Kol vyrai apžiūrinėja architektūrą, pasak gidų, moterys iš vietos šeimininkių mokosi tam kraštui būdingų skanumynų receptų.
Daugiau apie tai – TV3 žiniose.
Vienuoliktą ryto Dzūkijoje esančiame Zervynų etnografiniame kaime būriuojasi grupelė žmonių, tarp jų ir kaunietė Asta.
„Su VDU kolektyvu atvažiavom užbaigti mokslo metų, na ir rinkomės kažką etnografinio. Kad būtų ne tik pramoga, bet ir galėtume pažiūrėt kultūrą“, – pasakoja kaunietė Asta.
Ne pirmą kartą čia viešintis kaunietis Airidas juokauja, kad šiame kaime gyvena geroji dvasia.
„Ypač rytais. Kai atsikeli ir pasivaikštai, ir girdi tarp kojų smėlio šnaresį ir daugiau nieko“, – sako Airidas.
Užsukančių į šį etnografinį kaimą, pasak Zervynų bendruomenės vadovo, pastaraisiais metais ėmė daugėti.
„Pastoviai taip yra: ir žiemos metu apsilanko, ir ištisus metus galima taip sakyti. Ir tų grupių jau šiemet, praeitą šeštadienį jau buvo tris grupės su autobusais atvažiavę, ir dar pavieniai savarankiškai. Ir dviračiais važiuoja ir motociklais, ir pėsčiųjų daug yra“, – vardina bendruomenės pirmininkas Artūras Svirnelis.
O domina žmones viskas: ir architektūra, ir tik šiam regionui būdingi dalykai. Buvo ir dūminė pirtelė, tik liepsnos liežuviai suniokojo. Netoliese šeimininkai pastatė naują, irgi nepaprastą – balto dūmo, kvepiančia autentika. Ir ne tik auka, kaip priduria šio krašto etnografė Onutė Drobelienė.
Jaunamartės taip dėkodavo jas užauginusiam kaimui. Negalėjusios per metus nuo santuokos susilaukti vaikų moterys rišdavo ant kryžių tokias prijuostelės prašydamos mažylio. Tiesa, kai kas tokius liaudiškai vadinamus žiurstelius rišdavo atgailaudami.
O vienos sodybos, į kurią labai dažnai užsuka svečių, šeimininkė susidomėjusiems išduoda ir tradicinių dzūkiškų patiekalų receptus. Čia svečius nuo seno žmonės vaišina grikinėmis bandomis ir bulviniu kugeliu. Jeigu metų laikas leidžia, tai jis kepamas ant kopūsto.
Dzūkiško kugelio paslaptis – geros bulvės, prieskoniai, čia šeimininkės net lauro lapą įdeda, ir, žinoma, daug meilės. Kol vieni receptus įamžina, kiti ieško vyriausių kaimo žmonių ir dar bando sužinoti, koks gi tas gyvenimas etnografiniame kaime virė prieš daugybę metų.
Devyniasdešimt ketverių Antanina užsukusiems su malonumu pasakoja istorijas, menančias dar partizaninius laikus.
Tik štai vienas dalykas, kaip guodžiasi etnografiniame kaime gyvenantys vietiniai, juos kiek slegia – leidimo perstatyti namus negauna čia niekas. Visos trobos turi išlikti tokios, kokios buvo istoriniais laikais, kad užsukantys žmonės galėtų geriau pažinti šio krašto etnografiją.
Daugiau apie tai sužinokite vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
