1990 metų kovą Aukščiausioji Taryba pakvietė KGB darbuotojus nebendradarbiauti su sovietų saugumo tarnyba mainais už tai žadant jiems, jog nepatirs nei moralinių, nei teisinių persekiojimų, o slaptų informatorių sąrašuose esančios jų pavardės niekada nebus oficialiai skelbiamos, primena LRT Televizijos laida „Savaitė“.
Vėl rinkimai ir vėl KGB šmėkla. Šįkart Lietuvos kriminalinėje policijoje. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui paskelbus kadrinių KGB darbuotojų sąrašus, centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė šią savaitę pareiškė, jog Lietuvos kriminalinės policijos biuro vadovas Algirdas Matonis savo darbo biografijoje nutylėjo faktą, kad sovietmečiu ir nepriklausomybės atkūrimo pradžioje dirbo sovietų saugumui KGB. Pats kriminalistų vadovas neneigia, kad buvo KGB darbuotojas ir tikina, kad apie tai žinojo visi, kam to reikėjo. Tą patvirtina ir policijos Generalinis komisaras Saulius Skvernelis.
Visoje šitoje istorijoje verta prisiminti ir 1990 metų kovo 27 dienos Aukščiausios Tarybos pareiškimą, kuriame KGB darbuotojai kviečiami nebendradarbiauti su sovietų saugumo tarnyba mainais už tai žadant jiems, jog nepatirs nei moralinių, nei teisinių persekiojimų, o slaptų informatorių sąrašuose esančios jų pavardės niekada nebus oficialiai skelbiamos ar patvirtinamos, jeigu viešumon iškiltų kokiu kitu būdu.
Ar Lietuva įvykdė savo pažadą? Apie tai LRT Televizijos laidos „Savaitė“ pokalbis su Nepriklausomybės akto signataru buvusiu Valstybės saugumo departamento vadovu Mečiu Laurinkumi.
– Taigi, dabar aiškėja, kad Algirdas Matonis tuometiniame KGB ne tik dirbo, bet dirbo paprašytas tuometinės jau nepriklausomos Lietuvos vadovų. Ar tikrai buvo praktika tuo metu, paprašyti, kad buvę kadriniai KGB darbuotojai pasiliktų toje tarnyboje ir teiktų informaciją Lietuvai? Ar jūs pats žinote tokių atvejų, o gal dalyvavote procese?
– Atkūrus Lietuvos valstybę po kovo 11-osios vienerius metus tokia praktika buvo. Ir kai kurie KGB darbuotojai, kurie norėjo pereiti į Lietuvos pusę, nepriklausomos valstybės pusę ir jai padėti, vis dėlto su jais buvo kalbama, kad jie galbūt geriau pasiliktų ir tai yra naudingiau informacijos teikimo prasme. Okupacinės valdžios institucijos dar egzistavo, jos realiai buvo už kelių šimtų metrų nuo Vyriausybės. Ir praktiškai tokia informacija buvo aukso vertės, jeigu ją galėjome gauti. Ir savaime suprantama, tie žmonės, kurie sutiko tą daryti labai rizikavo.
Ir aš dabar noriu grįžti prie šito Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pareiškimo, kuris pasirašytas ir priimtas kovo 27 dieną, praktiškai dvi savaitės po nepriklausomybės paskelbimo. Ir jame yra sakoma, kad užtikrinama, kad tie, kurie pereis į Lietuvos pusę „nepatirs nei moralinių, nei teisinių, nei jokių kitokių Respublikos valdžios persekiojimų. Slaptų informatorių sąrašuose esančios jų pavardės niekada nebus skelbiamos ar patvirtinamos, jeigu viešumon iškiltų kokiu kitokiu būdu“. Tai ar buvo išpildytas šitas pažadas tiems žmonėms?
Beje, šitame išmintingame pareiškimą, kurį priėmė 93 balsų dauguma, prieš nebuvo, tik 5 susilaikė, iš tikrųjų turimi omenyje buvo slapti bendradarbiai, slapti informatoriai, neturimi omenyje kadriniai darbuotojai. Bet iš esmės šitas pareiškimas padarė didžiulį įspūdį ir kadriniams darbuotojams ir praktiškai visai situacijai ir visiems žmonėms, kurie vienokiu ar kitokiu būdu buvo susipainioję su KGB. Praktiškai jie suprato, kad tai yra galbūt jau kitokia, negu jie įsivaizdavo valstybės politika. Buvo labai didelė ir emocinė įtampa, tai, žinoma, jie tikėjo ir galvojo, kad politika nebus keršto politika.
– Tai Jūs dabar sakote „tikėjo, galvojo“, o aš grįžtu prie savo klausimo – ar pažadas buvo įvykdytas?
– Ne, jis nebuvo įvykdytas. Tai, kas yra šitame pareiškime, iš tikrųjų dabar yra diametraliai priešingai. Iš esmės, priėmus Liustracijos įstatymą, šitas pareiškimas buvo iš esmės nubrauktas. Ir daugelis kitų dalykų taip pat buvo... Šitas pareiškimas praėjus pavojui, praėjus baimei buvo pamirštas.
