Vasario 26 dieną, sukanka 22 metai, kai Armėnijos pajėgos, remiamos Rusijos 366 - osios motorizuotos pėstininkų brigados, įsiveržė į nedidelį Vakarų Azerbaidžano miestą Chodžaly (az. Xocalı) ir surengė jame kruviną egzekuciją. Įvairūs šaltiniai liudija, kad šio incidento metu armėnų ir juos parėmusių rusų kariškiai nužudė 613 miestelio gyventojų, įskaitant 83 vaikus, 106 moteris (kai kurios iš jų buvo besilaukiančios) ir 70 senelių. Dar 150 gyventojų dingo be žinios (kadangi apie juos iki šiol nieko nėra žinoma, greičiausiai jie taip pat žuvo), o 1275 buvo paimti įkaitais (iš jų buvo grąžinta tik apie 700; kitų likimas nėra žinomas).
Šių tragiškų įvykių metinių proga apžvalgininkas Tomas Čyvas kalbina lietuvių ir azerbaidžaniečių kultūrinių ryšių tyrinėtoją, vertėją, Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininką Mahirą GAMZAJEVĄ.
- Kaip Jūs įvardintumėte tai, kas įvyko Chodžaly (Azerbaidžano mieste) prieš 22 metus (1992 metų vasario 26 dieną)? Ar tai buvo tiesiog konfliktas tarp etnosų, ar senų sąskaitų suvedimas, ar dar kažkas? Ir kokios yra šios tragedijos ištakos?
- Azerbaidžane nuo seno gyveno skirtingų tautų atstovai – kartu dirbo, kartu mokėsi, kūrė bendras šeimas. Nesantaika įsiplieksdavo tik tuomet, kai to prireikdavo svetimiems užkariautojams, ypač kai jie pajusdavo, kad situacijos kontrolė slysta iš jų rankų. Ir carinės, ir sovietinės Rusijos valdžia visaip siekė sukiršinti Kaukazo tautas tarpusavyje, ir kartais jai tai pavykdavo. Labai gaila, bet XIX amžiaus antrojoje pusėje rusiškas imperializmas susirado sau sąjungininkų armėnų tautinių aktyvistų tarpe, kurie svaičiojo apie niekad praeityje neegzistavusios valstybės – „Didžiosios Armėnijos“ – sukūrimą. Buvo planuota sukurti šią valstybę kaimyninių tautų (turkų, gruzinų, kurdų ir azerbaidžaniečių) sąskaita ir jų žemėse. Chodžaly tragedijos ištakos siekia būtent tuos laikus. O tragedijos užsakovų (kurie iki šiol nėra nubausti) reikia ieškoti ne tik Jerevane, bet ir Maskvoje.
- Jūs sakote, kad viskas prasidėjo daugiau kaip prieš šimtą metų. Kaip jūs interpretuojate vėlesnius įvykius? Kas gi vyko vėliau, pavyzdžiui, XX amžiaus pradžioje ir viduryje?
- Vėliau vyko Pirmasis pasaulinis karas, skaudžiai palietęs ir Kaukazą. Nors pastangos sukurti „Didžiąją Armėniją“ 1915 – 1920 metai nebuvo itin sėkmingos, jos pareikalavo gausių aukų kaip iš kaimyninių tautų, taip ir iš pačių armėnų pusės. Kaip ten bebūtų, dalyje Azerbaidžano žemių (buvusiame Irevano chanate) 1918 metais buvo įsteigta armėniška respublika, kuri jau sekančią dieną po jos įsisteigimo puolė savo kaimynes Gruziją, Turkiją ir Azerbaidžaną. Iš Gruzijos ji norėjo paveržti ne tik Džavachetijos sritį, bet ir pačią sostinę Tbilisį, iš Turkijos – visą rytinę šios šalies dalį, o Azerbaidžano turėjo visai nelikti, nes armėnų ekspansionistai kėsinosi ne tik į Nachičevanę, Zangezūrą ir Karabachą, bet ir į šiaurinius Azerbaidžano rajonus bei į Kaspijos jūros pakrantę, įskaitant Baku miestą.
