Eglė GIKNIENĖ
Panevėžiečių brolių verslas tapo pavyzdžiu visam pasauliui.
Prieš porą metų trijų brolių Vizbarų – 28-erių dvynių Augustino ir Kristijono bei ketveriais metais vyresnio
Dominyko – įkurta bendrovė „Brolis Semiconductors“ pernai gruodį šventė gamyklos-mokslinės laboratorijos netoli Vilniaus atidarymą. Dabar buvę panevėžiečiai ne tik pasiryžę, bet ir pasiruošę visam pasauliui įrodyti, kad geriausios aukštųjų technologijų idėjos sukuriamos ir įgyvendinamos Lietuvoje. Jų koziris – pirmoji, bandomoji lazerinių kristalų partija – jau pagaminta. Įrodė esą verti rizikos
Daug klientų, mokslo partnerių visame pasaulyje dėmesio sulaukę broliai Vizbarai šiandien pasinėrę į darbus. Vos prieš tris mėnesius atidarę tyrimų bei inžinerinių ir technologinių bandinių laboratoriją, talentingi mokslininkai jau gali didžiuotis savo „pirmagimiu“ – unikalia kristalų, skirtų lazeriams, šviesos diodams, gamybos technologija.
Ji ir trijų jaunų fizikų sukaupta pasaulinės svarbos unikali patirtis molekulinio pluoštelio epitaksijoje ir ilgabangėje optoelektronikoje leido pagaminti, kaip aiškina patys kūrėjai, kol kas vienintelius pasaulyje GaSb (galio stibido) puslaidininkinius lazerius, veikiančius kambario temperatūroje iki 3.8 µm. Aukštųjų technologijų įmonės kūrėjai ilsėtis ant laurų neketina, o ruošiasi dar daugiau ir sunkiau dirbti.
„Infrastruktūra sukurta ir pasiruošusi darbui – ją mes jau naudojame prietaisams kurti, – dalykiškai aiškina gamybinės-mokslinės laboratorijos komercijos direktorius Augustinas Vizbaras, manantis, kad emocijos dėl sėkmingos pradžios neturėtų blaškyti darbinės nuotaikos. – Šiandien mūsų įmonėje dirba septyni darbuotojai, skaičiuojame, kad per porą metų darbuotojų skaičius turėtų padvigubėti.“
A. Vizbaras sako, kad per dvejus darbo metus kartu su broliais sugebėjo atrasti klientų kone visame pasaulyje. Iš pradžių teko dirbti su Amerika bei Europa, dabar gi lietuvių kompanijos klientų sąrašas išsiplėtęs iki Kinijos ir Japonijos.
„Tai buvo vienas svarbiausių faktorių, kad ir rizikos kapitalo fondas investavo į mus, – neslepia Augustinas. – Tai, jog mūsų idėjas palaikė nemaža bendruomenė užsienio pramonės įmonių, kuriančių naujas technologijas. Būtent jos išreiškė norą, kad mūsų moksliniai pasiekimai ateityje turėtų komercinę prasmę.“ Taip, pasinaudojus „LitCapital“ rizikos kapitalo fondo investicijomis bei Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama, kurių bendra suma viršija 14 mln. litų, greta Vilniaus ir iškilo kone visoje Rytų Europoje moderniausia laboratorija.
Po studijų – į namus
Vokietijoje, Miuncheno technikos universitete, fizikos mokslų doktorantūrą studijavę Kristijonas, kuris šiandien yra „Brolis Semiconductors“ technikos direktorius, bei Augustinas – komercijos direktorius – su savo išradimais būtų buvę laukiami bet kur pasaulyje, ir išskėstomis rankomis. Tačiau vyrai nusprendė realizuoti juos Lietuvoje.
