Prognozuojama, kad šiemet gimstamumo rodiklis Lietuvoje sieks vos 1,29 ir bus vienas mažiausių pasaulyje. Naujagimių šalyje nuosekliai mažėja nuo pat nepriklausomybės atgavimo.
Tuo metu emigracija nemažėja. Statistikos departamento duomenimis, pernai iš Lietuvos išvyko per 39 tūkst. žmonių. Nuo 1990-ųjų šalį paliko apie 788 tūkst. asmenų, arba maždaug ketvirtadalis visų gyventojų.
„Eurostat“ prognozuoja, kad 2060 metais Lietuvoje liks tik 2,676 mln. gyventojų, arba penktadaliu mažiau nei buvo 2010-aisiais.
Geriau atrodo imigracijos statistika. 2013 metais į Lietuvą atvyko 22 tūkst. asmenų. Tai didžiausias skaičius nuo 1994 metų, kai pradėti rinkti šie duomenys, ir dvigubai daugiau nei 2008-aisiais.
Traukos centrai – Vilnius ir Klaipėda
Etninių tyrimų instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas Karolis Žibas pabrėžė, kad kalbant apie imigraciją, negalima susitelkti tik į darbo migraciją, nes didelė dalis žmonių savo gyvenamąją vietą keičia dėl kitų priežasčių.
„Kai kuriose šalyse trūksta maisto ir vandens. Kiti gyventojai išvyksta dėl politinių ar religinių įsitikinimų. Treti keliasi susiradę porą. Dar kiti išvažiuoja studijuoti. Todėl migracijos politika kalbant apie skirtingas grupes turėtų būti apibrėžiama skirtingai, darbo migrantų – vienaip, pabėgėlių – kitaip. Į Lietuvą atvyksta skirtingi imigrantai, čia jie studijuoja, kuria verslą, dirba pagal sutartis, kuria šeimas“, – kalbėjo jis.
Pagrindiniai imigrantų traukos centrai yra Vilnius ir Klaipėda. Pernai į sostinę atvyko 4668 imigrantai, o į uostamiestį – 1508. K. Žibas aiškino, kad Klaipėdoje imigrantų daugiau dėl laivybos pramonės.
Pašnekovas pastebėjo, jog atvykėliai Lietuvoje susiduria su specifinėmis problemomis. Jie nėra mobilūs darbo rinkoje, dažnai nemoka kalbos, susiduria su neigiamomis nuostatomis visuomenėje.
Istorinis įvykis
Migracijos ekspertas sakė, kad šiemet pirmą kartą Lietuvos istorijoje Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turėtų patvirtinti imigracijos politiką apibrėšiantį veiksmų planą.
„Tai teikia vilčių, kad susidorosime su šiuo iššūkiu“, – sakė K. Žibas.
Jis prognozuoja, jog imigracija Lietuvoje bus nedidelė, bet stabili ir palaipsniui didės.
„Dėl 2008–2009 metų pokyčių pasaulio ekonomikoje imigracijos srautas buvo sumažėjęs, bet dabar jis vėl atsigavo. Manau, jei neįvyks naujų netikėtumų, imigracija į Lietuvą, ypač darbo migrantų, ateityje didės“, – kalbėjo pašnekovas.
K. Žibo teigimu, imigracija gali būti susidomėjęs šalies verslas, kuriam trūksta pigios darbo jėgos, o jos galima atsivežti iš trečiojo pasaulio šalių.
Dydis – nesvarbu?
Ž. Mauricas teigė, jog valstybės ekonomika tiesiogiai nuo jos populiacijos dydžio nepriklauso.
„Tokių tyrimų nėra – šalies turtingumą, sėkmę lemia kiti dalykai. Bet nagrinėjant nemoksliškai, galima pastebėti, kad mažas gyventojų skaičius nereiškia, kad valstybė yra skurdi. Atvirkščiai – mažos valstybės paprastai yra turtingos“, – kalbėjo ekonomistas.
Jis taip pat sakė, kad tarpusavio ryšį galima pastebėti ir su gyventojų tankumu. Australijoje, Kanadoje, Skandinavijos šalyse jis yra mažas ir jos yra vienos turtingiausių pasaulyje.
„Įdomu tai, kad su gyventojų skaičiaus sumažėjimu susiję kai kurie istoriniai įvykiai. Pavyzdžiui, baudžiava Europoje panaikinta po maro epidemijos. Atsiranda nauji resursai, neapgyvendinti plotai, kaip buvo po Amerikos atradimo – ten ekonomikos augimas buvo labai didelis“, – pasakojo Ž. Mauricas.
Lietuvos iššūkis – disproporcija
Ekonomistas paaiškino, kad Lietuvos iššūkis yra ne mažėjantis bendras gyventojų skaičius, bet laikinas gyventojų proporcijos tarp dirbančiųjų ir nedirbančiųjų pasikeitimas.
„XVIII–XIX amžiaus Ispanijos imperijoje, kartu su Lotynų Amerikos teritorijomis, gyveno tik 4 mln. žmonių, tad pats skaičius nėra problema. Svarbu – kokios yra atskirų amžiaus grupių proporcijos“, – sakė pašnekovas.
Anksčiau populiacijos sudėties grafikas labiau priminė piramidę, su didesne dalimi vaikų apačioje ir maža dalimi senų žmonių viršuje. Šiandien jis vis labiau primena stulpą. Dėl to kyla iššūkių socialinio draudimo sistemai, taip pat tampa sunkiau išlaikyti anksčiau pastatytą infrastruktūrą.
„Tai labiau viešojo sektoriaus problema, bet ir verslui gali būti sunkiau pritraukti darbuotojų, tačiau, manau, kad Lietuva gali tai padaryti ir atsivežti jų iš Lenkijos, Estijos, Ukrainos“, – sakė ekonomistas.
Visgi Ž. Mauricas pabrėžė, kad sprendžiant šias problemas valstybė turi būti aktyvi, nes paliktos neprižiūrėtos jos gali sukelti daug neigiamų padarinių.
„Yra du būdai, kaip tai išspręsti. Pirmas – reikia sukurti darbo vietų ir taip skatinti sugrįžti emigrantus ir privilioti imigrantų. Antras – didinti pensinį amžių, taip mažinant nuo socialinės apsaugos priklausomų gyventojų skaičių“, – aiškino jis.