Tai, kad Azerbaidžanas buvo priverstas laikyti Vakarų (armėnų) fronte didžiąją dalį savo kariuomenės, labai palengvino rusų bolševikų invaziją į Azerbaidžaną ir Baku užėmimą. Ne ką ilgiau egzistavo ir pati grobuoniška (armėniška) respublika, 70-čiai metų taip pat pradingusi iš pasaulio žemėlapio. Nežiūrint to, armėnų ekspansionistai prisitaikė prie naujos situacijos ir tapo uolūs Maskvos režimo adeptai. Maskvai tai patiko, todėl Zangezūras buvo perduotas į Armėnijos SSR sudėtį, dėl ko kita Azerbaidžano provincija - Nachičevanė – liko atskirta nuo pagrindinio šalies masyvo ir atsidūrė tarsi kitapus Armėnijos. Maža to – viduje pagrindinės Azerbaidžano teritorijos buvo sukurta dar viena „Armėnija“ – Kalnų Karabacho autonominės sritis, o Lačino koridoriuje tarp jos ir Armėnijos SSR – vadinamasis „Raudonasis Kurdistanas“ (tiesa, pastarasis gyvavo vos keletą metų). Visus šiuos darinius Maskva taip pat ketino „padovanoti“ Armėnijai, bet kažkodėl vis neprisiruošdavo. O 1945 metais Sovietų Sąjunga jau buvo pasiruošusi užpulti Turkiją, buvo net paskirtas Armėnijos kompartijos būsimos Karso (miestas Turkijoje) srities komiteto sekretorius... Bet šitas Armėnijos „išplėtimo“ planas žlugo, nes Turkiją užstojo Vakarų sąjungininkai. Be to, tai paskatino Turkiją įstoti į NATO.
- Prie sovietų gyvenome visi, atsimename ideologiją. Ypač buvo kovojama su vadinamuoju „buržuaziniu nacionalizmu“, kuriam buvo priešpastatomas „proletarinis internacionalizmas, buvo ugdoma „tautų draugystė ir internacionalizmas“, sakoma, kad yra tik viena „tarybinė liaudis“. Kaip galėjo tapti žudikais ir sadistais internacionalizmo dvasia auklėti žmonės?
- „Proletarinis internacionalizmas“ buvo viso labo chimera, ideologinis štampas. Nebuvo jokios pagarbos žmogaus teisėms ir laisvėms. Realybėje valstybiniu mastu buvo palaikomas rusiškas didžiavalstybinis šovinizmas (rusocentrizmas), o visų kitų etninių grupių tautiniai jausmai buvo paminti, slopinami. Ir štai tokiame fone įvyksta „stebuklas“ – 1965 metais Armėnijos SSR buvo oficialiai įteisintas armėnų nacionalizmas, tik neantirusiškas (nors smaugė juk Maskva), o antiturkiškas. Antiturkiška (taigi ir antiazerbaidžanietiška – dėl turkų ir azerbaidžaniečių kalbų panašumo) propaganda laisvai liejosi iš laikraščių, žurnalų, vadovėlių ir neva mokslinių veikalų puslapių, nuodijo armėnų protus ir sielas. Tais pačiais 1965 metais prasidėjo dar viena Maskvos inspiruota – „1915 metų armėnų genocido tarptautinio pripažinimo“ kampanija, kurios tikslas – padaryti Maskvos (nuo 1991 metų – ir Jerevano) manipuliacijų įkaitais ir kitas niekuo dėtas pasaulio tautas. Šiuo klausimu demagogams sekėsi kiek prasčiau, nes šiai dienai vos dešimtadalis pasaulio valstybių yra „pripažinusios“ tai, apie ką nieko nežino.
Štai tokiame šovinistiniame tvaike ir brendo mūsų kaimynų armėnų kartos. Dauguma jų net nesupranta, kad armėnų tauta tapo Rusijos imperialistinės politikos įrankiu, panašiai kaip ir osetai Šiaurės Kaukaze. Tiesą kalbant, lygiai taip Rusijos vadovybė ir spectarnybos bando kiršinti ir kitas Azerbaidžano tautas, ne tik Karabacho armėnus, pavyzdžiui lezginus, avarus ir talyšus (žinau ką kalbu, nes mano tėtis - lezginas, mama - azerbaidžanietė). Yra prikurta aibė kažkokių neaiškių organizacijų, tinklalapių ir kitų žiniasklaidos priemonių, kurios veikia prieš Azerbaidžaną iš Rusijos ir Armėnijos teritorijų. Maskva mielai priglaudžia visokius apsišaukėlius, perėjūnus ir provokatorius, kurie bando kalbėti Azerbaidžano tautinių ir kalbinių mažumų vardu. Šalia to bandoma sukelti (kartais sėkmingai) ir etninių azerbaidžaniečių nepasitikėjimą savo kitataučiais bei kitakalbiais tėvynainiais. Taip yra bandoma suskaldyti mano protėvių šalį.