Studijų Vokietijoje metu Augustinas sukūrė vienintelius pasaulyje tokius sudėtingus kvantmechaninius prietaisus, generuojančius naujus bangų ilgius, o Kristijonas pasirinko lazerinių diodų kristalų auginimo temą ir sukūrė pasaulio mastu rekordinę technologiją. Būtent ji dabar ir komercializuojama pačių įkurtoje aukštųjų technologijų įmonėje.
Įmonės „Brolis Semiconductors“ generaliniu direktoriumi tapęs vyriausiasis iš brolių Vizbarų Dominykas Klaipėdos universitete baigė transporto inžinerijos bakalauro, o Belgijoje, Antverpeno universitete, – transporto ir jūrų technologijų vadybos magistro studijas. Jis vienintelis tiesiogiai nesusijęs su fizikos mokslais. Augustinas prisipažįsta, kad studijuoti fiziką buvęs tėčio patarimas, ne juodviejų su Kristijonu sumanymas.
Tačiau vos tik pradėję lankyti paskaitas Vilniaus universitete vaikinai netruko suprasti, kad būtent šis mokslas juos su broliu dvyniu labai domina.
Taigi, sėkmingai baigę telekomunikacijų fizikos ir elektronikos bakalauro studijas savo pirmojoje alma mater, vaikinai netrukus išvyko gilinti žinių į Švedijos karališkąjį universitetą. Dar po metų, jau su magistrų diplomais kišenėje, – į Miuncheno universitetą tęsti fizikos mokslo doktorantūros studijų.
Nuo pat studijų pradžios tiek Lietuvoje, tiek užsienyje gabūs broliai buvo pastebėti ir įvertinti. O ir patys buvę panevėžiečiai savo sėkmę aukštųjų technologijų rinkoje vertina kaip ilgo, kruopštaus bei kryptingo darbo rezultatą.
„Patekome į fantastišką grupę, turėjome puikius vadovus. Mums buvo suteikta visiška kūrybinė laisvė, technologinės priemonės. Ir mes tuo pasinaudojome, – studijas Vokietijoje apibendrina A. Vizbaras. – Labai daug žmonių išvis nežino, ko jie nori. Mes su broliu žinojome.“
Geri rezultatai, kurių Augustinui ir Kristijonui pavyko pasiekti doktorantūros Vokietijoje metu, suteikė dar daugiau motyvacijos bei optimizmo siekti užsibrėžto. „Turėdami labai gerus mokslinius rezultatus galėjome išvažiuoti į pasaulį, dalyvauti daugelyje konferencijų, parodų, kur susitikome tiek su mokslo, tiek su pramonės atstovais, – pasakoja fizikai dvyniai. – Ir tai buvo pirmasis postūmis komercializuoti mūsų technologijas. Taip pat buvo labai nemažas pramonės susidomėjimas.“
Kodėl jaunosios mokslo žvaigždės, prieš kurias jau buvo atsivėrusios visos pasaulio durys, nusprendė grįžti pro tąsias, pro kurias atėjo?
„Grįžome į Lietuvą, nes esame lietuviai, – be jokio dirbtinio patriotizmo paaiškina A. Vizbaras. – Aš neišvažiavau į užsienį ieškoti geresnio gyvenimo. Mes su broliu išvažiavome per patį Lietuvos ekonomikos pakilimą studijuoti to, ko tuo laiku Lietuvoje tiesiog nebuvo galimybių mokytis.“
Visa kita, anot Augustino, lėmė palankiai susiklosčiusios sąlygos, jo su broliu asmeninės savybės bei tai, kad jiedu nuo pat pradžių turėjo tikslą.