– Kitaip sakant, tie žmonės liko neapsaugoti?
– Galima sakyti, taip. Todėl, kad dauguma tokių susitarimų buvo žodiniai. Nebuvo galima formalizuoti. Ir gal gerai, kad nereikėjo formalizuoti, nes formalizavimas reiškia pavojus išviešinti, nes dokumentai ir pavagiami, ir visa kita, todėl buvo daug žodinių susitarimų ir, svarbiausia, kad žmonės tikėjo tuo. Deja, reikia tą pripažinti, Lietuvos valstybė nebuvo nuosekli.
– Tai štai, aš ir noriu paprašyti, gal Jūs galite paaiškinti, kas atsitiko, kad Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kartu su VSD kreipiasi į teismą, kad dėl vieno žmogaus būtų netaikomi jokie apribojimai, suprantu, kad už nuopelnus, teismas nuima tuos apribojimus, praeina 13 metų ir to paties centro jau kita vadovė staiga pareiškia, kad jis nuslėpė faktą, kad jis dirbo KGB. Tai kas čia vyksta valstybėje?
– Paaiškinti nėra labai sudėtinga. Paprasčiausiai, dabartiniai vadovai yra kitų pažiūrų, jie yra radikalesnių pažiūrų, negu pavyzdžiui, aš ar dar kas nors. Jie žiūri kitokiu aspektu į to meto dalykus. Be to yra įstatymai, jų yra labai daug priimta, kurie prieštarauja tam pareiškimui, iš to nieko nebeliko. Tada žinoma jie gali pasiteisinti, ir tu nieko negali papriekaištauti, jie laikosi įstatymo, jie žiūri formaliai – taip turi būti. Ir viskas. Ir niekas nesigilina į žmogaus gyvenimą. Individualiai niekas nežiūri.
– Bet ko gera yra daugiau tokių žmonių, ne vien tas kriminalinės policijos vadovas, kuris pateko į tokią istoriją?
– Taip, yra.
– Ir jie bet kada gali būti išviešinti?
– Dabar jau garantijos tokios, kad nebus nėra. Jau viskas.
– Bet ar mes tada galim sakyti, kad šitie žmonės tapo pažeidžiami viešoje erdvėje, nes KGB tuo metu turbūt nežinojo, kad jų struktūrose dirba žmonės tarnaujantys Lietuvai?
– Jie nujautė ir juos persekiojo. Negaliu dabar tiksliai pasakyti datos, bet, atrodo, tą patį kovo mėnesio pabaigoje, o galbūt kito mėnesio – balandžio viduryje, dabar aš jau galiu suklysti, bet Maskvoje Dzeržinskio kontora buvo priėmus nutarimą tuos, kurie eina šituo keliu bausti mirties bausme. Aš tą dokumentą esu matęs savo akimis. Ir todėl man toks elgesys yra nepateisinamas, koks dabar yra.
Šitose situacijose, šitose tradicijose, apie kurias žinome dabar plačiai pasaulyje, kai taip sakant Londono atvejai, tai, manau, viskas yra įmanoma. Niekas nėra pamiršta. Yra naivu tikėtis, kad viskas yra nubraukta, viskas ištrinta. Atmintis eina paskui ir pikta atmintis. Manau, dar įdomių dalykų mes sužinosim.
– Tai kaip Jūs manote, ar gali kas nors sustabdyti šitą KGB šmėklos švaistymąsi?
– Jeigu dabar paklausytume didelės dalies kandidatų rinkimines kalbas, tai visi skuba pasakyti, kad reikia tuoj pat atsigręžti į žmogų. Tai kartojama pastoviai, iš partijos į partiją. Bet iš tikrųjų jie taip negalvoja. Tai yra tuščias žodis – nei jie nori į jį atsigręžti, nei jie galvoja apie tai. Kai buvo priimamas šitas pareiškimas kovo 27 dieną 1990 metais, tai tuo metu buvo bendras signatarų sutarimas, t.y. bendras politikų sutarimas. Tarp jų buvo įvairių pakraipų žmonės, o dabar tokio sutarimo nebėra. Liko frazės.
– O kaip Jūs manote, jau negalima sugrįžti prie to susitarimo? Juk tai buvo valstybės vardu duotas pažadas?
– Dabar neįmanoma.
– Pesimistiškas buvo tas mūsų pokalbis, bet be galo įdomus. Ačiū Jums.
Nemira PUMPRICKEITĖ
Taip pat skaitykite:
Kriminalinės policijos biuro viršininkas A. Matonis dirbo KGB
Premjeras teigia negirdėjęs priekaištų dėl su KGB siejamo A. Matonio darbo
Buvęs KGB pareigūnas: šioje žinyboje Lietuvoje dirbo 20 proc. teisėsaugininkų
