Lietuvos sovietinės okupacijos 70-mečio renginius logiškai turėjo vainikuoti 1941 m. birželio 23-25 dienų antisovietinio sukilimo minėjimas, tačiau , kaip ir daugelį metų, jis vyks neoficialiai, tik visuomeninių organizacijų pastangomis.
Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija apie Birželio sukilimą šiemet tesugebėjo paskelbti vos pusės sakinio klaidingą informaciją neva per sukilimą žuvo 700 žmonių, nors tų įvykių liudininkai, vėliau parašę išsamius atsiminimus, nurodo vien per mūšius su sovietų kariuomene kritusius 2000 patriotų, o pridėjus besitraukiančios raudonosios armijos nužudytus politinius kalinius, tiesiog gyvuliniuose vagonuose iššaudytus į Rusiją nespėtus išvežti tremtinius – per kelias dienas, pirmajai sovietų okupacijai baigiantis ir artėjant Vokietijos nacionalsocialistų režimui, iš viso žuvo 4000 Nepriklausomybę dar spėjusios paskelbti Lietuvos gyventojų.
Oficialią šiandieninę Lietuvos valdžios nuostatą dėl Birželio sukilimo vis dar lemia Izraelio, Rusijos istorikų ir politikų nepalenkiama išvada, kad tai buvusi „kruvina žydšaudžių ir antihitlerinės koalicijos išdavikų orgija“. Senoji lietuvių išeivija 1941 m. birželio 23-iąją vadina klasikiniu pavergtos tautos pasipriešinimu okupantams – Lietuva, verždamasi į laisvę, pasinaudojo dviejų pasaulio užkariautojų kaktomuša ir dar, „Ūkininko patarėjo“ duomenimis, gerokai sujaukė vieno iš jų, Stalino, karinius strateginius planus.
Palaidotas valstybės archyve
Buvęs Seimo narys Antanas Napoleonas Stasiškis 2000 m. vasaros pabaigoje-rudens pradžioje siūlė, kad parlamentas Lietuvos valstybės teisės aktu pripažintų1941 m. birželio 23 d. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės paskelbtą Nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją. „1941 m. birželis iš tikrųjų pademonstravo, kad vos vienerius metus trukusi sovietinė okupacija sukėlė tokią neapykantą okupantams, kuri prasidėjus karui (SSRS-Vokietijos, nes Antrasis pasaulinis karas jau vyko beveik dvejus metus –red. past.), arba, tiksliau sakant, nujaučiant karo pradžią, per keletą dienų pavirto ginkluotu masiniu sukilimu prieš sovietus. 1941 m. birželio 23 d. iš Kauno radiofono pasklidusi žinia, kad atkurta Lietuvos nepriklausomybė, yra labai svarbi teisine ir istorine prasme kaip mūsų valstybingumo tęstinumo nepertraukiama grandis“, - teigė A.N.Stasiškis. 2000-ųjų bandymas įteisinti Birželio sukilimą susilaukė tiek pat politinių spekuliacijų, kaip ir pats sukilimas. Kelių parlamentarų iniciatyvą pasmerkė buvęs antisovietinės rezistencijos kovotojas, tuometinis šalies vadovas Valdas Adamkus, kairieji ir liberalieji Seimo nariai. Pagarbą žuvusiems Birželio sukilėliams įteisinti turėjusio įstatymo Nr.P-2731(4SP) dabartinis statusas – „perduotas į valstybės archyvą“.
Rytų, Vakarų ir Lietuvos frontas
Nacionalsocialistinės Vokietijos Wehrmachto generolas Hermanas Hotas (Hermann Hoth), kurio tankų grupuotė pagal „Barbarosos“ planą 1941 m. birželį įsiveržė į Rusijos okupuotas Baltijos šalis, labai nustebo, kad Lietuvoje daugelis tiltų nebuvo susprogdinti, todėl vokiečiai galėjo sparčiai veržtis į priekį, staigiai apsupti ir sutriuškinti raudonosios armijos dalinius. Tiltus sunaikinti sovietams sutrukdė Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) kovotojai. Raudonosios armijos Vakarų fronto vadas, sovietų generolas Dmitrijus Pavlovas, po katastrofiškų pralaimėjimų vokiečiams pirmosiomis karo dienomis tardomas NKVD rūsiuose, taip bandė pasiteisinti dėl nesėkmių: „ Pabaltijo karinės apygardos vadas generolas Vasilijus Kuznecovas į kairįjį fronto sparną nusiuntė 29-ojo teritorinio lietuviškojo šaulių korpuso (buvusios buržuazinės Lietuvos kariuomenės) kareivius. Tačiau šie nenorėjo kautis, iššaudė mūsų politinius vadovus ir dezertyravo. Pro atsiradusią gynybos skylę vokiečių tankai man smogė iš Vilniaus“. Primena garsųjį lietuvių strateginį atsitraukimą iš Žalgirio mūšio lauko?