„Iš Lietuvos išvažiavome ekonominio klestėjimo laikais, o studijuodami Švedijoje kartais galvodavome, kad lietuviai geriau gyvena nei švedai… Iš tikrųjų visur reikia dirbti ir visur reikia konkuruoti: jei neplanuojate dirbti juodo darbo, dar klausimas, kur šiuo metu yra geriau“, – apie šiandien populiarią emigracijos temą kalba A. Vizbaras. Vis dėlto, jo teigimu, išvažiuoti į užsienį, bent jau studijuoti, yra kone privalu: „Šiandien Lietuva aukštųjų technologijų verslui siūlo išties neblogas sąlygas, kita vertus, išvažiuoti iš Lietuvos, praplėsti akiratį, įgyti naujos patirties ir žinių būtina. Labai svarbu nevirti savose sultyse, o tai Lietuvoje labai dažna.“
Šeimos verslas
A. Vizbaras sako, jog kuriant bendrą įmonę su broliais sutarė, jog aukštųjų technologijų šeimos verslo modelis bus tinkamiausias. „Mes labai stipri komanda dar ir dėl to, kad esame labai nevienodi, – mano Augustinas. – Ne vien tik fizikai ir ne vien verslininkai. Mūsų santykiai be galo geri, mums lengva kartu dirbti, nes visi siekiame vieno bendro tikslo, be to, vienas kitą gerai pažįstame, todėl ir dirbti gerokai paprasčiau. Šiandien nėra likusių jokių paslėptų ambicijų ar kitokių asmeninių savybių, galinčių trukdyti bendram darbui. Mes vienas kitą labai gerai pažįstame ir dalijamės atsakomybę.“
A. Vizbaras prisimena, kaip jiems su broliu Kristijonu į komerciją nerti teko vos tik baigus doktorantūros studijas Miuncheno universitete. Kadangi neturėjo jokios patirties šioje srityje, verslo organizavimo klausimus ėmėsi tvarkyti brolis Dominykas, kuris prieš keletą metų buvo įkūręs savo verslą bei turėjo tarptautinio verslo organizavimo patirties.
Nepaisant to, kad brolių Vizbarų įmonei reikalingi specialistai mūsų šalyje ir dabar dar neruošiami, situaciją
Lietuvos aukštosiose mokyklose, rengiančiose aukštųjų technologijų specialistus, A. Vizbaras vertina teigiamai.
„Mūsų šalyje paruošiami specialistai turi labai geras bazines žinias ir, nors neturi praktinių įgūdžių, yra puikus molis, iš kurio gali nulipdyti tai, ko tau reikia“, – įsitikinęs A. Vizbaras. Jam pačiam šiandien savo aukštųjų technologijų kompanijoje suderinti mokslininko ir verslininko vaidmenis būna ne visada lengva, tačiau visada įdomu.
Konkuruoti smegenimis
Paklaustas, ar sunku Lietuvoje pradėti aukštųjų technologijų verslą, A. Vizbaras atsako, kad svarbiausia yra turėti savo idėją ir mokėti ją įgyvendinti. „Yra šalių, kuriose galima gauti daugiau pinigų, nei mes gavome Lietuvoje, tačiau vien už pinigus idėjos nesukursi, – patikina Augustinas. – Aukštųjų technologijų verslas ir yra ypatingas tuo, jog konkuruoti tenka ne piniginės storiu, o smegenimis.“
Aukštųjų technologijų verslo Lietuvoje naujokai sako dar labai dažnai sulaukiantys klausimų – o kartais ir nuostabos – dėl ryžto rizikuoti tokiomis verslo perspektyvomis būtent mūsų šalyje. A. Vizbaras tokiems skeptikams atsako paprastai: šiandien Lietuvoje kurti tokią įmonę labai patogu ir gerokai lengviau nei kitose išsivysčiusiose valstybėse.
„Lietuva – labai jaunos ekonomikos šalis, tik pradedanti kurti aukštųjų technologijų sektorių, – primena Augustinas. – Pirmiausia turi susiformuoti tikros pramonės sektorius, pati pramonė turėtų būti įvairesnė. Šiandien visos sąlygos palankios: yra atsiradusių daug finansinių priemonių, be to, Lietuvoje viską galima daryti itin dideliais tempais… Sąlygos tokios, kad tikrai galime sau leisti patentuoti vieną ar kitą išradimą, kai visame likusiame pasaulyje patentavimas yra labai brangus procesas.“
Suprantama, neapsieita vienu entuziazmu – būta ir abejonių.
