Ant Šatrijos kalno vaikštinėjančios moterys su šluotomis save vadina raganomis.
„Aš esu ragana, su savo draugėm apvalome kalną, kad iš naujo būtų galima uždegti ugnį. Prisikaupė blogos energijos labai daug. O čia mano močiutė, kuri man visas savo galias perdavė ir paliko savo atvaizdą“, – kalbėjo moteris.
Paaiškino ugnies svarbą
Paišdikavusios su šluotomis ir pajuokavusios moterys surimtėjo ir prisijungė prie senąjį lietuvių ir žemaičių tikėjimą išpažįstančių žmonių procesijos, nešančios į kalną šventa laikoma ugnį.
„Čia iš Ryškėnų parvežta ugnis, ten kur 30 metų kūrenasi ir parvežta nuo Šatrijos kalno prieš 30 metų“, – tikino žynys Darius Ramančionis.
Šatrijos romuvos žynys paaiškino, kiek ugnis buvo svarbi mūsų protėviams.
„Ir lietuviai, ir žemaičiai buvo ugnies garbintojai ir saugotojai. Per ugnį bendravo su dievais ir protėviais“, – pabrėžė D. Ramančionis.
Lipdami į kalną pagal papročius žmonės plaunasi rankas, veidą – vanduo simbolizuoja atgimimą ir gyvybę. Užlipus ant kalno Algis pučia ragą, tai taip pat svarbus baltų atributas.
„Ragas visą laiką šaukdavo į kovas, į susišaukimus. Vienas iš pirmųjų garsinių signalų buvo“, – paaiškino vyras.
Prieš daug šimtmečių, amžinoji ugnis krikštijant žemaičius buvo užgesinta. Lygiai prieš 30 metų ant Šatrijos kalno pagal senovės papročius buvo atkruta ir saugoma. Prieš beveik septynerius metus amžinoji ugnis grįžo ir į Šatrijos šventvietę ir yra kūrenama ant šalia esančios Raudonkalnio kalvos.
Išgyvena pakilimą
Eidami aplink ratą Šatrijos viršūnėje žmonės pasakojo, kodėl jie pasirinko išpažinti baltų tikėjimą:
„Čia yra ta vieta, kur galim sugrįžti į tą ryšį, suprasti kokie buvo mūsų protėvių santykiai su gamta, sugrąžinti pagarbą aplinkai ir gamtai ir atgaivinti, kas mes esam, gamtos dalis.“
„Reiškia grįžimą prie mūsų protėvių, jų prigimtinio tikėjimo, jo nešimą, skleidimą, kad tai pasidaugintų ir grįžtų į mūsų žemelę.“
Nors dažnai žmonės, išpažįstantys senąją lietuvių religiją, vadinami pagonimis, patys nenori taip būti vadinami, nes žodis pagonis romėniškai reiškia kaimietį, kitatikį ir turi menkinamąją reikšmę.
Žynys įkūrė ugnį, kuri pamaitinama iš kitų alkų atvežta ugnimi ar nuodėguliais. Senovės lietuvių dievų prašoma darnos, vienybės, sveikatos, tiesos, taikos.
Žynys praėjusiais metais per žolines surinktas žoleles degina ir smilkalais linki kiekvienam gero. Apeigos baigiasi baltiškų papuošalų šventinimu, prašant Perkūno globos. Pasak žynio, baltų pasaulėžiūra išgyvena pakilimą.
„Prieš 10 metų 5 tūkstančiai žmonių per visuotinį surašymą patys užsirašė, kad yra baltų tikėjimo pasekėjai. Tokio langelio net nebuvo, o išpažįstančių dar daugiau yra“, – pabrėžė Darius Ramančionis.
Pagonybė oficialiai buvo uždrausta 1387 m. Lietuvos valdovų aktu. Baltų bendruomenių šiandien yra daugiau nei 30.
Daugiau apie tai – aukščiau esančiame vaizdo įraše.