Antanas Sniečkus siūlė susprogdinti Kauno radiofoną
1940-1990 metais Maskva tvirtino, kad 1940 m. raudonąją armiją į Baltijos šalis nusiuntė norėdama lietuvių, latvių ir estų darbininkus bei valstiečius „išvaduoti nuo išnaudotojų jungo“. Dabar Rusijos politikai atvirai sako, kad „prijungiant“ Baltijos šalis tegalvota kuo toliau nustumti būsimojo fronto liniją nuo Maskvos. Lietuvių partizanai ir Rusijai tarnauti atsisakę Lietuvos kareiviai šį planą suardė. Kaip rašė SSRS kompartijos leidiniai („SSKP CK žinios“, 1990 m., 10 Nr., 136 psl.), nepadėjo nė poetės, SSRS liaudies deputatės Salomėjos Nėries raginimas (1941 m. birželio 22 d.) „ginkluotis ir ginti Kauną nuo hitlerininkų bei jų vietinių talkininkų“. Kovai su Lietuvių aktyvistų frontu komunistai iš arsenalo gavo senų vokiškų šautuvų, tačiau netrukus sovietų generolas leitenantas Vasilijus Morozovas įsakė kompartijos CK pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui kartu su visu centro komitetu trauktis iš „laikinosios sostinės“. Maskvos G.Plechanovo liaudies ūkio institute (kurį, nepatvirtintais duomenimis, baigė ir šiandieninis garsus Lietuvos politikas internacionalistas Viktoras Uspaskichas) planinės ekonomikos šiek tiek mokęsis karinis ekspertas A.Sniečkus iš pradžių reikalavo susprogdinti Kauno radiofoną ir ginklų sandėlius, tačiau kautynių su LAF nariais nuvarginti enkavėdistai prablaivė LTSR komunistų lyderį: nėra nei dinamito, nei sprogdintojų. Po kelių valandų sukilėliai iškėlė virš radiofono trispalvę, o LAF vadas Leonas Prapuolenis paskelbė apie atkurtą Lietuvos valstybę.
Lenkams nepavyko pakartoti lietuviško scenarijaus
Kasmet Lenkijoje iškilmingai minimas 1944 m. rugpjūčio 1 d. „Tėvynės kariuomenės“ (Armia Krajowa) pradėtas sukilimas prieš vokiečių okupantus. Lenkai, kaip ir lietuviai 1941-aisiais, bandė pasinaudoti tuomet Rytų fronte susiklosčiusia padėtimi – rusai artėjo prie Lenkijos sostinės, vokiečiai ruošėsi trauktis. Tačiau lenkų sukilėlių vadovybė nesuprato, kad rusams svarbesnis priešas tuomet buvo ne vokiečių kariuomenė, jau nebeturėjusi jėgų tęsti karo su visu pasauliu „iki pergalingos pabaigos“, o Lenkijos dešinieji partizanai, po kelerių metų galėję trukdyti Kremliui įsitvirtinti tose Rytų ir Vidurio Europos dalyse, kurios pagal Molotovo-Ribentropo paktą ir Jaltos bei Potsdamo sutartis atiteko Sovietų Sąjungai. Raudonoji armija, priešingai nei vokiečių Wehrmachtas 1941-ųjų vasarą prie Kauno, 1944 m. rugpjūčio –spalio mėnesiais lūkuriavo prie Vyslos upės, neskubėdama persikelti į kitą jos krantą, Varšuvos centrą, kol vokiečiai nesunaikino paskutiniųjų lenkų sukilimo židinių.
Po to – nebūtinai dėl to
Kiek santūriau Lenkija prisimena 1943 m. Varšuvos geto (žydų) sukilimą. Žydai piktinasi, kad Armia Krajowa per menkai padėjo geto pogrindininkams. Lietuvos istorikai ir politikai, pamėgę senovės Romos demagogų šūkį „Post hoc ergo propter hoc" („Po to, vadinasi, dėl to"), labiausiai pabrėžia ne antisovietinį 1941 m. birželio 23-25 dienų sukilimą, bet vėliau, vokiečių nacionalsocialistams išvaikius Laikinąją vyriausybę, prasidėjusias masines dalies Lietuvos piliečių (žydų) žudynes.
Žemdirbiškos Lietuvos ūkininkams (80 proc. tuometinių lietuvių gyveno kaime) patys ramiausi XX amžiaus 5-ojo dešimtmečio metai buvo 1941-1944-ieji. Net ir ne visai taip, kaip tikėtasi, pasibaigus Birželio sukilimui, vokiečių karinės valdžios mūsų ūkininkai nedomino, vagis ir raudonuosius diversantus miškuose gaudė savi policininkai. Žudynės, tremtys, „buožių" turto konfiskacijos į Lietuvos kaimą 1944 m. vėl buvo atneštos ant rusų kareivių durtuvų.
