Lietuva atsisveikino su poetu, dramaturgu, vertėju, Nacionalinės premijos laureatu Justinu Marcinkevičiumi. Jis amžinojo poilsio atgulė Antakalnio kapinėse, netoli Sausio 13-tosios memorialo. Atgimimo simboliu tapęs tautos dainius išlydėtas su jo paties eilėmis, dainomis tapusiais eilėraščiais ir Lietuvos Respublikos himnu. Prisiminti ne tik vasario 16-ąją mirusio J. Marcinkevičiaus literatūriniai pasiekimai, bet ir nuopelnai visai lietuvių tautai ir valstybei. Netekome vienos iškiliausių XX-XXI amžiaus asmenybių.
15:41 val. Supiltas kapas apklojamas iš žmonių suneštų gėlių nupintu kilimu, uždegamos žvakelės. Chorui dainuojant J. Marcinkevičiaus „Tai gražiai gražiai...“ paskutinį kartą atsisveikinama su Poetu. Kunigas Gintaras Petronis ir susirinkusieji sukalba maldą už mirusįjį. Ceremonija baigiama Lietuvos Respublikos himnu.
Žmonės, J. Marcinkevičiaus artimųjų prašymu, atneštas gėles sudeda ant Menininkų kalnelyje palaidotų rašytojų kapų ir pradeda pamažu skirstytis.
15:27 val. Skambant giesmei „Marija, Marija“ Poeto karstas leidžiamas į duobę. Beriant žemę skamba „Lietuva brangi“. Sovietmečiu uždraustą Lietuvos himną pakeitusias Maironio eiles gieda ne tik choristai, bet visi susirinkusieji.
15:04 val. Justino Marcinkevičiaus karstas, užklotas valstybe vėliava ir lydimas šimtų žmonių, pasiekė Antakalnio kapines. Prasidėjo laidotuvių ceremonija. Pamaldas už Velionį laiko kunigas Gintaras Petronis.
D. Grybauskaitė: J. Marcinkevičius suvokė, jog laisvė be atsakomybės – vienadienė
Pirmoji atsisveikinimo žodį tarė Jos Ekscelencija Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė: „Brangūs Lietuvos žmonės, šiandien užverčiame paskutinį Justino Marcinkevičiaus gyvenimo poemos puslapį.
Išeidamas amžinybėn, Tautos Poetas amžinai lieka Tautos atmintyje. Jo tūkstančiai eilučių Meilės, Laisvės ir Tėvynės – pasklido po Lietuvą dainomis, pavirto Tautą budinančiomis žiniomis.
Savo žodžiais subrandinęs Lietuvą mūsų širdyse, Justinas Marcinkevičius visu savo gyvenimu teigė sąžinę ir dorą. Buvo ir liks šių vertybių pavyzdys – virš sistemos, virš politikos. Su Žmogumi.
Savo eilėmis Poetas kalbėjo apie nesibaigiančią kelionę į laisvę – Tautos ir kiekvieno mūsų vidinę. Geriau nei kas kitas suvokė, jog laisvė be atsakomybės – vienadienė. Todėl taip brangino istorinę atmintį. Atskleidė mums Donelaitį, Mažvydą ir Mindaugą – kad nebijotume atsakomybės prisiimti“, – kalbėjo prezidentė.
„Netekome poeto, artimo kaip tėvas, brolis, draugas. Mus vienijusio laisvės šauklio, santarvės žmogaus.
Tegul Lietuvos žemė, jo taip mylėta ir godota, priglaudžia jį, kaip motina tegali priglausti savo mylimą sūnų.
Atminkime Justiną Marcinkevičių ir būkime jo verti“, – baigdama kalbą linkėjo D. Grybauskaitė.
V. Sventickas: J. Marcinkevičius atvėrė paprastumo stebuklą
Justinas Marcinkevičius atvėrė paprastumo stebuklą, skleisdamas didžiųjų meno paslapčių nuojautą, atsisveikinant su Poetu teigė literatūros kritikas Valentinas Sventickas.
