Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas, politologas Marijušas Antonovičius mano, kad dabar Lietuvos ir Lenkijos santykiai – pereinamoje stadijoje.
„Lietuvoje keičiasi prezidentas, kuris turi suformuoti savo komandą ir užsienio politiką, Lenkijoje šiuo metu vyksta parlamento rinkimų kampanija, rudenį vyks rinkimai. Tokiu metu nei viena pusė nesiims rimtesnių iniciatyvų dvišaliuose santykiuose. Tad Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra tokioje pačioje padėtyje, kurioje jie yra nuo vasario mėnesio – vyksta intensyvus bendradarbiavimas karinėje, energetikos, infrastruktūros srityse“, – tvirtino M. Antonovičius.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas, profesorius Šarūnas Liekis portalui tv3.lt teigė, kad pastaruoju metu pastebimas bandymas stiprinti dvišalius santykius, ypač saugumo srityje, NATO aljanse, tačiau pašnekovas skeptiškai vertina santykių „šiltumą“.
„Kol kas nematyti, kad būtų kokie nors kokybiniai pasikeitimai“, – svarsto Š. Liekis.
Rytų Europos studijų centro (RESC) direktorius, politologas Linas Kojala teigė, kad Lietuva ir Lenkija – strateginės partnerės: „Akivaizdu, jog mūsų interesai saugumo, energetikos, regioninio bendradarbiavimo, infrastruktūros vystymo srityse yra labai panašūs.“
L. Kojala tvirtina, kad abi šalys turi vienijančių naudingų projektų: „Rail Baltica“, elektros tinklų sinchronizacija, NATO pajėgumų stiprinimas regione.
„Ko gero, ne atsitiktinai Lenkija palaiko Lietuvos poziciją ir Astravo atžvilgiu, o mes išlaikome kritišką nuomonę „Nord Stream 2“ projektui. Neretai matėme, kad ši bendrystė leisdavo konkretiems projektams vystytis ne tada, kai dvišalių santykių atmosfera būdavo atšalusi“, – sakė L. Kojala.
Reikia investicijų, o ne šliejimosi
L. Kojala mano, kad ilgą laiką stiprinti dvišalius santykius trukdė istoriniai jautrumai, politikų pažadai, kurie nevirsdavo konkrečiais darbais bei politinės ambicijos: „Visgi, net tada, kai politikai bendraudavo retai, tam tikrame lygmenyje praktiniai ilgalaikiai strateginiai projektai vykdavo.“
M. Antonovičiaus nuomone, pagrindinė problema buvo didelis nepasitikėjimas tarp Lietuvos ir Lenkijos politikų dėl neišspręstų lenkų tautinės mažumos ir bendrovės „Orlen Lietuva“ problemų.
„Tai neleido šalims užmegzti glaudesnių santykių, plėsti bendradarbiavimo į kitas sritis, o laikui bėgant, Lenkija pradėjo grasinti Lietuvai stabdysianti tolimesnį bendradarbiavimą energetikoje, jei nebus sprendžiamos „Orlen Lietuva“ problemos“, – įsitikinęs M. Antonovičius.
Š. Liekis teigia, kad bet kuriai draugystei reikia investicijų iš abiejų pusių.
„Lietuviai bando prisišlieti gynybos politikos srityje prie lenkų, bet patys nieko neinvestuoja. Nesitikėkite, kad, ką lenkai savo dvišalių su Amerika santykių dėka pasiekė su „Trumpo fortu“, ims čia mus ir gelbės. Reikia supratimo, kad reikia bendrai investuoti į bendrą saugumą, užsienio politiką, būtina daugiau koordinacijos. O kol tikimasi, kad kažkas malonę teiks ar pasigailės, tai taip ir yra“, – teigė Š. Liekis.
Profesoriaus teigimu, šalių bendradarbiavimas bus natūralus, kai šalys viena kitą geriau pažinos. Š. Liekis siūlo vystyti Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo idėją, megzti ryšius su atskiromis Lenkijos vaivadijomis, stiprinti pasienyje esančių miestų bendradarbiavimą.
W, Q ir X prarado reikšmę?
Viena iš „juodų kačių“ perbėgusi per Lietuvos ir Lenkijos draugystę ilgą laiką buvo asmenvardžių rašyba asmens dokumentuose ir lenkiškos gatvių lentelės.
L. Kojalos nuomone, šie klausimai yra visada svarbūs, nors pastaruoju metu, ypatingai po 2014 metų, dažniau iškeliamos saugumo temos: „Bet tai nereiškia, jog šios dilemos nereikia spręsti, ypatingai žinant, kad Vilnius yra ne kartą Varšuvai žadėjęs sprendimus, kad ir kokie jie galiausiai bebūtų.“.
M. Antonovičiaus įsitikinimu, neišspręstos Lietuvos lenkų problemos vis dar neleidžia Lietuvos ir Lenkijos politikams pilnai vieni kitais pasitikėti.
„Jos gali vėl sugadinti santykius arba atsiradus trinčiai kurioje nors kitoje srityje pabloginti dvišalius santykius“, – samprotavo politologas.
Naudinga abiem, bet mums labiau?
L. Kojalos įsitikinimu, geri dvišaliai santykiai naudingi abiem pusėms.
„Lenkija puikiai supranta, kad kuo saugesnė, labiau į Vakarus integruota, atsparesnė spaudimui iš Rytų yra Lietuva, tuo saugesnė ir Lenkija. <...> Lietuva ir Lenkija yra gerąja to žodžio prasme pasmerktos bendradarbiauti ir peržengti bet kokias nesutarimų gaideles, – sakė L. Kojala.
