Remdamasis istoriniais šaltiniais ir lietuvių tautosaka, autorius pateikė įtikinamą lietuviškojo Zodiako rekonstrukciją. Teorinius duomenis pagrindė svarbiu daiktiniu radiniu – pagonišku apeiginiu kaušu, po Antrojo pasaulinio karo rastu Gardino bažnyčios rūsyje.
Vadinasi, sugretinus etnografinių, tautosakinių tyrimų išvadas su piešiniais, rastais ant apeiginio kaušo, atsiskleidė Zodiako ženklų prasmė?
Galimi lietuvių Zodiako ženklai – visi buvo rasti ant unikalaus pagoniško kaušo. Tiesą sakant, tik dėl šio kaušo įtikinamai galime kalbėti apie rekonstruotą ženklų sistemą, kuri dabar į mūsų mitologijos bei visos tradicinės kultūros žinias leidžia pažvelgti ciklinės kalendorinės struktūros požiūriu. Šis savitas Zodiakas galėjo susiformuoti Viduržemio jūros ir vietinės baltiškos tradicijos sandūroje.
Viduržemio tautų – graikų, romėnų kultūrose naudojama Zodiako sistema, patekusi į baltiškos kultūros terpę, pagonybės laikais galėjo būti pritaikyta prie vietinių papročių ir mitinių vaizdinių. Toks pritaikymas rodytų buvus gana stiprią vietinę dangaus šviesulių stebėjimo praktiką ir su jais susijusią savitą mitologiją. Nes, jei Zodiakas būtų buvęs perimtas neturint nusistovėjusių žinių apie dangaus šviesulius, nebūtų reikėję dalies ženklų keisti pagal savo poreikius.
Zodiako ženklų atvaizdai ant kaušo
Visus dvylika ženklų, nupieštų ant kaušo, galima sutapatinti su dabartiniais Zodiako ženklais.
Žuvys – neaiškiausias ženklas. Pavaizduota strėlė ar lenkta linija, primenanti žaibą. Beje, Žuvų žvaigždyną kinai ir vadino Žaibu.
Avinas – tai avikailis, vilna. Avikailis – vienas iš būdingiausių mūsų Kalėdų ir Užgavėnių persirengėlių atributų.
Jautis – raitelis, panašus į Vytį ar į šv. Jurgį. Šį ženklą galima atpažinti gerai žinomame Kalėdų ir Užgavėnių naudojamame raito žmogaus vaizdinyje.
Dvyniai – tai du besikaunantys vyrai – vienas su ietimi, antras su peiliu, o tarp jų šviečia dvi saulės. Galbūt jie kaunasi dėl Saulės.
Vėžys – paukštis, panašus į povą, o virš jo Saulė.
Liūtas – antras paukštis, panašus į pirmąjį ir atsigręžęs į jį. Lietuvių ir daugelio pasaulio tautų tradicijose įprasta vaizduoti Pasaulio medžio viršūnėje tupinčius du rojaus paukščius. Kairėje tupintį paukštį priimta sieti su Mėnuliu, o dešinėje – su Saule. Astrologai taip pat Vėžio ženklą sieja su Mėnuliu, o Liūto – su Saule.
Mergelė – tai Gervė. Tautosakoje mergelė dažnai palyginama su gervele. Gervė yra vienas iš mėgstamiausių Kalėdų ir Užgavėnių personažų.
Svarstyklės – du Saulės skrituliai: vienas užlenktais spinduliais, kitas – tiesiais. Šis ženklas reiškia rudens lygiadienį.
Skorpionas – šuoliuojantis elnias su mažu elniuku. Jis apdainuojamas gerai žinomoje Kalėdų giesmėje „Atbėga elnias devyniaragis“.
Šaulys – karys, ietininkas, užsimojęs ietimi.
Ožiaragis – tai Ožys su Saule ant nugaros.
Vandenis – Žirgas. Ožys ir žirgas – bene populiariausi Kalėdų ir Užgavėnių personažai.
Ar pavyko nustatyti laikotarpį, kada maždaug sukurtas lietuviškasis Zodiakas?