„Jis kalbėjo ir rašė gražiai ir išmintingai. Jis buvo geras žmogus ir tas gerumas sklido kaip šviesa. Jis mokėjo ne tik įteigti, bet ir užtarti, paguosti, apkabinti žmogų ir gyvenimą tokį, koks jis yra. Per savo kūrybos ir veikimo laiką tapo didžiausią tautos pagarbą pelniusiu menininku“, – kalbėjo V. Sventickas Poeto laidotuvių ceremonijoje Antakalnio kapinėse.
Pasak literatūros kritiko, J. Marcinkevičius turėjo Dievo dovaną pajusti ir suprasti, kas kada labiausiai jaudina žmones. Ir kitą Dievo dovaną – pasakyti tą pajautimą tokiais žodžiais ir tokia gaida, kuri buvo jo vienintelė ir tuoj pat tapdavo tartum visų.
„Kokie tie žodžiai? Taigi paprasčiausi. Štai 1988 metų spalio 22 diena – Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, jį pradedančio J. Marcinkevičiaus pirmasis sakinys: „Pagaliau atėjo ta diena“, – citavo poetą V. Sventickas.
Kritikas pastebėjo, kad šiomis dienomis per radiją ir televiziją skambėjo daugybė jo eilėraščių, bet tai tėra „šiek tiek iš pusantro tūkstančio“.
„Gal pasakytumėte, prie ko jie netiko? Nebent prie reklamos“, – sakė V. Sventickas.
Literatūros kritikas kalbėjimą prie J. Marcinkevičiaus kapo vadino ritualine bejėgyste, abėcėlės kartojimu, kad lietuvių tautos ir jos kultūros išlikimas yra svarbiausias Poeto kūrybos ir veiklos motyvas. Kad J. Marcinkevičiaus draminė trilogija ne tik susiejo mūsų valstybės kalbos, rašto ir meno vaizdus. Ši trilogija gūdžiu sovietmečiu prižadino nacionalinę savigarbą.
„Baigdamas pakartosiu, ką J. Marcinkevičius pasakė savo kalboje apie Sausio 13-osios aukas 1991 metais: „Nedidelė Lietuva, šiomis dienomis vėl tapo didelė“, – sakė V. Sventickas.
14:33 val. Iškilminga laidotuvių procesija Vilniaus gatvėmis lydi Poetą į Amžinojo poilsio vietą Antakalnio kapinėse. Ten jo taip pat laukia gausus būrys žmonių, norinčių atsisveikinti su tautos dainiumi.
14: 29 val. Poeto išėjimą Anapilin giliai išgyvenąs sako ir Lietuvos azerbaidžaniečių bei Tautinių bendrijų tarybos pirmininkas, filologas, vertėjas Mahiras Gamzajevas. Jis portalui „Balsas.lt“ sakė, kad ši netektis peržengia mūsų šalies ribas.
„Poeto J. Marcinkevičiaus mirtis yra netektis ne tik Lietuvai. Jo kūryba yra pasklidusi po kitas šalis ir kontinentus, išversta į daugelį kalbų. Tarp jų latvių, lenkų, rusų, vokiečių, ukrainiečių, mano gimtąją azerbaidžaniečių ir kitas. Poeto kūryboje visada buvo reiškiamos humanistinės idėjos, žmogaus išaukštinimas, giluminių jausmų ir idėjų atspindžiai buvo suprantami ir svarbūs įvairių tautų ir kultūrų atstovams.