„Na, buvo tokių baimių, kad galbūt mums būnant Lietuvoje bus sunkiau prisibelsti į užsienio rinkas, – pripažįsta A. Vizbaras. – Mūsų šalis juk nėra labai žinoma. Tačiau šiandien mes jau turime priėjimą prie visų didžiausių pasaulio rinkų ir nejaučiam jokio diskomforto. Todėl dėl savo buvimo Lietuvoje kol kas jokių nusiskundimų nejaučiame.“
Augustinas pritaria šalies prezidentės Dalios Grybauskaitės išsakytai minčiai, jog Lietuvoje, kur yra paruošiama daug gabių mokslininkų, kol kas didelė dalis mokslinio potencialo neišplėtota.
„Visų pirma mums reikėtų suvokti, kad mes esame jauna šalis, turinti labai jauną ekonomiką, mūsų pramonės sektorius ne taip gerai išplėtotas kaip daugelyje išsivysčiusių valstybių“, – dar kartą pabrėžia jaunasis mokslininkas, primindamas, jog patentavimas – brangus procesas, ir nors Lietuvoje tam taikoma valstybės parama, pagal išradimų skaičių mūsų šalis Europos Sąjungoje užima tik 25-ąją vietą.
„Manau, ir Lietuvoje sulauksime to laiko, kada reitingų pokytis bus gana pastebimas į gerąją pusę, – nestokoja optimizmo A. Vizbaras. – Bet tam reikia, kad praeitų nemažai laiko. Šiandien mes turime galimybę patentuoti, tačiau pirmiausia privalome suvokti, kad turi atsirasti ir stiprus pramonės sektorius, pramonė turi tapti įvairesnė.“
Tarsi žirgų lenktynės
„Kai turi naują technologiją, kainuoja kiekvienas laukimo mėnuo, nes gali kas nors kitas padaryti tą patį“, – aiškina A. Vizbaras, suprantantis, jog iš šalies gali ir nesimatyti, kokia didžiulė pasaulinio masto konkurencija diktuoja sąlygas versle, kurio jis ėmėsi su broliais. Tiesa, šiuo metu Vizbarai jaučiasi esą bent viena koja priekyje visų konkurentų.
„Kad ir atsirastų kažkas, kas padarytų tą patį, ką darome mes, jam pavyti mus būtų sunku – vien gauti finansavimą užtruktų apie pusmetį, – sako Augustinas. – Konkurencija milžiniška. Tai tikros žirgų lenktynės: nespėjus laiku įgyvendinti savo idėjos, nenustebčiau, jei tai padarytų kažkas kitas.“
Pasak A. Vizbaro, vienas svarbiausių faktorių jų versle yra ir bus laikas: „Kuo greičiau sugebėsi įgyvendinti tolimesnį žingsnį, tuo didesnė tikimybė, jog tavo konkurentas tavęs neaplenks. Prieš pusantrų metų mes jau turėjome savo rezultatus, kuriuos buvome nusprendę komercializuoti, ir kol kas konkurentai jų nepakartojo. Tai vertinu teigiamai, tačiau nežinau, ar mūsų niekas neaplenks rytoj.“
„Mūsų stiprybė šiandien ta, jog mes jau turime dalį investicijų, kad esame įsikūrę savo gamybinę laboratoriją ir kad galime toliau tęsti savo darbus, – tęsia fizikas. – Aš jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad tai, ką mes padarėme, yra mūsų Everesto viršūnė. Ne. Tai dar tik papėdė. Mes tiesiog pademonstravome, kad kai kurie dalykai yra galimi ir dabar yra atviras klausimas, kiek su šiomis technologijomis galima nuveikti dar.
Stengiamės nenuvilti investuotojų, savęs, mokslininkų bei žmonių, tikinčių mūsų sėkme, kuri, tikiuosi, įkvėps ir jaunąją kartą.“