M. Antonovičiaus teigimu, Lietuvai Lenkija buvo ir dar ilgai bus esminiai vartai į Europą.
„Be Lenkijos Lietuva negalėtų pilnai integruotis į Vakarus, ypač energetikos ir infrastruktūros srityje. Be to, galima sakyti, kad Lenkija yra didžiausia ir stipriausia valstybė, su kuria Lietuvą jungia daug bendrų interesų, ypač Rytų Europoje“, – tvirtino politologas.
Š. Liekio teigimu, Lenkijai visada reikės partnerių Europos Sąjungoje, tad Lietuva Varšuvai yra ypatingai svarbi šalis: „Jie turi didesnių ambicijų nei tik būti valstybe Europos Sąjungos sudėtyje. Lenkija nori žaisti didesnius regioninius žaidimus, tad jiems visada reikia sąjungininkų.“
M. Antonovičiaus teigimu, nors Lietuva yra žymiai mažesnė nei Lenkija, bet tai nereiškia, kad Lietuvos reikšmė Lenkija yra maža. Politologas sako, kad šalių dydžių ir pajėgumų skirtumus panaikina narystė Europos Unijoje ir NATO, kur šalys turi vienodą balso teisę ir svorį.
Pašnekovo nuomone, Lenkijos palankumą lietuviams padidino ir mūsų šalies pareiškimas, kad Lietuva nerems potencialių Europos Sąjungos sankcijų Lenkijai.
„Tai buvo labai svarus žingsnis, kuris padėjo Lenkijai pagerinti santykius su Europos Komisija. Prie to pridėjus, kad Lietuva turi labai daug identiškų interesų ir panašiai žiūri į daug klausimų, Lietuva tampa Lenkijai labai svaria sąjungininke Europos Sąjungos ir NATO diplomatijoje, nepaisant savo mažo dydžio“, – tvirtino politologas.
Bendra istorija – pykčio ar draugystės šaltinis?
Lenkijos ir Lietuvos santykiai išgyveno įvairias būsenas per pastaruosius kelis šimtus metų. Ar tai būtų bendra valstybė, kurios sukūrimo 450 metų jubiliejus minimas šiemet, ar Vilniaus krašto okupacija XX a. pradžioje.
M. Antonovičiaus tvirtinimu, bendra istorija – kaip įkvėpimas, tam tikras mitologinis pasakojimas, kuris parodo dvišalių santykių potencialą.
Politologo teigimu, į polonizaciją yra labiau žiūrima kaip į natūralų istorinio laikotarpio sąlygų nulemtą procesą, todėl bent jau politikų lygmeniu tai tikrai nėra traktuojama kaip problema.
„Politiškai Vilniaus krašto 1920-1939 m. situacija yra išspręsta, kai Lenkija pripažino Vilnių Lietuvos sostine ir abi pusės užmezgė diplomatinius santykius. Lietuvių ir lenkų šio įvykio interpretacijos skiriasi, bet dabar ties šiuo klausimu dirba istorikai. Politikai yra labiau susitelkę į dabartinius šalies interesus ir bendros ateities kūrimą“, – kalbėjo M. Antonovičius.
L. Kojala svarsto, kad dar nėra išgrynintas istorijos santykis ir poveikis šiandienos dvišaliams Lietuvos ir Lenkijos santykiams.
„Viena vertus, kadaise Abiejų Tautų Respublika buvo viena didžiausių ir galingiausių Europos valstybių, sujungusių mūsų šalis. Kita vertus, Lietuvos nepriklausomybės kelias, taip pat tarpukario užsienio politika buvo stipriai pagrįsta kritišku požiūriu į kaimynę“, – sakė L. Kojala.
RESC nuomone, tiek politikams, tiek akademikams reikia tęsti dialogą ir atrasti tokį santykį, kuris tinkamiausias šiandienai.
„Akivaizdu, jog bet kokios skirtys tarp Lietuvos ir Lenkijos šiandien geriausiai tarnauja trečiųjų šalių interesams“, – tikino L. Kojala.
Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei unijos su Lenkija prireikė kariaujant su Ivano Rūsčiojo valdoma Maskvos kunigaikštyste ir šiais metais minimas Liublino unijos pasirašymo 450 metų jubiliejus. Nors derybos ilgą laiką strigo, abiem pusėms pavyko susitarti ir 1569 m. liepos 1 d. buvo pasirašyta Liublino unija, sukurianti Abiejų Tautų Respubliką. Vienas įsimintiniausių epizodų prieš unijos pasirašymą – lietuvių delegacijos vadovo Jono Chodkevičiaus kalba skirta Žygimantui Augustui.
J. Chodkevičius krito ant kelių ir verkdamas teigė, kad lietuviai kiek galėdami gynė savo tėvynę nuo Maskvos, o „dabar tenka nusileisti kliūtims, likimui ir laiko aplinkybėms“. J. Chodkevičius prašė Žygimanto Augusto „baigti taip, kad nei mums, nei mūsų palikuonims tatai nevirstų vergija ir gėda“. Kaip tvirtina to meto amžininkai, ašaromis apsipylė ir Lietuvos delegacija, ir didelė dalis lenkų didikų.