Lietuvos tautinės bendrijos tapatina J. Marcinkevičių ir su šalies tautiniu atgimimu, Lietuvos valstybės atkūrimu, lietuvių kalbos išgryninimu, Lietuvos istorinės atminties atnaujinimu bei išsaugojimu. Galima, šia prasme, jį laikyti lietuvių tautos sąžine. Žmogus puoselėjo ir bendražmogiškas, ir tautines vertybes. Manau, kad visos tautinės bendrijos gedi dėl šios netekties, kuri yra skaudi ne tik Lietuvai. Jų vardu galiu pareikšti užuojautą ne tik artimiesiems, ne tik rašytojų bendrijai, bet ir visai Lietuvai, visiems, kas ir toliau gyvens su jo įkvepiančia kūryba“, – sakė M. Gamzajevas.
J. Marcinkevičiaus eilėraštis „Laisvė“ tapo viena populiariausių ir žinomiausių Atgimimo laikų dainų:
13:52 val. Poeto karstas karstas uždengiamas ir iškilmingai išnešamas iš Mokslų akademijos salės, kur buvo pašarvotas. Jį išneša Garbės sargybos kuopos kariai. Lauke laukia minios žmonių, norinčių palydėti J. Marcinkevičių į Paskutinę kelionę.
Poeto artimieji, menininkai, visuomenės veikėjai, politikai ir gausybė J. Marcinkevičiaus talento bei asmenybės gerbėjų skambant Vilniaus arkikatedros varpams lydės jo karstą į Vilniaus Antakalnio kapines.
Profesorė V. Daujotytė: paskutiniai J. Marcinkevičiaus norai – išsaugoti Gedimino kalną, lietuvių kalbą ir Tolminkiemį
Paskutiniai viešai išsakyti Poeto Justino Marcinkevičiaus norai – išsaugoti Gedimino kalną, lietuvių kalbą ir Tolminkiemį, priminė profesorė Viktorija Daujotytė.
„Paskutiniai poeto norai, išsakyti 2010 metais lapkričio 23 dieną Mokslų akademijos salėje yra trys: kad būtų sustabdytas Gedimino kalno irimas, kad būtų išsaugotas lietuvių kalbos valstybingumas, kad būtų apgintas Tolminkiemis. Norai, kuriuos šiandien suvokiame kaip testamentą“, - kalbėjo V. Daujotytė atsisveikinant su J. Marcinkevičiumi.
ELTA primena, jog lapkričio 23-iosios vakarą Mokslų akademijoje mokslinės ir kūrybinės visuomenės, visuomeninių organizacijų ir jaunimo organizacijų atstovai diskutavo tena „Tauta ir piliečiai: ar esame savo valstybės šeimininkai?“
Šiame renginyje dalyvavęs Poetas J. Marcinkevičius apgailestavo, kad Lietuvoje nėra jokios reikšmingesnės grupės ar sambūrio, kuris būtų įsitikinęs, jog šalyje viskas gerai, kad gyvename pagal žmogiškąsias bei politines vertybes.
Apie tai, kad Gedimino kalnui, kurio išsaugojimu rūpinosi Poetas, gresia pavojus, geologai įspėjo jau prieš porą metų. Pernai jam tvarkyti Vyriausybė skyrė 640 tūkst. litų. Tuomet ekspertai teigė, kad 2011-aisiais kalno tvarkymo darbams reikėtų dar maždaug 1 mln. litų, o 2012-aisiais – apie 1,75 mln. litų.
Tolminkiemis – gyvenvietė Karaliaučiaus srityje, čia – liuteronų pastoriumi (1714–1780) dirbo poemos „Metai“ autorius Kristijonas Donelaitis. 1964 metais atstatytoje Tolminkiemio bažnyčioje buvo įkurtas memorialinis rašytojo muziejus. Čia įrengta memorialinė ekspozicija, bažnyčios kriptoje ilsisi K. Donelaičio palaikai.
Kaliningrado srities Dūmoje buvo siūloma buvusią Tolminkiemio liuteronų bažnyčią, kurioje veikia K. Donelaičio memorialinis muziejus, perduoti Rusijos stačiatikių bažnyčiai. Kad muziejus būtų išsaugotas, veiksmų ėmėsi Lietuvos kultūros veikėjai, politikai. Tokios minties atsisakyta.
