Šiandien didi diena – švenčiame Valstybės dieną. 1253 m. buvo karūnuotas pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius. „Ar prasminga šiais laikais švęsti liepos 6–ąją? Juk nuo Mindaugo karūnavimo praėjo šimtmečiai“, „Kodėl būtent vakar minėjome Valstybės dieną?“, „O kaip tą dieną švęsti?“ – tai dažniausiai užduodami praeivių klausimai, į kuriuos paprašėme atsakyti Klaipėdos universiteto Istorijos katedros lektoriaus, daktaro Mariaus Ščavinsko.
Dievo pateptasis karalius
Pirmiausia, pasak istoriko, reikėtų suprasti, kaip viduramžių europiečiai įsivaizdavo valstybę. „Valstybės vaizdinys buvo visai kitoks, nei, pavyzdžiui, antikinės Graikijos laikais. Kas ta valstybė? Apie tai viduramžiais mąstė teologai, – pasakojo M.Ščavinskas. – XII a. gyveno garsus kanoninės teisės specialistas Gracianas. Jis sudarė kanoninės teisės rinkinį, kuriame nemažai dėmesio skyrė valstybės ir pasaulietinės valdžios sąvokoms. Būtent pagal Graciano veikalus ir galime spręsti, koks buvo viduramžiais požiūris į valstybę. Ji buvo suprantama kaip politinis junginys, kuriam vadovauja Dievo pateptasis karalius.“
Po Graciano buvo ir daugiau kanonų kūrėjų, tačiau verta atkreipti dėmesį į popiežiaus Grigaliaus XIX (1170–1241) asmenybę. „Šis popiežius, galima sakyti, buvo Mindaugo (1200–1263) amžininkas. Kai Grigalius XIX pradėjo pontifikatą, t. y. eiti popiežiaus pareigas, Mindaugas apie 1236 m. ėmė kurti Lietuvos valstybę“, – pasakojo istorikas.
Taigi, tuo metu valstybė buvo neįsivaizduojama be valdovo, o šis valdžios sankciją turėjo gauti iš aukščiausios tuo metu universaliosios jėgos – Apaštalų sosto. 1253 m. liepos 6–ąją Mindaugas ir Morta gal specialiai vainikavimo iškilmėms sumūrytoje pirmoje Vilniaus katedroje (pasak dalies lietuvių archeologų ir architektūros istorikų), o gal dabartiniame Palatvio piliakalnyje esą stovėjusioje Latavos pilyje (pasak T.Baranausko) buvo vainikuoti Rygos meistrų nukaldintomis karūnomis ir tapo Lietuvos karaliumi ir karaliene.
Valstybės kūrimas vertė atsisakyti žemių
Pasak istoriko, Mindaugui pavyko per gana trumpą laiką gauti tarptautinį Lietuvos pripažinimą. „Nuo Mindaugo krikšto (1251 m.) iki karūnavimo (1253 m.) praėjo vos pora metų, ir štai didysis kunigaikštis tiesiai iš popiežiaus gavo visas valdžios regalijas ir tapo Lietuvos karaliumi“, – apie Mindaugo greitą gebėjimą suvienyti Lietuvą pasakojo M.Ščavinskas. Vis dėl to Lietuvos valstybės atsiradimas Europos žemėlapyje brangiai kainavo.
1253 m. liepą mainais už taiką ir Lietuvos valstybės tarptautinį pripažinimą Mindaugas kryžiuočiams atidavė visą Nadruvą (Mažosios Lietuvos žemė Priegliaus aukštupio upyne), kai kurias tuometinės Žemaitijos teritorijas ir pusę Dainavos (dab. Lenkijos Palenkės vaivadija, dalis Vakarų Baltarusijos), 1255 m. spalį – visą Lietuvos valdytą Sėlos (dab. Latvijos Sėlijos regionas, Rokiškio rajonas, Biržų, Kupiškio ir Zarasų rajonų žemės) dalį, o 1259 m. rugpjūčio 7 d. – visą tuometinę Žemaitiją (beveik iki Šventosios rytuose), visą Skalvą (Nemuno žemupis nuo Smalininkų ir Minijos žemupis nuo Priekulės apylinkių bei Mažosios Lietuvos rytinė dalis iki Didžiosios Lietuvos sienos) ir beveik visą Dainavą (Lietuvos pietinis pakraštys ties Lazdijais, Merkine ir Marcinkonimis).
