Neišsigandusi nei virusų, nei lietaus tūkstantinė minia rankomis nešė įspūdingo dydžio trispalvę, o laimingi tautiečiai ir graudinosi, ir gyrė lietuviUs už drąsą ir ryžtą kurti valstybę.
Kai karinių pajėgų orkestras groja „Tris milijonus“, o šalies vadovai vidurdienį nedrąsiai, bet linksi į legendinių „Kregždučių“ taktą, tampa akivaizdu, kad į Lietuvos kiemą atėjo šventė. Į kiemą – tiesiogine žodžio prasme, nes dėl koronaviruso grėsmės Seimas iki gegužės nukėlė renginį istorinėje Kovo 11-osios salėje, į kurį buvo pakviesta net 800 svečių iš Lietuvos ir užsienio.
Deja, Lietuvos laisvės 30-mečio šventę apkartino netektis. Kovo 11-osios išvakarėse Anapilin iškeliavo Vytauto Landsbergio žmona pianistė Gražina Ručytė-Landsbergienė, tad pirmojo faktinio šalies vadovo renginyje nėra. Tačiau Vytautas Landsbergis susilaukia išskirtinio Gitano Nausėdos dėmesio.
„Prezidentas Vytautas Landsbergis. Taip, aš nesuklydau. Prezidentas, nes šiame žodyje geriausiai atsispindi tie darbai, kuriuos jis padarė kaip valstybės vadovas“, – kalbėjo G. Nausėda.
Kalbą Vytautas Landsbergis buvo pasiruošęs, ją perskaito renginio vedėjas.
„Atsiėmėm pasirinkimo laisvę ne tik sau, bet ir kitiems. Kad jie nepasinaudojo kaip reikiant – juk ir mes nepasinaudojom. Gal nebuvom verti būtent gyventi padoriau?“
Pasak V. Landsbergio, ir tada, ir dabar pagrindinė žinia buvo „laisvę visiems“. Įsipliaupus lietui oficialios kalbos ilgai netrunka. Nuo scenos nulipęs Nausėda prisimena, kaip jautėsi pirmaisiais laisvos Lietuvos metais.
„Ypatingas jausmas, ypatingas santykis tarp žmonių, nes mes vienas į kitą žiūrėjom kaip į brolius ir seses. Aš su didele nostalgija prisimenu tuos laikus, vadinkite mane romantiku ar svajotoju, bet labai norėčiau, kad bent dalis šitos meilės sugrįžtų“, – sakė A. Nausėda.
Rekordiškai trumpas oficialus Kovo 11-osios renginys baigiasi, kai nepriklausomybės aikštę prie Seimo trankiai palieka Lietuvos ir sąjungininkų pajėgų atstovai. O tada prasideda tikroji šventė – šimtai žmonių savo rankose nešė net 400 metrų ilgio vėliavą.
Dažnas tautietis pasakoja savęs tokią dieną net neįsivaizduojantis kur nors kitur, o ne sostinės širdyje su trispalve rankose.
Žmonės net neklausti juokauja, kad nesibaimina nei koronaviruso, nei kokių kitų pavojų.
„Nebijau ir viruso. Pareiga, turėjau atvykti.“
Jeigu nugalėjome tą monstrą – Sovietų Sąjungą – tai koronavirusas Lietuvai neturėtų būti neįveikiama kliūtis.“
Ir vardija, ką jiems davė laisvė.
„Savo šaly sakyti, ką nori sakyti. Tikėti, nebijoti pasakyti, kad aš esu katalikė.“
„Vaikam sakėm – jūs laimingi, nes nežinojot, kas tai buvo tuo metu gyventi. Dabar jūs turit laisvę ir turit ją saugot.“
„Galim daryt ką norim, laisvai reikšti savo mintis, nebijoti dainuoti savo dainų.“
Vieni pasakoja patys buvę laisvės kovų liudininkais ir graudinasi.
„Praleidau iki pat jos pakelbimo prie rūmų. Su visa minia, su šventiška nuotaika ir tikrai jaudinančiu laukimu. Man tai labai didelė šventė.“
Kiti anuomet dar net nebuvo gimę.
„Jeigu nebūtų Kovo 11, visai kitas galimybes turėčiau. Jei nebūtų laisvos Lietuvos.“
Žmonės įsitikinę, kad laisvę ir nepriklausomybę tautiečiai vertina, nors dažnokai ir peikia savo valstybę.
„Manau, kad myli. Vieni išreiškia vizualiai, kiti gal širdyje, bet, manau, myli visi.“
„Daug darbščių, gražių, gerų, kūrybingų žmonių, tiesiog labai gera Lietuvoj gyventi.“
Įspūdinga vėliava žmonių rankose netruko atkeliauti į Katedros aikštę. Žmonės žadėjo šventę pratęsti jaukiais pasisėdėjimais namie ar draugų susibūrimais. Vakare Vilniaus gyventojų ir svečių dar laukia šventinis koncertas, o tikrąją jubiliejaus akimirką – 16 minučių prieš vienuoliktą – fejerverkai.