Nustatyti datą bandyta pagal piešinių meninį stilių. Baltarusių menotyrininkė Iryna Panšyna virš Zodiako ženklų aliejiniais dažais ištapytus krikščioniškus piešinius priskyrė XVII amžiui. O po jais esančius išdegintus – tuos, kuriuos priskiriame Zodiako ženklams, – ženklino XVI amžiumi. Laikantis dabar moksle visuotinai priimtos nuomonės, dvylikos ženklų Zodiakas užgimė daugiau kaip prieš 2000 metų Mažojoje Azijoje, tarp Tigro ir Eufrato upių. Iš ten plito į rytus ir į vakarus. Jei su šia paradigma sutinkame, tai mūsų Zodiake galime matyti Gintaro keliu iš Viduržemio jūros kraštų atkeliavusio graikiško–romėniško Zodiako atmainą, kurią baltai pritaikė savo reikmėms. Visiškai saviti šeši šio Zodiako ženklai būtent ir rodo tą kūrybišką pritaikymą. Mat ženklai, neatitikę mūsų poreikių, arba tos žvaigždžių grupės, su kuriomis mes nuo seno buvome susieję savo jau įsitvirtinusius vaizdinius, turėjo būti pakeisti. Iš istorinių šaltinių žinome, kad pagonybės laikais Lietuvoje buvo atliekami sistemingi astronominiai stebėjimai. Metraščiuose minima, kad Perkūno šventykloje, stovėjusioje Vilniaus katedros vietoje, buvo laiptuotas aukuras, sudarytas iš dvylikos laiptų, skirtų kiekvienam Zodiako ženklui, o greta šventovės buvęs ir specialus bokštas, skirtas Saulės judėjimui Zodiaku stebėti.
Kaip naudotasi Zodiaku?
Zodiakas mūsų protėviams tarnavo kaip žvaigždžių kalendorius. Su Zodiako ženklais sieti apeiginiai veiksmai ir kalendoriniai darbai. Pagal žvaigždžių ženklų padėtį dangaus skliaute žmonės žinojo, ką ir kada reikia daryti. Žmogiškąją patirtį susiejus su Saulės kelyje išsidėsčiusiomis žvaigždėmis, Zodiako žvaigždynai perteikdavo visuomenei svarbias žinias, reguliuodavo gyvenimą pagal gamtos ir kosmoso ritmą. Žinoma, danguje ženklų nėra. Tolimi mūsų protėviai, neturėdami knygų, iš kartos į kartą kauptą savo ilgaamžę patirtį susiejo su gamtos reiškiniais, suteikė jiems prasmę.
Kokios hipotezės jus vedė prie spėlionių, vėliau pagrįstų faktais?
Vienas iš svarbiausių argumentų, paskatinusių ieškoti lietuviškojo Zodiako pėdsakų, buvo 1477 metais italų diplomato Enėjaus Silvijo Pikolominio (vėliau išrinkto Romos popiežiumi ir gavusio Pijaus II vardą) knygoje perteikta istorija. Vienuolis Jeronimas Prahiškis, XV amžiaus pradžioje skelbęs Žemaitijoje krikščionybę, perteikė savo pokalbį su baltų žyniais, kurie šventovėje pagarbiai laikė didelį geležinį kūjį. Pasakojime pirmą kartą paminėti Zodiako ženklai. Žyniai, paklausti, ką reiškia šis garbinimas, atsakę, kad kadaise ištisus mėnesius nebuvo matyti saulės, kurią galingasis karalius buvo sugavęs ir uždaręs tvirčiausiame bokšte. Tada Saulei į pagalbą atėję Zodiako ženklai. Geležiniu kūju jie sudaužę bokštą, išlaisvinę Saulę ir grąžinę ją žmonėms. Tai buvo pirmas istorinis šaltinis, vertęs atidžiau patyrinėti, koks buvo tas mūsų Zodiakas. Jei mes turime išsaugoję archajišką mitologiją, tai kur nors turi būti išlikusios ir to aprašyto mito apie kūjį ir Zodiako ženklus apraiškos tradicinėje kultūroje. Kūju išvaduoti Saulę – kosmologinis veiksmas, kuris būtinai turėjo būti kasmet paminimas kalendorinėmis apeigomis.
Kaip supratote, kuriuo metų tarsniu galėjo būti vaduojama Saulė?