2014-aisiais bus minimos K. Donelaičio 300-osios gimimo metinės.
12:26 val. Po šv. Mišių Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje, kurias aukojo Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, atsisveikinimo valandos su Poetu Justinu Marcinkevičiumi tęsiasi Mokslų akademijos Didžiojoje salėje.
Iki 13 valandos paskutinę pagarbą Velioniui atiduos kultūros, meno, švietimo, mokslo atstovai, Poeto asmenybės ir kūrybos gerbėjai.
Prie Poeto karsto skamba jo paties eilėraščių įrašai, eiles skaito aktoriai ir skaitovai, griežia Vilniaus kvartetas.
Vėliau valanda iki karsto išnešimo bus skirta artimųjų atsisveikinimui su Velioniu. Laidotuvių procesija į Antakalnio kapines pajudės 14 valandą.
Mokslų akademijos vadovas: J.Marcinkevičius net išeidamas vienija tautą
Poetas Justinas Marcinkevičius net išeidamas amžino poilsio vienija Lietuvos tautą, teigia Mokslų akademijos prezidentas akademikas Valdemaras Razumas.
Tūkstančiai žmonių pastarąsias porą dienų plūdo ištarti nebylaus sudie savo mylimam Poetui. Prie Mokslų akademijos pastato Vilniaus Gedimino prospekte visą tą laiką, kuomet visuomenė galėjo ateiti atsisveikinti su ten pašarvotu Poetu, rikiavosi laukiančiųjų eilė.
„Akivaizdu, kad šios dvi dienos parodė, jog nėra taip blogai, kaip pas mus šnekama Lietuvoje. Turbūt ir netinkama sakyti, bet ši mirtis vėlgi padėjo vienyti Lietuvos tautą“, - Eltai sakė J. Razumas.
Poetą jau pagerbė aukščiausieji šalies vadovai, prieš palydint J. Marcinkevičių į amžino poilsio vietą pagarbą Velioniui dar atiduoda kultūros, meno, švietimo, mokslo atstovai, Poeto asmenybės ir kūrybos gerbėjai.
Poetas išlydimas skambant jo eilėms. Būtent eilėmis dažniausiai kalbėjo poetas, prisimena Mokslų akademijos vadovas.
„Išskirtinis J. Marcinkevičiaus bruožas, kuris man labai patinka – niekada žmogus be reikalo nešnekėjo, niekada nesistengė šnekėti formaliai, kalbėjo dažniausiai eilėmis“, – sakė V. Razumas.
Mokslų akademijos vadovas J. Marcinkevičiaus, kuris taip pat buvo akademikas, mirtį vadina didele netektimi ir akademijai, ir visai Lietuvai.
„Paskutinį kartą man teko su juo bendrauti per renginį, kai buvo diskutuojama, kam priklauso Lietuva, ar ji priklauso Lietuvos piliečiams ar tikrai esame Lietuvos šeimininkai.
Kartu sėdėjome su poetu, kaip tik tada pasiteiravau, kaip jo sveikata. Jis sakė, kad pastaruoju metu pradėjo labai svaigti galva. Aš manau, kad tas nelaimingas atsitikimas laiptinėje su tuo ir buvo susijęs, kad pastaruoju metu poeto sveikata buvo šiek tiek pablogėjusi“, – prisiminė V. Razumas.
ELTA primena, jog poetas užgeso po sunkios traumos, kurią patyrė nukritęs namo laiptinėje. Simboliška – Lietuvos laisvės ir vienybės šauklys išėjo amžino poilsio minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Vasario 16-ąją.
Poetas bus palaidotas Antakalnio kapinėse, šalia Sausio 13-osios memorialo. Mokslų akademijos prezidentas, kuris kartu buvo valstybinės komisijos Poeto laidotuvėms organizuoti narys, mano, kad nereikėtų plačiai diskutuoti laidojimo vietos tema - ar teisinga, ar ne, kad poetas neatguls Menininkų kalnelyje, ar dar kur nors.