Nepaisant praradimų, pasak M.Ščavinsko, liepos 6–oji yra svarbi visiems lietuviams šventė. „Mindaugo karūnacijos aktas vainikuoja valstybės kūrimą – tai labai svarbus Lietuvai istorijos įvykis, nes jauna lietuvių valstybė gavo tarptautinį pripažinimą – Lietuvą, kaip suverenų europinės politikos subjektą, pripažino visa Europa“, – liepos 6–osios svarbą įvardijo istorikas.
Nepuoselėsime istorijos – pamiršime, kas esame
„Jei modernioji lietuvių tauta, kuri susikūrė 1918 m. vasario 16–ąją, priima savo istoriją nuo seniausių laikų, neeliminuoja Mindaugo Lietuvos ir apskritai viduramžių epochos, tai Mindaugo krikštas ir karūnacija turi būti svarbūs kiekvienam lietuviui istoriniai įvykiai. Juk daug tautų, tarp kurių ir lietuviams giminingi prūsai, visai išnyko iš žemėlapio, nesugebėję įtvirtinti valstybingumo“, – domėtis Lietuvos valstybės ištakomis kvietė M.Ščavinskas.
Istorikas pasidžiaugė, kad Klaipėdos universiteto studentai aktyviai organizuoja valstybinių švenčių minėjimus, pagerbimus, tačiau liepos 6–oji būna kiek primiršta. „Studentai kasmet pažymi įsimintinas Lietuvai dienas įvairiausiais renginiais, tačiau liepos mėnuo – atostogų metas, tad universitetas ištuštėja, lieka vos keletas darbuotojų ir renginių šia proga neorganizuojame“, – sakė lektorius.
Šiais metais, taupant valstybės lėšas, buvo atsisakyta organizuoti „Gyvąsias archeologijos dienas“ Kernavėje. „Tai politikų trumparegiškumas – ne šioje srityje reikia taupyti. Toks renginys milijonų nekainuoja, – su apmaudu kalbėjo M.Ščavinskas. – Jei politikai ir visuomenė nepuoselės istorinės atminties, tai labai greitai užmiršime, kas esame, kur einame, kokie mūsų pagrindiniai siekiai ir tikslai. Tokios šventės ir yra būtinos tam, kad tauta pasijustų susivienijusi dėl bendro siekio, bendros istorinės praeities.“
Himną giedos visa tauta
Minint Lietuvos tūkstantmetį, gimė unikali mūsų tautos iniciatyva – liepos 6–ąją giedoti Tautišką giesmę visiems kartu. Palaikoma pavienių žmonių ir aktyvių bendruomenių, ji jau tapo tradicija, kuria pagrįstai galime didžiuotis. Tai mus visus vienijantis įvykis ir gyvas įrodymas, kad ir nedidelė tauta gali daryti didelius ir reikšmingus dalykus. Himno giedojimas Valstybės dieną tampa pasididžiavimo savo šalimi ir savo kilme diena ne tik Lietuvoje, bet ir lietuvių bendruomenėse daugiau nei pusšimtyje pasaulio šalių.
M.Ščavinskas teigiamai vertina prieš kelerius metus Lietuvoje gimusią tradiciją liepos 6–ają viso pasaulio lietuviams giedoti valstybinį himną. „Tai tikrai tinkama data tą daryti – valstybės dieną giedamas valstybės himnas, – gražia tradicija džiaugėsi istorikas. – Visiems lietuviams reikėtų labiau didžiuotis savo valstybe, ją vertinti ir branginti.“
Puoselėkime mūsų laikų tradiciją ir kartu su po visą pasaulį pabirusiais lietuviais šiandien, liepos 6 d., lygiai 21 val. gyvenamosios vietos laiku giedokime „Tautišką giesmę“ .
V. Žuklevičius
