Nėra pasaulyje vienos vienintelės demokratijos. Esama tam tikrų vakarietiškos demokratijos principų, kurie gyvuoja konkrečiose politinėse kultūrinėse sistemose. Galėtume sakyti ir taip; esama įvairių nacionalinių demokratijos pavidalų, kurie ganėtinai skiriasi. Prancūziškos demokratijos nesupainiosi nei su vokiška, nei su olandiška.
Demokratijos esmė – laisvi piliečiai renka savo atstovus, kuriems suteikia teisę valdyti. Suprantama, valdoma laikantis tam tikrų taisyklių, taip pat vykdant prisiimtus įsipareigojimus. Tad galima teigti, jog demokratinėje sistemoje svarbiausi yra piliečiai ir jų valia, nuo kurios ir priklauso išrinktųjų valdžia. Kitas svarbus dalykas tas, kad išrinktieji valdo visą laiką atsižvelgdami į piliečių nuotaikas.
Niekur nesukurta idealių demokratinių sistemų – demokratija yra nepaliaujamas demokratėjimo kelias. Visose šalyse valdo savi politiniai elitai, kurie stengiasi išlikti valdžioje pasitelkę įvairias politines technologijas, padedančias paveikti rinkėjų nuotaikas bei valią. Tačiau tokius politinio elito veiksmus tuoj pat ima komentuoti žiniasklaida, kuri atlieka svarbią politinių procesų priežiūros funkciją.
Kodėl Lietuvoje įtvirtintą politinę sistemą galima vadinti „valdoma demokratija“? Kadangi politinio elito branduolio išlikimas valdžioje nepriklauso nuo rinkimų rezultatų. Tokia sistema sukurta buvusios komunistinės nomenklatūros, kuri pajungė sau ir į politiką atėjusius naujus žmones. Valdomai demokratijai gyvuoti padeda korupcinių ryšių tinklas ir politinis nomenklatūrinis mentalitetas, kuris būdingas visų politinių partijų vadovybei.
Buvusi komunistinė nomenklatūra pati kūrė sau reikalingą sistemą, kuri laiduotų jai kuo didesnę valdžią kuo ilgesniam laikui. Demokratijos sąlygomis turi veikti daugpartinė sistema. Tad imta kurti nomenklatūros atstovų partijas, kurios turėjo teikti rinkėjams pasirinkimo iliuziją. Piliečiai tik po ilgo laiko ėmė suprasti - kad ir kokia vyktų politinė kova, kad ir už kokius kandidatų sąrašus jie balsuotų, valdžioje išlieka nepakeičiamųjų būrelis, kuris ir pasidalina svarbiausius valstybės postus.
Nomenklatūros atstovai tapo daugelio partijų lyderiais arba vadovaujančiais būreliais. Be to, jie sugebėjo pajungti kitų partijų politikus. Štai konservatoriai nepastebimai virto pagrindiniais buvusios komunistinės nomenklatūros sąjungininkais, o žymus naujos politinės moralės kūrėjas ir propaguotojas Artūras Zuokas kurį laiką Algirdo Brazausko pastangomis net pretendavo tapti socialdemokratų lyderio įpėdiniu. Jokios ideologijos, jokių politinių principų, jokių įsipareigojimų – vien politinės valdžios siekis.
Kodėl komunistinei nomenklatūrai pavyko taip greitai susikurti tokią politinę sistemą, kuri laidavo jai ilgalaikį išlikimą valdžioje? Nomenklatūra buvo įgudusi vaizduoti demokratiją ir demokratinius rinkimus jau sovietmečiu. Prisiminkime, juk ir Sovietų Sąjungos Konstitucija buvo laikoma pačia „demokratiškiausia“. Tad išsilaisvinus tereikėjo tik sukurti savo daugpartinę sistemą. Tai nebuvo sunku padaryti. Ypač įtvirtinus „pinigų darymo“ nuostatą, kuri tapo esminiu naujojo politinio elito bruožu.
Nomenklatūra kūrė partinius klonus ir įtvirtino esminę, visų partijų gerai jaučiamą politinę priedermę – aptarnauti stambųjį kapitalą. Todėl visiškai dėsningai pagal visus socialinės rūpybos, kultūros, švietimo, mokslo ir sveikatos apsaugos finansavimo rodiklius bei šių sričių būklę Lietuva atsidūrė Europos Sąjungos užpakaly. Tačiau šitai galima vertinti ir kitaip – kaip žymų stambiojo kapitalo aptarnautojų ir patarnautojų laimėjimą. Tame laimėjime ženklus visų Lietuvos parlamentinių partijų indėlis.