- Bet, pone Gamzajevai, gal tai yra tik Azerbaidžano ir Armėnijos santykių, galbūt viso Kaukazo specifika, o kitų regionų tautos sugeba išvengti tokių problemų?Jūs aiškinatės santykius, o kuo tai svarbu Lietuvai?
- Deja, niekaip negaliu pritarti tokiai nuomonei. Pažiūrėkite į mūsų kaimynus gruzinus, kurie nėra musulmonai, ir kurių kalba (skirtingai negu azerbaidžaniečių kalba) nėra panaši į turkų kalbą. Bet rusai daro su Gruzija lygiai tą patį, ką ir su Azerbaidžanu. Iš mūsų ištikima Rusijos sąjungininkė Armėnija atėmė Karabachą, o dabar rusai bando kurstyti separatizmą lezginų, avarų ir tališų gyvenamuose Azerbaidžano rajonuose (visai neseniai, vasario 19 dieną, Europarlamente buvo leista pasisakyti vadinamosios „Talyšijos ir Muganės respublikos prezidentui“ Aliakramui Humbatovui). O iš Gruzijos rusai atėmė Abchaziją ir Cchinvalio regioną, ir dabar kursto Džavachetijos armėnų ir Adžarijos gyventojų separatistines nuotaikas.
Na taip, Gruzija – irgi Kaukazas. Bet tą pati regime ir Moldovoje, kurios teritorijoje Rusija išlaiko separatistinę Padnestrės (t.y. Transnistrijos) „respubliką“ – dar vieną marionetinės „Kalnų Karabacho respublikos“ analogą. Maža to – kai Moldova pareiškė apie savo ketinimus integruotis į Europos Sąjungą, vėl prabilta apie Gagaūzijos autonomijos galima atsiskyrimą – už tai prabalsavo Gagaūzijos Liaudies susirinkimo deputatai. Na, ir patys naujausi pavyzdžiai – vienareikšmiškai destruktyvus Rusijos dalyvavimas Ukrainoje vykstančiuose procesuose, kai jau prabilta apie galimą Krymo aneksiją ir šios valstybės suskaldymą. Visai neseniai, vasario 22 dieną Charkove, raudona žvaigžde „papuoštoje“ salėje buvo susirinkę prorusiški Pietryčių Ukrainos separatistai, kurie apsiskelbė „aukščiausia valdžia“ beveik pusėje šios šalies teritorijos. O Rusijos politikieriams šito dar maža, jie atvirai grasina įvesti į Ukrainą savo kariuomenę.
- Visgi, panašius kataklizmus dažniausiai pergyvena laiku vertybiškai neapsisprendusios posovietinės valstybės, jei jas galima vadinti valstybėmis, tiems, kas spėjo į euroatlantinį traukinį, tai jau nebeaktualu. Chodžaly tipo tragedijos pas mus įvykti neturėtų. Nesutinkate?
- Galima taip manyti, bet tai yra netoliaregiška, netgi naivu. Labai naivu. Tiems, kas labai greitai viską pamiršta, noriu priminti dar vieną, lietuvišką Kalnų Karabacho analogą, kai Pietryčių Lietuvoje 1990 metais Maskva buvo įsteigusi „Lenkų tautinį teritorinį kraštą“ (lenk. „Polski Kraj Narodowo-Terytorialny“), kuris neva įėjo į tuo metu jau nebeegzistavusios Lietuvos SSR sudėtį. Ačiū Dievui, kad šito dirbtinio darinio demontažas nepareikalavo, kaip kitais panašiais atvejais, nei lietuvių, nei Lietuvos lenkų kraujo ir aukų.
