten žvėrių respublika, o gal konstitucinė monarchija... negaliu pasakyti, katra iš jų”. Tik su laukinumu, žvėriškumu Lietuvos vardas siejosi ir kitam prancūzui - Victorui Hugo. Romane “Žmogus, kuris juokiasi” rašoma: “Homo buvo tikras vilkas. Jis buvo penkių pėdų ilgio (o toks vilkas laikomas stambiu net Lietuvoje)”.
Tad ar nuostabu, kad garsusis amerikietis Thomas Jeffersonas, rašydamas apie savo kovos draugą, JAV Nepriklausomybės karo didvyrį, 1794 metų Lenkijos-Lietuvos sukilimo vadą Tadą Kosciušką, teigia, kad šis gimė Sicilianoje. Iš karto pasakysime maloningam skaitytojui, jog tokio krašto jokiame žemėlapyje nesurasite, nes tokios valstybės niekur niekada nebuvo, išskyrus garsaus amerikiečio Thomo Jeffersono raštus. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ar Siciliana, - koks skirtumas. Abi jos vakariečiams yra ganėtinai paslaptingos, beveik nerealios. Netgi tiems, kurie buvo bičiuliai, - o tokie buvo Thomas Jeffersonas ir Tadas Kosciuška, - ir kovėsi petis į petį.
Taigi, skaitytojai, tiek šį kartą apie Lietuvos geografinius įsivaizdavimus. Kitą savaitę papasakosiu, kaip patys lietuviai buvo europiečių įsivaizduojami. Nenusiminkite, ten pateiksiu pikantiškesnių detalių.