Demokratinėje politinėje sistemoje valdžią sudaro valdančios ir opozicinės jėgos. Lietuvos sąlygomis visokiai opozicija save vadinančiai ar opozicijos funkcijas atliekančiai galiai būdingas tas pats nomenklatūrinis mentalitetas, išlikimo valdžioje instinktas ir siekis kuo geriau atlikti aptarnavimo funkciją, pelnant stambiojo kapitalo palankumą. Opozicija – nomenklatūrinio buvimo valdžioje būdas. Politinio elito sutarimą dėl valdžios pobūdžio liudija nuosekliai rinkimuose įgyvendinamas partinio atstovavimo principas ir savivaldos teisių ribojimas. Savivalda yra ne žmonių savęs valdymo, o partinio nomenklatūrinio valdymo forma. Savivaldos rinkimuose dalyvauja tik partiniai kandidatai. Tiesa, kituose rinkimuose jau leista dalyvauti ir nepartiniams kandidatams, tačiau dar neaiškios jų (išsi)kėlimo sąlygos.
Pastaruoju metu labai daug ašarų liejama dėl su kiekvienais rinkimais vis prastėjančios Seimo „kokybės“. Dabartinis Seimas laikomas „blogiausiu“. Tačiau menka Seimo „kokybė“ ne trukdo, o padeda politinio elito branduoliui valdyti – juk juo silpnesnis ir margesnis Seimas, juo menkesni jo gebėjimai kontroliuoti Vyriausybės, ministerijų, taip pat ir specialiųjų tarnybų veiklą, juolab žmogaus teisių įtvirtinimo ir demokratijos plėtojimo požiūriu. Tokiai priežiūrai reikalingas ir intelektas, ir kultūra, ir moralė. Nepaisant seimo margumo, pagrindinius valstybės postus užima ir aukštosios valdininkijos sluoksnį užpildo politinio elito branduolio ir „savųjų rato“ atstovai. Be to, Seimo „menkumu“ kuo puikiausiai galima pridengti politiniam elitui būdingą savanaudiškumą, strateginio mąstymo stoką.
Politinio elito tikslas prieš rinkimus – partiniais jungimaisi bei skaidymaisi vaizduoti intensyvų politinį vyksmą ir siūlyti rinkėjams tam tikrus neva „naujų“ ar „atsinaujinusių“ politinių jėgų pavidalus. Pajutus, jog žmonių nepasitenkinimas valdžia bei politikais ima veržtis per kraštus – į sceną išmetama „nauja“ politinė jėga, viliojanti rinkėjus galimybe „kovoti“ ir „pakeisti“. Tų jėgų politiniais lyderiais tampa to paties politinio elito atstovai arba Rusijos energijos išteklių perpardavinėtojų statytiniai.
Vakarietiškos demokratijos šalyse visoms partijoms nepaprastai svarbūs yra ne tik ekonominiai dalykai, bet ir demokratijos plėtros, žmogaus teisių įtvirtinimo, realios savivaldos plėtimo klausimai. Nieko panašaus „valdomos demokratijos“ šalyse. Jokia Lietuvos partija nesiūlo įtvirtinti realios savivaldos principus, teisę piliečiui ginti teisme viešą interesą, demokratizuoti specialiąsias tarnybas, įteisinant galimybę piliečiui sužinoti, kokia apie jį yra sukaupta informacija ir teisme ginčyti jos teisingumą. O tokia teisė – esminis demokratinės sistemos bruožas...
Kai kurie politologai bei politikos komentatoriai neigia Lietuvoje įsitvirtinus valdomos demokratijos sistemą, kadangi valdomos demokratijos pavyzdžiu laikoma Rusijos politinė sistema. Esama įvairių valdomos demokratijos pavidalų. Rusijos – autoritarinė valdoma demokratija, Lietuvoje sukurtai valdomai demokratijai būdinga tai, kad joje nesama stipraus lyderio ir tokios valstybinės institucijos, kuri pajungtų sau visą valdžią. Lietuvoje nesama vienintelio personifikuoto valdžios centro. Beje, tokia sistema yra patogesnė ir pigesnė – kad ir kaip kovotų politinio elito ir verslo grupės, politinė sistema pajėgi amortizuoti tas kovas, išlaikyti stabilumą ir visus formalius procedūrinės demokratijos bruožus. Kita vertus, Europos Sąjungoje nėra įmanoma autoritarinė valdomos demokratijos sistema. Galima drąsiai teigti, jog tas pats politinio elito branduolys išliks valdžioje ir po būsimų Seimo rinkimų – matysime jau pabodusius nieko nauja nesugebančius pasakyti, jokiems strateginiams Lietuvos proveržio projektams niekaip neįsipareigojančius, tačiau europine gerove švytinčius sau šviesią ateitį užsitikrinusių politikų veidus.