„Nederėtų labai visuomenei į tai kištis, nes kapavietė buvo parinkta, ir valstybinės komisijos atstovai važiavo su artimaisiais ir su žmona, ir su dukterimi, ir kartu buvo labai stengiamasi atsižvelgti į artimųjų norą“, – sakė V. Razumas.
09:57 val. Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje baigėsi šv. Mišios už vasario 16-ąją mirusį Poetą Justiną Marcinkevičių.
Šv. Mišias aukojo Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis.
Jose dalyvavo Poeto žmona Genovaitė, artimieji, Prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma, Premjeras Andrius Kubilius, Seimo Pirmininkė Irena Degutienė, Nepriklausomybės akto signatarai, Seimo ir Ministrų Kabineto nariai, J. Marcinkevičiaus kūrybos gerbėjai.
Tuo tarpu Mokslų akademijos Didžiojoje salėje toliau atsisveikinama su J. Marcinkevičiumi.
Iki 13 valandos paskutinę pagarbą Velioniui dar atiduos kultūros, meno, švietimo, mokslo atstovai, Poeto asmenybės ir kūrybos gerbėjai. Aktoriai skaitys Poeto eilėraščius.
Vėliau valanda iki karsto išnešimo bus skirta artimųjų atsisveikinimui su velioniu.
Laidotuvių procesija į Antakalnio kapines pajudės 14 valandą skambant Vilniaus arkikatedros varpinės varpams.
Laidotuvės vyks 15 valandą. Paskutines apeigas atliks kunigas Gintaras Petronis. Atsisveikinimo kalbas sakys Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir literatūros kritikas Valentinas Sventickas.
Valstybinė vėliava, dengusi Poeto karstą, bus sulankstyta ir perduota velionio artimiesiems.
Laidojimo ceremonijos metu skambės giesmė „Marija Marija“ bei dainos pagal J. Marcinkevičiaus eiles.
Tautos poeto netekome vasario 16-ąją jam einant 81-uosius metus. J. Marcinkevičius užgeso ligoninėje, neatsigavęs po gruodžio 7 dieną savo namuose patirtos sunkios traumos.
Apie J. Marcinkevičių literatūros kritikas V. Sventickas yra rašęs: „Kai pasakai – Justinas Marcinkevičius, nėra reikalo vardyti nei jo kūrinių, nei titulų, nei apdovanojimų. Jo vardas ir pavardė jau senokai tapo titulu, kuris žinomas visiems, o priklauso vienam“.
A.J.Bačkis: J.Marcinkevičiaus kūryba atitiko daugelio jautimo būdą ir mąstymo kryptį
Tautos meilė Justino Marcinkevičiaus poezijai liudija, kad jo kūryba atitiko daugelio žmonių, išgyvenusių pokarį, sovietmetį ir atgimimą, mąstymo kryptį, per šv. Mišias už Poetą sakė Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis.
Šeštadienio rytą Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje buvo aukojamos šv. Mišios už vasario 16–ąją mirusį šviesaus atminimo poetą J. Marcinkevičių.
Šv. Mišiose už velionį dalyvavo jo žmona Genovaitė, kiti artimieji, Prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma, Premjeras Andrius Kubilius, Seimo Pirmininkė Irena Degutienė, Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis, Nepriklausomybės akto signatarai, Seimo ir Ministrų Kabineto nariai, J. Marcinkevičiaus kūrybos gerbėjai.
„Šis iš pažiūros kuklus, tačiau Dievo apdovanotas įtaigiu žodžiu žmogus žinomas kiekvienam Lietuvoje, todėl nuoširdžiai kviečiu visus tikinčiuosius – ir susirinkusius Vilniaus katedroje, ir esančius namuose – bendrai maldai“, – pamokslą pradėjo kardinolas, primindamas, kad maldos reikia ne tik mirusiajam, bet ir gyviesiems, kad jų širdys būtų paguostos, nuramintos dieviškosios meilės galia.