Įtampos ir nerimo lieka į valias ir šiandien. Ypač paskutiniaisias metais aiškiai matome naujųjų autonomininkų, taip pat oficialiaus Kremliaus ir Varšuvos politikų destruktyvinę veiklą Pietryčių Lietuvos atžvilgiu. Prisidengiant tautinių mažumų teisių „pažeidimais“, nuolat daromi žingsniai išsiūbuoti Lietuvos valstybės laivą. Nerimą kelia ir Lietuvoje etniniu pagrindu susibūrusių politinių partijų ir grupių siekis iš nepagarbos lietuvių kalbai bei kultūrai vykdyti valstybės teritorijos segmentavimo politiką ir tokiu pagrindu mobilizuoti savus rinkėjus. Tenka tik apgailestauti, kad Lietuvos valstybėje vis dar veikia tokia atgyvena kaip etniniu pagrindu suburtos politinės partijos. Lenkai ir rusai čia turi stiprią politinę reprezentaciją, o kitos etninės grupės jos visiškai neturi. Dar nepagarbiau ir nesąžiningiau yra tai, kad jie naudodamiesi savo partijų tribuna, mėgsta kalbėti visų Lietuvos tautinių mažumų vardu, kadangi turima galia ir įtaka yra visiškai neproporcinga.
Bet grįžkime į Kaukazą. Kai armėnai okupavo Karabachą, Vakarų politikai ir diplomatai pradėjo vaizduoti, kad jie nieko nesupranta ir nežino ką paremti. Ypač tai pasakytina apie vadinamąją ESBO (Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, - balsas.lt) Minsko grupę, visiškai priklausomą nuo Rusijos diktato (ar sabotažo – net nežinau, kaip čia tiksliau išsireiškus). Tarsi Karabachas būtų ne tarptautiškai pripažinta integrali Azerbaidžano teritorijos dalis, o kažkokia ginčytina, „niekieno“ žemė. Arba lygtai jie nežinotų apie visą šūsnį Jungtinių Tautų, Europos Tarybos ir Europos Sąjungos rezoliucijų, vienareikšmiškai reikalaujančių iš Armėnijos nedelsiant pasitraukti iš jos okupuotų Azerbaidžano teritorijų ir leisti sugrįžti į jas 660 tūkstančių perkeltųjų asmenų, t.y. faktiškai pabėgėlių. Juk už tas rezoliucijas balsavo ir Lietuva. Dėl tokio infantilumo jau virš 20 metų tąsomės kaip katė su pūsle, vis daugiau užleisdami vietą Rusijos (ir jos satelitės Armėnijos) nepamatuotoms geopolitinėms pretenzijoms. Juk nebaudžiamumas tik dar daugiau žadina agresorių „apetitą“. Tai kiek dar reikia kraujo ir aukų, kad civilizuotas pasaulis pastatytų pagaliau banditus į jiems skirtą vietą?
Štai ir čia, Vilniuje, nebuvo leista tyliai paminėti Chodžaly aukų atminimą, nes plakatai „Stop Armėnijos agresijai. Justice for Khojaly“, kurie buvo eksponuojami viešojo transporto stotelių paviljonuose, buvo pašalinti netrukus po to, kai tokį pageidavimą išreiškė šalies – agresorės ambasadorius. Kyla klausimas – tai kas galų gale valdo Lietuvą? Armėnijos ambasadorius? Ar Rusijos (kas iš esmės yra tas pats)? Tai – protu nesuvokiami dalykai.
2008 metais Vakarai lygiai taip pat išdavė Rusijos agresiją patyrusią Gruziją. Vėl buvo pradėta aiškintis – tai gal čia gruzinai užpuolė Rusiją, ar ką? „Išreikšti susirūpinimą“ – tai ne visada yra konstruktyvi politika, daugelio atveju tai silpnumas. Dabar tas pats kartojasi Ukrainoje.
- Argumentuokite. Ar tik nepersūdote? Kuo tai panašu?
- V. Putino kamarilja, apgirtusi nuo jos išsvajotos būsimos „Eurazijos Sąjungos“ didybės, jau atvirai šneka apie Ukrainos padalinimą ir Krymo aneksiją. Tai ką, ir vėl sulauksime tik „susirūpinimo“? Tuomet norėčiau pritarti žymiam Rusijos politikos ekspertui Andrejui Piontkovskiui – „Po Gruzijos ir Ukrainos ateis Baltijos šalių eilė“. Arba mano etninės tėvynės – Azerbaidžano. Vis labiau fašistėjantis V.Putino režimas tikrai nesustos, todėl ir sakau, kad Chodžaly tragedija nesibaigė – ji kartojasi kitur.