Saulės vadavimas turėjo vykti tarp Kalėdų ir pavasario, kai dienos pradeda ilgėti, kai šviesa pamažu persveria tamsą. Daug ką atskleidžia Kalėdų persirengėliai, tampantys, o paskui sudeginantys kaladę, pagaliau Užgavėnių apeigos. Šiuo laikotarpiu vaikščiodavę persirengėliai – ožys, gervė, raitelis, žirgas, elnias, dar – juodas ir kudlotas (žmogus, vilkįs išverstu avikailiu). Jie žingsniuodavo paskui vežimą, kuriame ant besisukančio rato mojuodama spragilais stovėdavo Morė. Ją išveždavo iš kaimo ir sudegindavo. Šių apeigų prasmė gana aiški: Morė yra Saulę ir visą pasaulį (juos įkūnija ratas) marinanti mitinė būtybė.
Seniai įtariau, kad Kalėdų ir Užgavėnių persirengėlių paprotys sudeginti kaladę ir Morę galėjo būti kilęs iš mitinių Saulės vadavimo apeigų. Atkreipiau dėmesį į išskirtinius gyvūnus – devyniaragį elnią, žirgą, povą, gervę. Jei kalendoriniame cikle vyrauja šie mitiniai vaizdiniai, vadinasi, jie galėjo būti siejami su Zodiaku. Ir išties vėliau juos atradau pavaizduotus ant kaušo: Žirgas atitiko Vandenį, Elnias – Skorpioną, Gervė – Mergelę, o Povas, tiksliau, du povai, žiūrintys į skirtingas puses, pavadavo Vėžį ir Liūtą. Kad šie mitiniai vaizdiniai buvo labai svarbūs, įrodo ir jų atvaizdai ant apeiginio pagoniško kaušo, kuriame Povų, Žirgo, Elnio ir lietuvišką Vytį primenančio raitelio ženklai Zodiako rate sudaro ryškų kryžių, galėjusį ženklinti lygiadienius ir saulėgrįžas, taigi ir keturis metų laikus.
Vadinasi, Kalėdos – tai Saulės ir pasaulio vadavimo iš mirties šventė?
Kalėdas dabar aiškiai ir neabejotinai galime suvokti ne tik ir ne tiek kaip gamtinę–astronominę saulėgrįžos šventę arba kaip religinę–krikščionišką žydų mitinio Jėzaus Kristaus gimimo dieną. Kalėdos iškyla kaip neabejotina baltiška religinė– kosmologinė pasaulio išvadavimo iš tamsos ir mirties viešpatijos šventė. Šventė, kurioje žmogus turi pakartoti mitinio Milžino, pasitelkusio visus savo pagalbininkus, žygdarbį, kad galingu perkūnišku kūju sudaužytų stingdantį šalčio ir tamsos bokštą ir sugrąžintų sau bei visiems mirtingiesiems dieviškojo pasaulio šviesą.
O lietuvių tautosakoje apdainuojamas Kalėda ar yra Kalėdų Senelio atitikmuo?
Lietuviškasis Zodiakas ir mitologija atskleidžia ir Kalėdų Senio vaizdinio mitologines–religines ištakas. Jos slypi kalėdinių persirengėlių simbolikoje. Seniausių persirengėlių buvo dvylika, kaip dvylika Zodiako ženklų. Kalėda ir vėlyvasis Kalėdų Senis greičiausiai yra būtent mitinių Saulės vaduotojų būrio svarbiausio veikėjo folklorinis atitikmuo. Kalėdos kalėdojimas greičiausiai atitinka Saulės vaduotojo lankymąsi žmonių namuose, pranešant jiems, kad Saulė išvaduota iš tamsos jėgų nelaisvės ir pradėtas pasaulio tvarkos atkūrimas. Kalėda laimino namus, apeiginiais veiksmais siekdamas paskatinti gerovę, užtikrinti skalsą ir darną būsimais metais. Jis nedalijo daiktinių dovanų, greičiau atvirkščiai – už savo antgamtines dovanas Kalėda pats būdavo apdovanojamas. Ypatinga reikšmė buvo skiriama geram žodžiui – kalėdiniams sveikinimams ir linkėjimams. O žodžiams sustiprinti namų kampai būdavo apiberiami javais, vaikai apdalijami riešutais…
Norėdami Kalėdų Seniui sugrąžinti tautinį savitumą, turėtume atskleisti jo, kaip legendinio Saulės vaduotojo, kaip mitinio didvyrio – pasaulio šviesos ir tvarkos atkūrėjo, Saulės sugrįžtuvių metu lankančio ir šventais žodžiais bei linkėjimais laiminančio mūsų namus, vaidmenį.