Arkivyskupas sakė, kad tik tikėjimas atveria duris į Amžinybę, tikėjimas leidžia tikinčiųjų bendruomenei ir po mirties padėti brangiems artimiesiems palaikyti su jais tikrosios meilės ryšį.
„Meilės, kuri kilo iš Dievo, ir nesibaigia mirtimi. Tik tikėjimas suteikia prasmę bažnytinėms laidotuvių apeigoms, kurios nėra paprastas pagerbimas ar tradicija, bet stiprus liturginis dangiškojo gyvenimo įtraukimas į mūsų žemiškąją tikrovę.(...) Meilė – tai prieštaravimas mirčiai, yra pasakęs prancūzų filosofas Gabrielis Marselis. Kiekvienas, kuris atsistoja savo mylimo asmens mirties akivaizdoje, negali susitaikyti su mintimi, kad meilė nutrūko, pasibaigė su šio gyvenimo žemiškumu. Juk būtų visiška beprasmybė, kad turime galimybę ką nors mylėti tik trumpą gyvenimo atkarpą. Tai prieštarauja pačiai meilės esmei, todėl poetai dažnai kartoja, kad meilė yra stipresnė už mirtį, nes tikroji meilė nėra ką nors turėti sau, bet atiduoti save tam, ką mylime“, – kalbėjo Vilniaus arkivyskupas šventovėje susirinkusiems tikintiesiems ir Poeto gerbėjams.
Kardinolas pabrėžė meilę Dievui, Tėvynei ir Žmogui.
„Žmonių meilė J. Marcinkevičiaus poezijai byloja, kad jo kūryba ypatingai atitiko jautimo būdą ir mąstymo kryptį daugelio tų, kurie drauge Lietuvoje išgyveno baugius pokario, pilkus vėlesnio sovietmečio ir viltingus atgimimo metus.
Šiomis dienomis girdėjome ne vieną liudijimą, kad talentingi poeto žodžiai apie nykstantį senąjį kaimą, lietuvių kalbą, pastangas atrasti autentiško gyvenimo pagrindus kėlė ūpą ir paguodą“, – sakė A. J. Bačkis ir kvietė tikėti Amžinuoju gyvenimu, mirusiųjų prisikėlimu.
Anot dvasininko, jei tuo tikime, „gyvenimas nesibaigia, o tęsiasi, įsikūnydamas gailestingoje Dievo meilėje, kurioje tarsi motinos įsčiose gimstame naujam dieviško gailestingumo perkeistam gyvenimui“.
„Gyvenimui, kuris mus, Žemės keleivius, įpareigoja rimtai atsakyti į esminį savosios egzistencijos klausimą. Jėzus šiandienos Evangelijoje sako: „Tavo brolis prisikels, ar tu tiki?“ Pamąstykime ir patys pabandykime atsakyti į šį klausimą“, – kvietė Vilniaus arkivyskupas.
Šv. Mišios buvo pabaigtos choro atlikta giesme pagal J. Marcinkevičiaus eiles „Tai gražiai mane augino“.
–––––––
Šeštadienį 9 val. ryto prasidėjo šv. Mišios už Anapilin išėjusį poetą Justiną Marcinkevičių. Mišias Vilniaus arkikatedroje bazilikoje aukoja kardinolas Audrys Juozas Bačkis.
Už velionį meldžiasi artimieji, premjeras Andrius Kubilius su žmona Rasa, Seimo pirmininkė Irena Degutienė, prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma, daugybė Lietuvos žmonių.
Nuo 8 iki 13 val. galima atsisveikinti su poetu Mokslų akademijoje.
Laidotuvių procesija pajudės į Antakalnio kapines 14 valandą skambant Vilniaus arkikatedros varpinės varpams.
Laidotuvės vyks 15 valandą sostinės Antakalnio kapinėse, paskutines apeigas atliks kunigas Gintaras Petronis.
