Jungtinių Tautų iniciatyva pirmąją spalio dieną nuo 1986 metų pasaulyje yra minima būsto diena. Šiemet ji pirmą kartą švenčiama ir Lietuvoje. Vilniaus širdyje Rotušėje pirmadienį buvo apdovanotos geriausios gyventojų ir organizacijų iniciatyvos, leidusios pagerinti būsto kokybę ir kurti darnią gyvenamąją aplinką.
Daugiausiai apdovanojimų pelnė įvairių miestų daugiabučių bendrijos, jų pirmininkai, Aplinkos ministerijos darbuotojai, savivaldybių atstovai. Iš viso apdovanota daugiau kaip 30 būsto sektorių dalyvių.
Renginyje dalyvavęs aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas priminė, kad Lietuvoje beveik 90 proc. gyventojų turi nuosavą būstą.
„Viena vertus, tai yra gerai. Kita vertus, didieji pasaulio miestai vystosi chaotiškai, tai sukuria daug socialinių iššūkių,“ – teigė G. Kazlauskas. Jis vylėsi, kad nauja Būsto diena paskatins gyventojus labiau rūpintis savo aplinka ir aktyviau prisidėti kuriant darnią gyvenamąją aplinką.
„Šiandien yra daug diskutuojama, koks turėtų būti būstas. Natūralu, kad mes jį dažnai prisimename tada, kai reikia apmokėti sąskaitas už elektrą, šildymą. Apie būstą mums primena ir politikai, kurie iškelia nekilnojomojo turto apmokestinimo klausimą. Taip neturėtų būti. Apie būstą turėtume kalbėti kaip apie pagrindinę žmogaus teisę“, - priminė apdovanojimų ceremonijoje dalyvavęs Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas.
Savo ruožtu pranešimą renginyje skaitęs Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) profesorius Jurgis Vanagas atkreipė dėmesį, kad nuosavo būsto turėjimas yra vienas iš būtinųjų žmogaus poreikių.
„Amerikiečių filosofas Abrahamas Maslow yra sudaręs žmogaus poreikių hierarchiją. Būstas yra priskiriamas prie antro iš svarbiausių poreikių žmogaus gyvenime po maisto“, - priminė profesorius. Anot jo, įdomu pastebėti ir tai, kad net pirmykštis žmogus stengėsi savo būstą išdekoruoti, tai rodo, kad net ir jam buvo būdingas saviraiškos poreikis.
„Lietuvos miestai XX a. labai greitai augo. 1940 m. miestuose gyveno apie 30 proc. gyvventojų. Šiuo metu miestuose gyvena apie 70 proc. gyventojų", - miestų tendencijas apžvelgė J. Vanagas.
Anot jo, nors šiuo metu daug kas kritikuoja daugiabučių namų statybą, daugelis jų nepagalvoja, kur būtų reikėję dėti visus emigrantus, atvykusius iš mažųjų miestų į didžiuosius. „Daugiabučiai buvo neišvengiami", - teigė profesorius.
Jis pateikė įdomių skaičiavimų, kiek gi žmogui iš tiesų reikia turėti nuosavos erdvės. Lyginant su kitais Europos gyventojais, lietuviai gyvena gana ankštai. Gyvenamasis plotas tenkantis vienam gyventojui - 14,5 kv.m. gyvenamojo ploto. Šiuo skaičiu lenkiame tik Lenkiją ir Latviją. Pavyzdžiui, Airija turi dvigubai daugiau, o Daniją net pustrečio karto daugiau gyvenamojo ploto tenkančio vienam gyventojui (31,8 kv. m.) negu Lietuvoje.
„Šitas rodiklis yra apgaulingas, nes neatsižvelgia į kraštutinumus. Jeigu pietų metu viena šeima suvalgys visą viščiuką, galbūt kita sėdės prie tuščių lėkščių, tačiau vidurkis vienai šeimai bus pusė viščiuko“, - metaforomis kalbėjo profesorius. Tai, pasak jo, ganėtinai gerai iliustruoja ir Lietuvos situaciją – yra šeimų, kurios gyvena prabangiai ir erdviai, kitos gi daugiavaikės šeimos gyvena ankštai ir neretai turi gerokai per mažą gyvenamąjį plotą, atsižvelgiant į šeimos narių skaičių.
„Poreikis būstui labai keičiasi, su civilizacijos raida žmogaus poreikis būsto dydžiu tik didėjo“, - atkreipė dėmesį J. Vanagas ir čia pat pridūrė, kad bendrai skaičiuojant vienam žmogui tenkančios erdvės dydis neturėtų būti mažesnis nei 20 kv. M. Lietuvai, turint 14,5 kv. m. vidurkį, iki šio skaičiaus dar tektų gerokai pasistiebti.
