Lengviausia savo kvailumą ir klaidas nurašyti istorijai. Geriausia – kuo senesnei, kad ją kuo mažiau kas atsimintų ir išmanytų.
Kaip atskaitos taškas imamas Lucjano Želigovskio žygis 1920 metais. Ir tas Želigovskis, kaip ir Armija Krajova, tebėra baisi kaliausė, turinti baidyti lietuviškus žvirblius nuo minties, kad kiek nors galima „nusileisti lenkams“. Pasitaiko, kad „kontekstas“ tęsiamas iki Liublino ar Krėvos unijų, o dar geriau – į laikus, kai neegzistavo net Lietuvos valstybė. Tuomet griebiamasi rėkti, kad senieji vietovardžiai šen ar ten yra baltiški, todėl, girdi, Vilnijos lenkai vis tiek yra lietuviai.
Net pripažįstantieji, kad tautybė yra apsisprendimo reikalas, kartais įsigudrina paaiškinti, jog šis procesas „nėra baigtinis“. Atsieit jei sukursime pakankamai lietuvybe persunktą aplinkos tirpalą ir į jį įmurdysime Maišiagalos lenką, jis gal dar persigalvos.
Bet pakanka ir minėtų unijų, kurios, patekusios į politinių kovų apyvartą, gali būti efektyviai panaudotos kuriant istorinio priešo įvaizdį. Ne visi yra istorikai, tad iš politiko lūpų iki pigios aludės atsiritęs sniego kamuolys gerokai mutuoja ir iš įžvalgos, kad mus sulenkinti klastingai sumanyta dar Jogailai tuokiantis su karalaite Jadvyga, virsta kupinu pasipiktinimo bliovimu, jog lenkų šlėktos Jogailai „kekšę Jadvygą“ pakišo.
Vis dėlto dažniausiai apsistojama prie L. Želigovskio ir Armijos Krajovos. Susikalbėti su savo lenkų tautybės piliečiais, remiantis tokia logika, reiškia ne tik nusileisti šovinistui Radoslavui Sikorskiui, bet ir atgaline data pralaimėti Širvintų ir Giedraičių mūšį.
Kitaip sakant, šiandien jiems leisime pasikabinti lenkišką gatvės pavadinimo lentelę Šalčininkuose, tai rytoj jau ir L. Želigovskis ateis, ir Vilnių atims. Taip iš „istorinio konteksto“ mikliai pereinama į Nostradamo pranašysčių veiklą.
Rodydami pirštu į senas istorijas pamirštame naujesnę. Manding, daug teisingesnis atskaitos taškas ieškant „istorinio konteksto“ yra faktas, kad Varšuva nėjo „Vilniaus vaduoti“ 1990–1991 metais, nors Maskva ir labai kvietė.
Šiandien Vilniaus krašte turime vienos politinės gaujos, išaugusios iš vietinės nomenklatūros, valdžią. Ir tai pakankamai natūralu, nes nuo pat nepriklausomybės atkūrimo buvo nueita šį procesą visokeriopai skatinančiu keliu. Lietuvos politinis elitas taip pat susiformavo mutuojant atskiriems nomenklatūros sluoksniams ir santykius su etniškai išskirtiniu regionu nutarė formuoti tokiais pat principais.
Kad „lenkai nekvaršintų galvos“ buvo paprasčiau daryti ne tai, ko reikia paprastam Lietuvos lenkui, o tai, ko norėjo jų nomenklatūra. Užuot patys pasiūlę tas dvikalbes iškabas ir teisę į pavardę, nuėjome kitu keliu.
Buvo ne tik sužlugdytas visai neblogas „Rytų Lietuvos televizijos“ projektas. Vietinei nomenklatūrai, šalia jau turėtų administracinių svertų, pasiūlyta privilegija – išimtis iš bendros visoms kitoms partijoms rinkimų kartelės. Taip atsirado „politinės pažiūros“ – lenkas. Buvo tyliai susitaikyta su mintimi, kad šis regionas ir bus valdomas tokių „pažiūrų“ „partijos“.
Pačiame Vilniuje su „partija“ visi noriai sudarinėjo koalicijas, ir ta nomenklatūra kurį laiką tikrai nekvaršino galvos. Kol neužsiaugino raumenų ir šalyje kaimynėje neįsivyravo neadekvačių mikroimperinių ambicijų fazė. Tada nustebome pamatę, kad problema egzistuoja, bet dabar ji – Valdemaro Tomaševskio koziris. Jis jam naudingas ir tada, kai reikia sukurstyti lenkų moksleivius protestuoti prieš gerokai pavėluotai suteikiamą galimybę išmokti valstybinę kalbą gerai. Bet tai banalios politinės realijos.
Visiška tiesa, kad lenkų premjeras Donaldas Tuskas, tauzijantis savo tiesas nuo bažnyčios altoriaus, atrodo ne visai kaip apaštalas, o Radoslawas Sikorskis išvis panašus į kvaištelėjusį ekstremistą. Bet ar tai naujiena? Ar nemeluoja ir neišsidirbinėja ir mūsų pačių politikai? Siūlyčiau atleisti be sutanos bažnyčiose pamokslus rėžiančiam „kunigui“ Donaldui. Tai, kad kaimyninės šalies vadovas linkęs šnekėtis – gerai. Jo kalbėjimasis su mūsų „apaštalais“, ne ką mažiau linkusiais į panašias atrakcijas – pozityvus reiškinys. Bet koks pokalbis yra geriau, nei atsisakymas kalbėtis.
Maža to, dar nėra vėlu, truputį per vasarą pailsėjus, Seime susitvarkyti bent su Šalčininkų gatvių pavadinimus žyminčiu iškabų klausimu.
